Senamiesčio sluoksniai

Senamiesčio sluoksniai

Girgždantis parketas, nelygūs paviršiai, senamiesčio klodai, ankstyvasis modernizmas ir šiuolaikiniai sprendimai – kuriame pasaulio kampelyje sukurtas šis interjeras?

(Leono Garbačausko fotografija)

Šio buto istorija neeilinė. Jo dizainerė, architektė Justė Žibūdienė prasitaria besidžiaugianti, kad galutinis rezultatas atitiko pradinę jos ir kliento viziją ir kad sudėtingas, kelerius metus tęsęsis procesas bei jį lydėję sunkumai neaptemdė entuziazmo – pavyko išvengti abejotinų kompromisų. „Klientas turbūt kelis kartus norėjo viską mesti“, – juokiasi ji. Didžiausias iššūkis, be abejo, buvo techniniai sprendimai. „Svarbiausia buvo tai, kad butas yra senamiestyje. Iš patirties žinojau, ką tai reiškia – jeigu sugalvoji projektą, didelė tikimybė, kad nepavyks visko sklandžiai įgyvendinti, nes bet koks statybinis veiksmas senamiestyje pateikia siurprizų. Ir šiuo atveju net nepamenu, kiek kartų permatavome sienas, koregavome buto planą, ypač palėpės aukštą“, – įspūdžiais dalijasi J. Žibūdienė. Vis dėlto senamiesčio kaprizai buvo ne vien sunkumų kelianti projekto dalis: kuriant buto istoriją nereikėjo imti balto lapo, tereikėjo išgirsti, kokias istorijas šnabžda senosios sienos. Savotišku imperatyvu tapo užduotis išsaugoti tai, ką reikia, atkurti tai, ką galima, ir nesileisti į butaforinius eksperimentus. „Juk tai butas su savo istorija, verte ir vertybėmis, negalėjome į jį žengti ir drastiškai viską sunaikinti“, – sako dizainerė.

(Leono Garbačausko fotografija)

Svarbų vaidmenį, pasak J. Žibūdienės, atliko išskirtinį estetinį pajautimą turintis klientas, nepabijojęs atverti istorinių klodų ir vertinantis ne fasadinę, o tikrąją vertę: „Jam patinka, kai girgžda parketas, kai paviršiai nelygūs, kai krėslai padėvėti, nutrinti. Labai geras pavyzdys yra miegamasis kambarys, kuris atrodo nubalintas, nublukintas, akį traukia paglamžyta patalynė, charakteringos durys. Tai netipiškas, nelietuviškas požiūris. Dėl to ir būstas neatrodo lietuviškas.“ Netipišką požiūrį liudija ir vaikų vonios kambariui parinktos skirtingų matmenų rankų darbo plytelės, kurios nėra impregnuotos. Šeimininkų negąsdino, kad daiktai dėvėsis ir tai bus matyti: juk taip kursis nauji buto istorijos sluoksniai.

Išskirtinis miegamojo akcentas – senos durys, slepiančios erdvią drabužinę. (Leono Garbačausko fotografija)

Apie autentiškumą galvota iki mažiausių smulkmenų – pavyzdžiui, virtuvės plytelės atkartoja laiptinėje esančių senųjų plytelių raštus. „Kai kur nuo sienų nulupome kelis dažų sluoksnius, po kuriais matoma visa istorija – priėjome prie išskirtinio atspalvio, kurio dirbtinai niekaip nepavyktų išgauti. Be to, palikome originalias rozetes ir nulupome dažus nuo vienų durų, kurias po to panaudojome miegamajame.“ J. Žibūdienė juokiasi, kad tos durys dabar „nei skustos, nei luptos“, tačiau atrodo išties originaliai ir puikiai įsilieja į bendrą buto koloritą, dvelkiantį ramybe ir meniškumu. Nuspręsta išsaugoti ir langų suskaidymą, originalų jų atidarymą su užraktu, charakteringus senamiestietiškus radiatorius.

(Leono Garbačausko fotografija)

Gyvenamųjų erdvių autentiškumą sustiprina bauhauzo laikotarpio detalės, o labiausiai tai atsispindi virtuvėje. „Ankstyvojo modernizmo periodas įkvėpė baldų pasirinkimą, tam tikrus akcentus, pavyzdžiui, šviestuvus, išskirtinių formų kėdes. O šiuolaikiškumas labiausiai atsispindi medžiagiškume. Nebijojome naudoti betono, išliejome grindis ir židinį. Pats sudėtingiausias techninis sprendimas buvo nerūdijančio plieno stalviršis: gauti 6 m ilgio lakštą – tikrai didelis iššūkis. Į jį integravome iš Olandijos atsiųstą viryklę. Modernumą atspindi ir švarios linijos, plokštumos, metalo elementai“, – pasakoja dizainerė.

(Leono Garbačausko fotografija)

Kodėl pasirinkta būtent tokia namų spalvų paletė? „Koloritas labai specifinis, nes klientas pasakė, kad yra įsigijęs Vilmanto Marcinkevičiaus paveikslų“, – šypsosi J. Žibūdienė. Meno kūriniai iš tikrųjų ir pasiūlė spalvinę gamą, taigi svetainės sofa buvo derinama prie paveikslo, o ne atvirkščiai.

(Leono Garbačausko fotografija).

Paprašyta įvardinti charakteringiausius būsto akcentus, dizainerė susimąsto. Ją žavi: jauki gyvenamoji tėvų zona, kurioje vonios kambarys ir miegamasis apglėbia nedidelį vidinį balkonėlį; margos virtuvės plytelės, kurios ir atrodo stilingai, ir „su Marcinkevičiumi nesipyksta“; jaukus knygų kampelis prie miegamojo, kur galima įsitaisyti su chalatu, šlepetėmis ir pasinerti į skaitymą; šviestuvai, senamiestietiškos tekstūros. Į kūrybinį procesą buvo įsitraukę ir šeimos vaikai, kurie aiškiai išreiškė savo pageidavimus. Labiausiai J. Žibūdienė džiaugiasi dėl visumos, išlaikytos tematikos – pravėrus duris, iš karto juntama senamiesčio ir modernumo sąjunga, butas turi savitą charakterį ir gerą aurą. Erdvėse harmoningai pasiskirsto šviesa, tekstūros ir spalvos. Dizainerė teigia, kad šis projektas sulaužė ne vieną jos pačios estetinį įsitikinimą.

(Leono Garbačausko fotografija).

 

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų