-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Aistės Jūrės nuotrauka.
Aiste, kas jums yra moderni, arba šiuolaikinė, tėvystė?
Šiuolaikinės tėvystės formų tikrai yra labai daug. Visgi ji pirmiausia skatina vaiką priimti kaip lygiavertį žmogų, žvelgti į jį su pagarba, klausti jo nuomonės apie procesus, kurie vyksta šeimoje. Tėvai vaikui negali būti autoritetai per prievartą ar vien todėl, kad yra tėvai. Tai turi vykti natūraliai. Vėliau vaikas pats galėsi įvardinti, kas jam darė įtaką ir buvo autoritetai.
Dar dažnai iš tėvų girdžiu žodį pasiaukojimas. Man atrodo, kad kiekvieną kartą pajutęs, jog ką nors darai aukodamasis vien tik dėl vaiko, turėtum sustoti ir to nebedaryti, paieškoti kito sprendimo. Vaikas tavęs juk neprašo aukotis ir, tikėtina, niekada to neįvertins. Jis, pavyzdžiui, nemaldavo, kad išeitum iš darbo ir augintum jį namuose. Vis gaudau save tokiose situacijose ir, kai pajuntu, jog jau esu „ant ribos“, kai dėl vaiko ketinu prarasti dalį savo mėgstamų ar svarbių dalykų, tiesiog stabteliu ir pergalvoju, kaip kitaip galima išeiti iš susidariusios situacijos. Manau, kad autentiško, natūralaus ryšio su vaiku paieška ir yra ta šiuolaikinė tėvystė.
Kaip nutarėte rašyti tinklaraštį ir kodėl būtent šiomis temomis?
Kai gimė Ūla, man buvo dvidešimt ketveri, tad buvau pakankamai jauna mama. Viskas nauja, o su kuo pasitarti nebuvo, draugės vaikų dar neturėjo. Atsiradus atžalai supratau, kiek daug visko jai reikia: vežimėlio, baldų, drabužių, indų, o juk prieš šešerius metus tokio didelio pasirinkimo kaip dabar nebuvo. Pradėjau internete ieškoti įvairių elektroninių parduotuvių, naudingų tinklapių, o visas jų nuorodas ir informaciją kaupiau sau. Taip ir išsirutuliojo tinklaraštis – tarsi asmeninė atmintinė, kartu ir savotiškas dienoraštis. Aprašiau tuos savo gyvenimo momentus, kurie, galvojau, galėtų būti geros rekomendacijos ir patarimai kitiems tėvams. Visgi iš pradžių reikalingiausias jis buvo man: įkėlusi vieno savaitgalio nuotraukų galeriją po kokių metų mielai peržiūrėdavau ir prisimindavau, ką tuo metu veikėme.
Vaidos Tamašauskaitės nuotrauka.
Kaip galvojate, kokios yra didelio susidomėjimo „Ū ilgąja“ priežastys? Palietėte tai, ko nebuvo, bet daugeliui aktualu?
Kadangi man patinka rašyti, be to, esu perfekcionistė, nuo pat pradžių nutariau, kad į tinklaraštį žvelgsiu ir jį pildysiu kokybiškai, tikslingai dalindamasi savo atradimais ir įkvėpimu. Gana greitai gali pastebėti, jei tinklaraštininkas rašo truputį „iš kančios“, nes esą būtina palaikyti reguliarumą. Arba ima teisintis, kodėl, tarkime, nerašė visą mėnesį. Nors iš pradžių mano tinklaraštis atrodė labai asmeninis, nerašiau vien tik apie savo kiemą. Ėmiau kalbinti pakankamai populiarias ir įdomias interneto platformos „Instagram“ mamas. Netrukus nuvykau į parodą „Playtime Paris“ Paryžiuje, kur susipažinau su daug dizainerių. Be to, tuo metu išties nebuvo nė vieno tinklaraščio, kuris rašytų apie kokybišką, estetišką dizainą vaikams. Dabar jų kur kas daugiau.
Per pastaruosius metus išaugo ir prekių vaikams pasiūla. Ar dėl to pildyti tinklaraštį tapo paprasčiau? Kaip atsirenkate tuos dizaino objektus, apie kuriuos rašysite?
Per trejus tinklaraščio rašymo metus daiktų vaikams Lietuvoje išties gerokai padaugėjo. Atsirado elektroninių krautuvėlių, kur galima įsigyti prekių iš užsienio. Nemažai pačių lietuvių pradėjo gaminti daugiau kokybiškų daiktų mažiesiems. Bet kad jų būtų tiek daug, jog negalėtum išsirinkti, – taip nėra.
Kalbant apie daiktus, pirmiausia reikia suvokti, kad jie kažkaip atsiranda – būna kieno nors sugalvoti ir sukurti. Labai tikėtina, kad daugelis prekių vaikams gamintojų renkasi pigiausias medžiagas ir nepersistengia galvodami, kaip gaminys paveiks vaiką, kokias emocijas jam sukels, ar neskatins, pavyzdžiui, agresijos, kompleksų, nepametės nebūtinai reikalingų idėjų. Tad tokių prekių įsigijimas turi būti sąmoningas tėvų veiksmas. Ar jie tikrai nori, kad žmonės, kuriems rūpi tik finansinė nauda, kurtų jų vaikams žaislus, su kuriais šie praleis didžiąją savo dienos dalį?
Aistės Jūrės nuotrauka.
Tėvų diskusijų objektas dažnai būna ir klausimas, kiek ir kokių žaislų vaikui reikia. Kokia jūsų pozicija?
Prieš įsigyjant žaislą reikia pagalvoti, ar jis bus vaikui naudingas, ar nėra kokių nors įdomesnių, geresnių alternatyvų. Yra žaislų, kurie reikalingi tik tam tikro amžiaus vaikams, bet yra ir daugiafunkcių, kurie vaikui esant visai mažam lavina vieną gebėjimą, o paaugus – jau kitą. Tokį visuomet geriau rinktis, mat jis bus ilgaamžiškesnis.
Ydinga, kai žaislas tampa meilės išraiškos („nupirksiu vaikui žaislą, nes juk jį myliu“), pamaloninimo ar laiko sau objektu. Atsimenu vieną mamos ištartą frazę, kai ji padovanojo mano dukrai žaislą: „Jis toks geras, kad dabar tikriausiai turėsi bent pusvalandį laisvo laiko.“ Iš tiesų tėvai dažnai vertina žaislus pagal tai, kiek laiko vaikai su jais žais ir netrukdys. Visgi gyvenimiškame procese vaikas neturi būti tas, kuris trukdo ir kurio reikia nuolatos atsikratyti. Kai Ūla grįžta iš darželio, būna apie septinta valanda vakaro, apie devintą ji eina miegoti. Tas porą valandų ji galėtų praleisti savo kambaryje ką nors žaisdama, o aš tvarkyčiau savo reikalus, bet mes juk nesimatėme visą dieną! Būna vakarų, kai ji neprisiliečia nė prie vieno žaislo, nes mes viską darome kartu. Net ir dirbant buitinius darbus vaikas gali netrukdyti, padėti ir linksmai, kokybiškai leisti laiką. Pavyzdžiui, rūšiuoti skalbtinus drabužius pagal spalvas yra ne mažiau ugdantis užsiėmimas nei daryti tą patį su kaladėlėmis. Virtuvė taip pat neturėtų būti uždrausta zona: kaip tik reikia joje vaikui duoti kuo daugiau veiklos. Pavyzdžiui, Ūlai labai patinka maisto gaminimo procesas, skirtingų produktų lytėjimas. Tai lavina jos judesius. Be to, dukra mato, ko dedama į maistą, atviriau priima kulinarines naujoves. Jei vaikui tik pastumi dubenį su troškiniu, normalu, kad jis nesupranta, iš kur kokia jo „detalė“ atsirado, o jei pats mato, kaip buvo gaminama, tokių klausimų nekyla.
Daugelis šiuolaikinių tėvų sunkiai pakenčia vaikiškų daiktų eklektiką namuose. Kaip jos išvengti ar su ja susitaikyti?
Svarbu pastebėti momentą, kai jau kone pusė daiktų tampa nebereikalingi, ir juos atiduoti ar parduoti, pasiliekant tik geriausius, mylimiausius, ypač jei planuojama kita atžala. Tada vaikas turės ribotą daiktų skaičių, kuris nevarys tėvų į neviltį.
Be to, tai, kas vaikiška, nebūtinai turi būti ryšku ir marga. Gyventi itin eklektiškame kambaryje vaikui turbūt nėra gera nei fiziškai, nei psichologiškai. Tiesa, kad kūdikiams reikia kontrastingų spalvų, bet juk nebūtinas neestetiškas margumynas. Esu mačiusi ir labai gražių sprendimų, pavyzdžiui, derinant raudoną ir juodą spalvas. Visgi viena yra žaislas, su kuriuo vaikas žaidžia, bet kita – baldai. Reikėjo gerokai paieškoti vienspalvės, o ne animacinių filmukų herojais išmargintos vaikiškos kėdutės. Tai juk ne žaislas, o baldas namams.
Ūlai gimus, atkreipiau dėmesį ir į tai, kad pati vaikiškų daiktų pasiūla dažnai skatina rinktis tik vieną iš dviejų spalvų: jei mergaitė – rožinę, jei berniukas – mėlyną. Vidiniam maištui kilus, dukrą visą laiką rengdavau unisexiniais drabužėliais, o visi daiktai, kuriuos ji turėjo, iš esmės tiktų ir berniukui. Žinoma, išskyrus sukneles. Manau, kad svarbu nepasiduodi vaikų daiktų gamintojų sugalvotoms klišėms ir neskirstyti spalvų pagal lytį.
Aistės Jūrės nuotrauka.
Kokios pagrindinės jūsų namų taisyklės, į kurias Ūla turi atsižvelgti?
Visų pirma, taisykles reikia įsivesti ir sau, ne tik vaikui. Kad nekiltų noras eiti į žaislų parduotuvę kas mėnesį ir vis ką nors pirkti. Mūsų namuose egzistuoja taisyklė: su žaislais galima dūkti tik vaikų kambaryje, kitur jų nepaliekant. Nebent tai yra vienas žaislas, knyga ar dėlionė, kurią mes dedame bendrame kambaryje. Šitaip galima išvengti nuolat aplink besimėtančių žaislų ar jausmo, kad žengi per „Lego“ detalių minų lauką. Ūla puikiai žino, kad prieš pradėdama žaisti su kitu žaislu turi susitvarkyti ir ankstesnįjį padėti į vietą. Be to, pastebiu, kad pačiam vaikui kur kas įdomiau žaisti tokioje aplinkoje, kurioje daiktai sudėti tvarkingai.
Iš kartono išlankstomi gyvūnai. // ringoringo.pl
Gamintojų nuotrauka.
Medinės lietuvių „My Mini Fam“ šeimos figūrėlės gaminamos pagal namiškių portretą, todėl vaikas su jomis gali iš naujo perkurti šeimos santykius. // facebook.com/myminifamfigures
Gamintojų nuotrauka.
„Tegu“ kuria ne paprastas, o magnetines medines kaladėles, kurių konstravimas – dar įdomesnis, daugiau atidumo ir pusiausvyros išmanymo reikalaujantis darbas. // tegu.com
Gamintojų nuotrauka.
Merrilee Liddiard – iliustratorė, kurianti medžiagines lėles ir zuikius. Visi žaislų veidai tipiški ir atspindi jos iliustracijų stilių. // merrileeliddiardshop.com
Gamintojų nuotrauka.
Vaikui svarbu turėti tokią lentyną, kurios turinys – lengvai matomas ir pasiekiamas. Tokias lentynas gamina „Macarena Bilbao“. // macarenabilbao.com
Gamintojų nuotrauka.
Japonai ir lietuviai turi panašų skonį. Šios medinės lėkštutės iš „Poketo“ – subtilus paskatinimas suvalgyti tai, kas jose yra. // poketo.com
Gamintojų nuotrauka.
„Tate Publishing“ išleista knyga „The Great Journey“ skatina tyrinėti kiekvieną paveikslėlį. Čia suveikia paprastas triukas – po raudonos spalvos piešiniais slepiasi mėlynos iliustracijos, kurias galima pamatyti pridėjus prie knygos prikabintą „didinamąjį stiklą“. // Atsisiųsti galima iš bookdepository.com
Gamintojų nuotrauka.
„Moon Picnic“ dėlionė „Make A Face“ leidžia iš medinių detalių konstruoti skirtingas emocijas ir jas atpažinti. // moonpicnic.com
Gamintojų nuotrauka.
Žaislams visuomet trūksta vietos. Kad nesimėtytų, juos galima sudėti į tvirtus popierinius maišus. Šie – iš lenkų elektroninės parduotuvės „That Way Shop“. // thatwayshop.com
Gamintojų nuotrauka.
Kad knygos būtų dažniau skaitomos, reikia jas patogiau sudėti. Sumanus knygų stovas – iš „The Land of Nod“. // landofnod.com
Gamintojų nuotrauka.
