Andriaus Stepankevičiaus fotografija

Knygų herojų namai – pradinės mokyklos bibliotekos interjeras

Knygų herojų namai – pradinės mokyklos bibliotekos interjeras

„Vaikų reakcija ir jų fantazija man yra didžiausias komplimentas“, – sako studijos „ArchDesign“ architektė Akiko Tutlys, Vytės Nemunėlio pradinės mokyklos biblioteką pavertusi vaikų traukos zona.

Pasijusti vaiku

Neįprastą projektą architektė įgyvendino mokyklos bendruomenės nario verslininko Nicolo Ortizo iniciatyva. Prieš kurį laiką iš Vokiečių gatvės šalia Aušros Vartų persikėlusi mokykla įsikūrė prieš keletą dešimtmečių statytame, seniai remonto nemačiusiame pastate. Tuomet biblioteka dar nebuvo spėjusi visiškai įsikurti, o vaikai joje lankėsi nenoriai.

Andriaus Stepankevičiaus fotografija

A. Tutlys pasakoja iš pradžių parengusi gerokai kuklesnį remonto variantą, bandydama išsisukti su senais baldais. Tačiau planą parodžiusi remontą inicijavusiam N. Ortizui, specialistė sako sulaukusi klausimo, ar tai geriausia, ką ji gali padaryti. „Jis paprašė nežiūrėti į biudžetą ir padaryti taip, kad norėčiau pati ten skaityti knygas“, – kalba A. Tutlys.

Laisvė vaizduotei

Grįžusi prie darbo architektė davė laisvę fantazijai. Taip niūri, užsukti netraukusi patalpa tapo tylia, šviesia ir spalvinga erdve su jaukiomis skaitymo vietomis bei vaikų fantaziją lavinančiais elementais.

„Bibliotekininkė pasakojo, kad po pamokų vyksta lenktynės, kas pirmas atbėgs ir okupuos kampinę sėdimą vietą. O jei kampinė užimta, antra mėgstamiausia – ant lentynų viršaus“, – juokiasi architektė, rodydama į žalią kampinę nišą.

Andriaus Stepankevičiaus fotografija

Medžiais dekoruotų tapetų, kurių raštas atkartoja vaizdą už lango, sienoje įrengta skaitymo vieta primena uoksą arba slėptuvę medyje.

Interjero kūrėja sako, kad kurdama šį interjerą įsivaizdavo, kaip jis paveiks vaikų fantaziją, bet pripažįsta, kad šių mintys gerokai pranoko jos vaizduotę. „Balti pakabinami šviestuvai man atrodo kaip jonvabaliai naktiniame miške, o vaikai galvoja, kad tai rasos lašeliai, šviečiantys ryte saulėje. Kai kurie iš jų rimtai galvoja, kad medžiuose ant sienų slepiasi pasakų veikėjai, ir klausia mokytojos, ar ši taip pat matė nykštuką“, – šypsosi A. Tutlys.

Tylos teritorija

Bibliotekos erdvė padalinta į dvi funkcines zonas. Vienoje stovi stalai, kėdės, todėl prireikus čia galima vesti pamokas. Specialiai tam pastatytas projektorius ir palikta tuščia balta siena. Nuo bibliotekos šią zoną skiria ir ramesnės spalvos bei šviesaus linoleumo grindys. Nuo linoleumo nužengęs ant kilimo patenki į skaityklą, kurioje viskas minkščiau, žemiau ir spalvingiau.

Iš aplinkos sklindančiam triukšmui prislopinti bibliotekoje įrengtos garsą sugeriančios lubos ir virš skaitymo vietos papildomai pakabintos dekoratyvios akustinės plokštės. Be pagrindinės funkcijos, žalios plokštės interjerui suteikia žaismingumo ir sumažina lubų aukštį. „Kai padariau sėdimą kampinę vietą, man pasirodė keista, kad išėjus iš to narvelio lubos iš karto smarkiai pakyla. Kai į erdvę žiūri 6–10 metų vaiko akimis, ji atrodo didelė. Būdamas mažas, tu nori mažesnės, jaukesnės aplinkos“, – akustinių plokščių atsiradimą motyvuoja projektuotoja.

Andriaus Stepankevičiaus fotografija

Nors skaitykla puikiai funkcionuoja, preciziškumo siekianti A. Tutlys sako, kad lentynoms dar trūksta abėcėlės skirtukų, reikės padirbėti su eksponavimu, kad atsiskleistų pagrindinio akcento – knygų – grožis.

Galerija

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų