Nevykęs bandymas būti liberalu. (E. Blaževičiaus nuotr.)

Sielą laisvei pardavę

Sielą laisvei pardavę

Nėra sunkesnės užduoties, nei įtikti liberalių pažiūrų rinkėjui. Gal dėl to politikams ir nepavyksta.

Liberalių pažiūrų žmonių Lietuvoje neabejotinai yra daugiau nei šiai ideologijai mėginančių atstovauti partijų rėmėjų. 2016 m. Seimo rinkimuose daugiamandatėje apygardoje Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdį (LRLS) palaikė 115 361, Lietuvos laisvės sąjungą (LLS) – 27 274 rinkėjai. Tai šiek tiek daugiau nei 11 proc. savo valią prie balsadėžių pasiryžusių išreikšti piliečių.

Kiti rinkosi „mažesnę blogybę“ konservatorius, nes netiko nei Artūras Zuokas su atskalūnais, nei į korupcijos skandalo įklimpusio Eligijaus Masiulio bendražygiai. Treti apskritai nėjo į rinkimus, nes liberalais besivadinantys Lietuvos politikai pernelyg racionalūs ir gana baikštūs, kai reikia ginti vertybes. Tad galima teigti, kad penktadalis, o gal net ketvirtadalis visuomenės balsuotų už liberalų partiją, jei tokia šalyje iš tiesų būtų.

Liberalių pažiūrų piliečiai daug kartų buvo nuvilti ir kvailinami, tačiau tikrų savo idėjų ambasadorių taip ir nesulaukė. Liberaliomis save laikančios partijos kurdavosi ir skaidydavosi, laisvėdavo ir mesdavosi į kraštutinumus, sudarydavo sandorius su populistais, įsinarpliodavo į korupcijos skandalus, rinkdavosi lyderius, kurių tikrai nepavadinsi laisvės šaukliais. Liberalų vardą savinosi vėliau į Darbo partijos gretas įstojęs Artūras Paulauskas (socialliberalai) bei radikalios „Tvarkos ir teisingumo“ partijos įkūrėjas Rolandas Paksas (liberaldemokratai). Buvo ir daugiau veikėjų, vėliau tapusių tvirtos rankos šalininkais.

Tik mums netrukdykite

Ankstyvieji liberalai išsiskyrė minimaliais reikalavimais valstybei. Dar XVIII a. Europos miestiečiai, šiandieninės vidurinės ekonominės grupės protėviai, iš valstybės tenorėjo vieno – kad ši netrukdytų veikti. Šį reikalavimą jie išlaikė iki pat šių dienų. „Liberalai nori minimalistinės valstybės“, – aiškino vienas Lietuvos liberalų sąjungos įkūrėjų Kazys Preikšas. Liberalams svarbu, kad valstybinio reguliavimo būtų atsisakyta ten, kur jis nėra būtinas, ir dėl jo būtų skatinamos plačios visuomenės diskusijos. Draudimai irgi draudimams nelygūs, mano K. Preikšas. Esą jei jau jie egzistuoja, tai turi kokybiškai veikti.

Lietuvoje liberalizmas turi gana tvirtas visuomenines ir kultūrines atramas. Pradėjęs formuotis XIX a. pabaigoje, jis neatsiejamas nuo išeivijos istorijos, o prasmę įgijo valstybės nepriklausomybės atkūrimo aušroje. Tada dažno lietuvio mintyse kirbėjo noras būti laisvės idėjų šaukliu, jungtis į kovą prieš ekonominius ir teisinius suvaržymus bei siekis įtvirtinti saviraiškos laisvę ir teisės viršenybę.

2016 m. gegužę skausmingai subliuško daug žadėjusi „sveiko proto“ politika. Specialiųjų tyrimų tarnybai paskelbus įtarimus LRLS vadovui E. Masiuliui, partija atsitiesti nesugeba. Atrodytų, šalyje siautėjant Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos draudimų užkratui, nėra puikesnės progos pabrėžti atviros, tolerantiškos, laisvos visuomenės privalumus. Bet šį darbą atlieka žiniasklaida, aktyvistai, tik ne krūmuose tupintys politikai su liberalų ženkliuku atlape.

Liberalo pasitikėjimą reikia pelnyti. Kalbos čia jokiais būdais nepadės.

K. Preikšas pripažįsta, kad laisvos rinkos, tolerancijos, lygybės rėmėjų yra ir tarp kitų partijų narių, o dalis liberalizmo principų per ketvirtį amžiaus tapo savaime suprantamais dalykais: „Visuomenei nebereikia aiškinti, kodėl kalbame apie susirinkimų laisvę, įstatymo viršenybę ar ekonominę laisvę.“

Tačiau nereikėtų apsigauti. Liberalizmo nekenčia ne tik Rusijos ar Kinijos diktatoriai, tarp jo kritikų yra ir demokratinių šalių vadovų bei įtakingų politikų – nuo Viktoro Orbáno Vengrijoje ir Jarosławo Kaczyńskio Lenkijoje iki Donaldo Trumpo laisvės bastionu buvusiose JAV.

Liberalių pažiūrų žmonės išsilavinę, kritiški ir reiklūs – jų pažadais nenupirksi, nuvilti gali tik kartą. Politikai privalo sugebėti įtikinti, kad jie sugeba ne tik žadėti sprendimus ar apie juos diskutuoti, bet ir įgyvendinti. Dar svarbiau – įrodyti, kad valstybei tie siūlymai yra būtini. „Liberalo pasitikėjimą reikia pelnyti. Kalbos čia jokiais būdais nepadės“, – apibendrino K. Preikšas.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų