Kontaktai

Gamtos ritmu

Apdovanojimų pelniusi Slėnio vila įsikūrusi žalumos oazėje, tačiau nė kiek neprimena modernaus svetimkūnio. Savo spalvomis, formomis ir medžiagiškumu namas įsipina į regioninio parko aplinką ir yra beveik nepastebimas.

Tą vakarą, kai vykstu į Slėnio vilą, Vilniuje pliaupia lietus. Lyg labirintu judant vidinių kiemų keliais, prireikia kelių minučių, kol išsukus iš judrios miesto gatvės automobilio ratai paliečia purią miško paklotę. Vietovę iš visų pusių supa pušynai, ore tvyro susikaupusio lietaus gaiva, o rudai nuo drėgmės nusidažęs medinis eksterjeras galutinai suformuoja įspūdį – lyg būtum trumpam persikėlęs į kaimą.

Derėti, gyventi išvien su gamta – toks buvo bendras architektų ir šeimininkų tikslas. Senovinę trobelę su lauko statiniais pavertę į erdvią vilą ir suderinę šiuolaikiškumą su natūralumu, šiandien jie džiaugiasi į gamtos peizažą integruotu moderniu ir praktišku rezultatu.

(Nobert Tukaj nuotrauka)

Slėnio vilos šeimininkams persikėlus į naujuosius namus, gamta jų lepinti neskubėjo – išbandymų jie patyrė jau pirmąjį vakarą. „Prasidėjo audra. Galiausiai pradingo elektra. Buvo tikrai nejauku. Mūsų šuo visą vakarą gulėjo susisukęs į kamuoliuką. Sakiau – na va, persikėlėme į gamtą, dabar reikės prie jos taikytis, – slėnio krikštą prisimena vilos šeimininkė. – Ir šiandien, kai pro langą pamatau praeinančią stirną, žiūriu į ją ir galvoju: tai visgi čia svečias ji ar aš?“ Prireikė laiko, kol gyventojai apsiprato ir pradėjo naudotis šios vietos, aplinkos privalumais: galimybe miesto centrą per kelioliką minučių pasiekti dviračiu, pro langus stebėti laukinių gyvūnų kautynes ar metų laikų kaitą. „Pasikeitė požiūris. Išmokome nesikišti į natūralius gamtos procesus“, – pastebi šeimininkai. Šeimininkės teigimu, buvo gaila atsisveikinti net ir su sergančiais medžiais, todėl bandyta juos gydyti.

Su vienu iš Slėnio vilos architektų Arūnu Liola vaikštinėjant po viršutiniame aukšte įkurtą svetainę galvoje kyla formuluotė nuosaikus atvirumas. Interjero detalės – pušų spyglių koloritą primenantis kilimas, į langų pusę atgręžtas paveikslas su tamsaus slėnio vaizdu ir šviesa pušų viršūnėse, juodu skalūnu padengti laiptai, kurie kylant į viršų „lengvėja“ ir virsta natūralaus medžio pakopomis – gamtos erdvę tarsi atkartoja viduje. Privatumo jausmą sužadina ir namą nuo perkaitimo saugo vertikalios išorinės medinės žaliuzės. Esant poreikiui, nuo aplinkos galima pailsėti ir nuleidus roletus bei pasirinkus norimo intensyvumo apšvietimą.

(Leono Garbačausko nuotr.)

Vienus kambarius su kitais jungia bumerango principu suprojektuotas, stuburą primenantis koridorius. Jame apstu paslėptų mažų erdvių, pavyzdžiui, aksesuarų kabyklų, kurios atsiveria truktelėjus ar spustelėjus tam tikras sienos vietas. Slaptųjų erdvių yra ir kambariuose. Apie jas byloja smulkios interjero užuominos – šalia dvigulės lovos įmontuoto kosmetikos stalelio pastatyta kėdė, išsikišusi plokštuma priepirčio sienoje, kurią palietęs randi nedidelį televizorių.

