Vis gausėja bevaikių

Vis gausėja bevaikių

Vis daugiau suaugusiųjų neturi atžalų. Tačiau nerimauti verta kur kas mažiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Bendrovė „Pocket Living“ nuo 2005 m. Londone stato ir parduoda nedidelius butus. Šie būstai turi daug ypatumų, kurių pageidauja jauni, vieniši žmonės, tarkime, vietą dviračiui, ir neturi tų, kurių nepageidauja: didelės virtuvės, daugybės knygų lentynų. Iš pradžių įmonės vadovas Marcas Vlessingas tikėjosi, kad dauguma pirkėjų bus iš bebaigiančių trečią dešimtį grupės. Realiai vidurkis siekia 32 metus ir auga. Nepasakytum, jog daugelis pirkėjų dar tik planuoja vaikus, veikiau jų niekada nesusilauks.

Į tokią padėtį pateko vis daugiau miestuose gyvenančių europiečių. Anglijoje ir Velse iš 1946 m. gimusių moterų vaikų nesusilaukė tik 9 proc. Gimusių 1970 m. grupėje, kuri, atmetus keletą vėlyvų staigmenų, su kūdikiais reikalus, galima tarti, jau baigė, rodiklis siekia 17 proc. Vokietijoje 22 proc. moterų penktos dešimties slenkstį peržengia neturėdamos atžalų, Hamburge tokių – 32 proc.

Visa tai tarsi rodytų, kad Europa nusprendė susinaikinti. Kaip mano konservatyvi danų žurnalistė Iben Thranholm, bevaikystė – nepagydomai sergančiai kultūrai, kuri prarado ryšį su paveldu, būdingas simptomas. Bet toks teiginys klaidina. Masinė bevaikystė nėra demografinio kolapso ženklas, anaiptol ir ne naujiena. Būtų tiksliau sakyti, jog turtingos šalys atnaujina seną tradiciją.
Vienose Europos valstybėse, kaip antai Vokietijoje ir Italijoje, bendras gimstamumas žemas ir bevaikystė dažna. Kitose, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje, jis aukštas (Senojo žemyno standartais), bet bevaikių taip pat daug. Dar kitur, ypač buvusiose komunistinėse Rytų Europos šalyse, bevaikystė – retenybė, tačiau gimstamumas mažas, nes daug moterų turi tik vieną atžalą. Apskritai bevaikystės ir vaisingumo rodiklių ryšys stebėtinai menkas (žr. 1 grafiką).

Daugelyje kraštų, kur šiandien daug bevaikių moterų, XX a. pradžioje lygis buvo dar didesnis. Tiesą sakant, palikuonių gausi XX a. antra pusė panaši į trumpalaikį nuokrypį (žr. 2 grafiką). Tai atspindi giliai įsišaknijusias socialines normas. Ikiindustriniais laikais Vakarų Europos moterys ir vyrai nesituokė, kol tarnavo ar pameistriavo. Šeimos kurtos tik atsiradus galimybei vesti savo ūkį. Likti nevedusiam ir bevaikiam reiškė, kad patyrei ekonominę nesėkmę, bet savaime nebuvo gėdinga. „Tik dėl skurdo viengungystė tampa verta paniekos“, – aiškino pagrindinė Jane Austen romano „Ema“ veikėja.

Daugelyje šalių, kuriose šiandien yra daug bevaikių moterų, XX a. pradžioje lygis buvo dar didesnis. Tiesą sakant, vaikų gausi XX a. antra pusė panaši į trumpalaikį nuokrypį.

Toks požiūris išliko. Vakarų Vokietijoje bevaikiai paprastai jaučia tik nedidelę socialinę stigmą. „Tai reikalauja paaiškinimo, bet nelabai ilgo“, – sakė sėkmės sulaukusi rašytoja Tanja Kinkel, kuri neturi vaikų, nes nerado tinkamo partnerio. Be atlaidaus požiūrio į bevaikystę, Vakarų Vokietijoje taip pat kreivai žiūrima į dirbančias motinas. Dar neseniai vaikų darželių buvo reta, o atžalą į darželį vedanti moteris galėjo būti pravardžiuojama „Rabenmutter“ (motina varna). Daug laimingai dirbančių moterų tiesiog nusprendė neturėti palikuonių.

Bevaikių daugėja tokiose šalyse kaip Italija ir Ispanija, kur dirbančios motinos taip pat spaudžiamos. Bet turbūt geriausias pavyzdys – Japonija. Net jei tenykščių motinų niekas nespaustų mesti darbo (o verčia), jas tai padaryti paskatintų brutali biurų kultūra. Japonų įmonėje kiekvienas atsako už viską, kaip skundėsi viena architektė iš Tokijo. Niekas nedrįsta anksti baigti darbo dienos, tad tėvystė tampa beveik neįmanoma. Moteris atidėliojo planus gimdyti, o dabar, sulaukusi 41-ų, gydosi nuo nevaisingumo. Japonijoje bevaikių moterų proporcija išaugo nuo 11 proc. tarp gimusių 1953 m. iki 27 proc. tarp gimusių 1970-aisiais.

Žmonės neturi vaikų dėl įvairių, sudėtingų ir dažnai persiliejančių, priežasčių. Vieni (nors apklausos rodo, kad nedaug) jų niekada nenorėjo. Kiti nesutiko tinkamo partnerio. Dar kiti įsimyli vaikų jau turinčius asmenis ir jaučiasi patenkinti. Kai kuriems trukdo sveikata. Nemažai jų patenka į grupę, kurią demografė Ann Berrington iš Sautamptono universiteto vadina amžinais atidėliotojais. Jie delsia kurti šeimą, kol baigs mokslus, kol gaus stabilų darbą ir įsigis namą, o tada jau būna per vėlu.

Beveik visur labiausiai išsilavinusioms moterims tikimybė turėti atžalų – mažiausia. O didžiausia bevaikių dalis yra tarp tų, kurios siekia neprofesinio aukštojo išsilavinimo. Stokholmo universiteto tyrėjai nustatė, kad vaikų nesusilaukė 33 proc. XX a. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje gimusių švedžių, kurios studijavo socialinius mokslus, palyginti su 10 proc. pradinių klasių mokytojų ir tik 6 proc. pribuvėjų. Gal mokytojos ir pribuvėjos profesija traukia moteris, kurios labai nori vaikų, o gal tokiu atveju darbo laikas ir sąlygos palankesnės tėvystei. Bet skirtumą lemia ir saugi darbo vieta. Turint mokytojo diplomą stabilų darbą galima tikėtis susirasti jaunesnio amžiaus nei įgijus antropologo.

Dosnūs bevaikiai

Nors kai kurie žmonės be vaikų jaučiasi labai nelaimingi, dauguma – ne. Vienas demografų Rachel Margolis ir Mikko Myrskylos keliose šalyse atliktas tyrimas rodo, kad keturiasdešimtmečiai ir vyresni bevaikiai iš buvusios komunistinės Rytų Europos yra šiek tiek nelaimingesni už atžalų turinčius asmenis, atsižvelgiant į turtinę padėtį ir vedybinį statusą. Tai gali būti susiję su bevaikystės stigmatizacija tose valstybėse. Liberaliose anglosaksų šalyse vidutinio amžiaus bevaikiai atrodo esantys šiek tiek laimingesni už turinčius atžalų. Tie patys demografai konstatavo, jog jauni tėvai į gyvenimą žiūri niūriau nei vaikų nesusilaukę vaikinai ir merginos.

Kad ir kaip stebėtųsi tėvai, kurie vakarus ir savaitgalius leidžia važinėdami po futbolo treniruotes ir fortepijono pamokas, bevaikiai randa daugybę veiklos. Įskaitant gerus darbus. Atlikę tyrimą vokiečiai nustatė, kad 42 proc. labdaringų fondų įsteigė vaikų neturintys žmonės. T. Kinkel įkūrė labdaros organizaciją „Bread and Books“, daugiausia veiklos vykdančią Afrikoje. Kaip pati sako, tai būdas auginti naują kartą.

Bevaikiai gerokai dažniau užrašo pinigus labdarai, kaip pabrėžia filantropijos ekspertas Russellas Jamesas iš Teksaso technikos universiteto. 2014 m. net 48 proc. 55 metų ir vyresnių susituokusių bevaikių, kurie buvo sudarę testamentą ar panašų dokumentą, dalį turto paskyrė labdarai. Tarp turinčių atžalų tokių buvo tik 12 proc., o tarp sulaukusių anūkų – vos 8 proc. Tai žinodami JAV universitetai labai susidomėjo, ar jų absolventai turi vaikų.