„Arches“ architektų Arūno ir Rolando Liolų, Edgaro Neniškio, Margaritos Kaučikaitės, Enrikos Geštautaitės ir konstruktoriaus Dainiaus Dubako komanda prieš penkerius metus buvo pirmasis ir vienintelis užsakovų pasirinkimas. Anot vilos gyventojų, jau per pirmąjį susitikimą atsirado tarpusavio ryšys ir supratimas. Teigiamus jausmus jautė ir architektai: „Didžiulis džiaugsmas, kai užsakovai yra supratingi, besidomintys procesu, bet nebando patys būti architektais“, – sako A. Liola. Pasak jo, geriausias jausmas aplankė pamačius, jog šeimininkai namą prisijaukino ir jis tapo jiems toks pat brangus kaip ir projekto idėjos autoriams.

Įkvepiantys „Slėnio vilos“ sprendimai

Gamtos ir žmogaus simbiozė. Patekti į lauką galima iš kiekvienos patalpos. Nuo grindų iki pat lubų ištįsę vitrininiai langai, išdėstyti 180 laipsnių kampu, iš antrojo aukšto atveria didingą slėnio peizažą. Natūralaus medžio ir skalūno duetas dominuoja tiek išorėje, tiek viduje. Namas šliejasi prie šlaito, o jo dalis įeina ir į šlaito vidų. Visi šie sprendimai padeda pajusti ryšį su gamta ir moko, kad joje nėra nė vienos detalės be paskirties ar prasmės. Tai buvo svarbu ir kuriant šį būstą.

(Norbert Tukaj nuotrauka)

Dvišlaitis stogas ir medinės lubos. Kurį laiką abejoję dėl architektų siūlymo ne tik namo išorėje, bet ir interjere naudoti medžio motyvą, šiandien vilos šeimininkai juo džiaugiasi. Regioninio parko direkcijos reikalavimas pasirinkti dvišlaitį stogą po kurio laiko irgi pasiteisino.

SPA zona. Nors daugelis žmonių, namuose įsirengusių SPA zoną, galiausiai ja ima naudotis vis rečiau, vilos gyventojai nepraleidžia progos čia pailsėti. Vonios šilumą sumanyta išsaugoti, ją apklojant specialiu uždangalu. Šioje zonoje įrengta ir šviesos terapijos erdvė – lubose įtaisytas kvadratinį šviesos pluoštą skleidžiantis šviestuvas tamsiomis dienomis primena apie saulę ir įpučia optimizmo.

SPA zona (Leono Garbačausko nuotrauka)

Iš stambaus į smulkų. Išorėje į plotį ir aukštį išsiplečiančios erdvės vilos viduje pradeda siaurėti. Tai ypač atsispindi interjero detalėse, kurios atkartoja išorines žaliuzes, taip pat siauruose svetainės centre stovinčio židinio linkiuose, stalo kojelių linijose. Tolstant nuo langų, po truputį siaurėja bei žemėja ir dvišlaičio stogo formos lubos.

Kūrybos studija. „Ten labai gera erdvė ir kurti, ir skaityti, ir tiesiog būti“, – pastebi vilos šeimininkė. Cokoliniame aukšte įkurta studija nėra priskiriama prie pagrindinių namo zonų. XX a. pradžios dizaino šviestuvai, nešiojamasis staliukas su rankena, tamsus odinis krėslas, aukšti langai rytinėje ir vakarinėje pusėje – pagrindiniai šios patalpos akcentai.

Darbo kambarys (Leono Garbačausko nuotrauka)

Terasos. Giedromis dienomis pagrindinėje namo erdvėje – svetainėje – saulės šviesa krenta nuo ryto iki vakaro. Nedidelės jaukios rytinė, dieninė ir vakarinė terasos leidžia gyventi išvien su saulės ritmu ir suteikia kasdienybei dinamikos.