Moterų atveju į šį klausimą atsakyti lengviau nei vyrų. Senstant vyrų vaisingumas mažėja, bet šią tendenciją nuspėti sunkiau nei moterų. Nors demografai ir aukų rinkėjai gali pagrįstai tarti, kad sulaukusi 45-erių moteris daugiau vaikų neturės, vyrų atveju tokia prielaida negalima. Dar blogiau – pildydami surašymo formas, vyrai kartais pamiršta savo vaikus arba gali turėti palikuonių, apie kuriuos nežino. Vis dėlto aiškūs du dalykai. Bevaikių vyrų daug ir jie nemenkai skiriasi nuo bevaikių moterų.

Vyrai – neprognozuojami. Vieni – tikri reprodukcijos spartuoliai ir susilaukę daug atžalų su keliomis partne-rė¬mis. Kiti – dažniau nei moterys – neturi nė vieno. A. Berrington nustatė, kad sulaukę 46-erių vaikų neturėjo 22 proc. 1958 m. gimusių britų vyrų, palyginti su 16 proc. moterų. Be to, daugelyje šalių neproporcingai daug bevaikių vyrų priklauso dirbančiųjų klasei. Prancūzijoje niekada darbo neturėjusiems vyrams tikimybė neturėti atžalų maždaug dukart didesnė nei gavusiems gerą darbą biure. Demografė Michaela Kreyenfeld iš Berlyno Hertie valdysenos mokyklos nustatė, kad Vakarų Vokie¬ti¬jo¬je 36 proc. universitetinio išsilavinimo neturinčių vyrų, gimusių XX a. 8-ojo dešimtmečio pradžioje, įkopę į penktą dešimtį neturėjo vaikų. Tarp aukštąjį išsilavinimą įgijusių vyrų dalis siekė 28 proc.

Tai rodo, kad vyrai ir moterys palikuonių neturi dėl ganėtinai skirtingų priežasčių. Moterys neretai dėl to, kad būdamos 20–39 metų pirmenybę teikė išsilavinimui arba darbui. Vyrai dažniau dėl to, kad moterims nepasirodė tinkami vaikinai, ką ir kalbėti apie sutuoktinio ar tėvo vaidmenį. „Jiems sunku susirasti partnerę“, – mano M. Kreyenfeld.

Vyrai ir moterys palikuonių neturi dėl skirtingų priežasčių. Moterys neretai dėl to, kad pirmenybę teikė išsilavinimui arba darbui. Vyrai dažniau dėl to, kad moterims nepasirodė tinkami.

Gali būti, kad skirtumas nyksta. Vakarų Vokietijoje daugėja bevaikių mažiau išsilavinusių moterų – lygis artėja prie įgijusių labai aukštą išsilavinimą. Suomijoje abi moterų grupės jau susikeitė: turinčioms tik pagrindinį išsilavinimą tikimybė nugyventi gyvenimą be vaikų – didžiausia. Gali būti, kad plintant namų ūkiams, kuriuose pajamas uždirba abu, vyrai pradėjo vertinti moteris taip pat, kaip šios jau seniai vertina vyrus. Neradus patikimo darbo, tinkama proga susilaukti vaikų moteriai gali ir nepasitaikyti.

Nežinia, ar bevaikių toliau daugės. Lygis auga daugumoje Europos šalių, bet ne visose. Antai Šveicarijoje – sumažėjo. Gali būti, kad bevaikystės lygis banguos įkandin ekonominio ciklo. Augant vidutiniam vedybų amžiui ir poroms vaikus atidedant iki 35-erių ar net beveik 40 metų, menksta partnerių atsparumas sukrėtimams. Užėjus sunkmečiui ar negalėdamos gauti būsto paskolos, poros nuspręs palaukti, o kadangi šiandien daugelis pasilieka labai mažai laiko iki vaisingumui pavojingos ribos, kai kurios apskritai nebegalės susilaukti vaikų.

Atrodo, kad tai vyksta JAV, kaip teigia Tomášas Sobotka iš Vienos demografijos instituto. Nuo amžiaus pradžios bevaikių 45 metų moterų dalis JAV nuolat menko. Tačiau po 2007-ųjų finansų krizės bevaikystė tarp 30 ir 35 metų moterų šoktelėjo (žr. 3 grafiką). Kad ir kokie jų ketinimai, dauguma jų veikiausiai taip ir negimdys.

Tai nebus labai siaubingas likimas. Dažnai nėra norima neturėti atžalų, bet bevaikystė turtingose Vakarų šalyse vargu ar yra katastrofa. Išmirus stebėtinai gausiai maždaug XX a. viduryje gimusiai kartai, tai ims atrodyti vis normaliau.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų