Vyriausiasis rangovas: ar teismai leis Donaldui Trumpui pastatyti žadėtą sieną?

Net jei prezidentui būtų leista tai padaryti, pasienio aptvėrimas neišspręs pasienio problemų

Tyliai kūkčiodama Carmen sėdėjo bažnyčios raštinėje, viename iš sostinės priemiesčių, nusidriekusių Merilande. Buvo praėjusios kelios valandos po to, kai tviteryje pasirodė Donaldo Trumpo žinutė, kad „nelegalai, milžiniškos Vilkstinės, kėsinasi įsiveržti į mūsų Šalį“.

Prieš penketą metų moteris su sūnumi, tuomet trejų, pabėgo iš Salvadoro nuo žiauraus vyro. „Sunku palikti savo šalį, – pasakojo Carmen. – Turi šeimą ir draugų. Visas tavo gyvenimas ten. Bet kai reikia pasirūpinti vaiko saugumu, nemanau, kad yra kas nors, ko motina nepadarytų.“ Kirtę Gvatemalą, Meksiką ir Rio Grandę jie prisistatė Naujosios Meksikos valstijos imigracijos pareigūnams. Sulaikyta moteris paprašė prieglobsčio ir buvo paleista, kol lauks svarstymo. Tebelaukia.

Jei JAV pasienyje ir yra krizė, jos priežastis – ne kokia nors invazija (per metus iki 2018 m. rugsėjo pareigūnai pagavo 396 579 žmones, bandančius kirsti pietinę sieną – nė pusės to, kiek 2007 m.), o tokie žmonės kaip Carmen su sūnumi – iš neramių Centrinės Amerikos šalių pabėgusios šeimos, ieškančios prieglobsčio. Net jei D. Trumpo plieninė tvora atlaikys teisinį ir politinį puolimą, šios žmonių problemos ji niekaip neišspręs.

Prie JAV ir Meksikos sieną jau ribojančios apie 700 mylių tvoros D. Trumpas nori pridėti dar 234 mylias ir rado keturis šaltinius tam finansuoti. Kongresas skyrė 1,4 mlrd. JAV dolerių. Prezidentas taip pat planuoja paimti 601 mln. iš Iždo departamento valdomų turto konfiskavimo fondų ir 2,5 mlrd. – iš Gynybos departamento kovos su narkotikais fondo. Pasak D. Trumpo administracijos, paskelbęs nacionalinę nepaprastąją padėtį (o vasario 15 d. šalies vadovas tai ir padarė), prezidentas gali panaudoti 3,6 mlrd. JAV dolerių, skirtų kariniams statybos projektams.

Tačiau ne visi su tuo sutinka.

Teisė į sieną

D. Trumpui paskelbus nepaprastąją padėtį, jau po kelių valandų palaikymo grupė „Public Citizen“ federaliniam teismui pateikė ieškinį aplinkosaugos grupės vardu, taip pat trijų Teksaso žemvaldžių, kurie mano, kad statant sieną ir ją pastačius bus „neišvengiamai įsikišta į jų privatumą ir ramų pasimėgavimą savo žeme“. Grupės teigimu, matant istoriškai žemą imigracijos lygį galima teigti, kad prie pietinės sienos nėra jokios nacionalinės nepaprastosios padėties. Prezidentas tai tarsi pripažino spaudos konferencijoje: „Man nebuvo poreikio to daryti, bet geriau darysiu daug greičiau.“ Grupė taip pat teigia, kad D. Trumpo minėtas statutas, leidžiantis panaudoti 3,6 mlrd. JAV dolerių, šiuo atveju netinka, nes fizinė šalis ribojanti siena nėra nei karinės statybos projektas, nei būtina ginkluotųjų pajėgų misijai paremti.

Kitame ieškinyje, kurį kitą dieną tam pačiam teismui pateikė trys aplinkosaugos grupės, kalbama apie žalą laukinei gamtai ir kitą „plataus masto poveikį aplinkai“, galimą dėl sienos statybos. Ieškovai pripažįsta, kad 1976 m. Nacionaliniame nepaprastųjų padėčių įstatyme „nepaprastoji padėtis“ nėra apibrėžta, bet tvirtina, jog remiantis „įprasta vartosena“ apimami „staigumo ir netikėtumo elementai“, kai „reikia skubiai reaguoti“. D. Trumpas ne tik sakė, kad jam nebuvo poreikio skelbti nepaprastąją padėtį, bet ir prieš tai jau kelias savaites ne kartą minėjo idėją ją skelbti kaip strategiją Kongresui apeiti, jei nepasisektų derybos dėl biudžeto.

…bet D. Trumpas nori dar (Scanpix nuotr.)

Vasario 18 d. šešiolikos valstijų grupė padavė D. Trumpą į federalinį teismą San Fransiske. Jų teigimu, toks pareiškimas liudija „begėdišką fundamentalių valdžių padalijimo principų, įtvirtintų Jungtinių Valstijų konstitucijoje, nepaisymą“, ypač I straipsnio asignavimų skirsnio, kuriame nurodoma, kad vyriausybė gali leisti tik Kongreso skirtus pinigus. Valstijos taip pat teigia, kad jų Nacionalinės gvardijos daliniai gali prarasti milijonus federalinio finansavimo lėšų, kai administracija skirs jas sienai statyti.

Bent viena iš bylų gali pasiekti Aukščiausiąjį teismą, kur precedentas nėra vienareikšmiškas. Nacionalinio saugumo klausimais teismai paprastai nusileidžia prezidentui. Tačiau 1952 m. Aukščiausiasis teismas priėmė tuomečiam šalies vadovui Harry Trumanui nepalankų sprendimą ir neleido paimti plieno gamyklų byloje „Youngstown Sheet & Tube Company v Sawyer“. Išreikšdamas analogišką nuomonę, nubrėžusią vykdomosios valdžios ribas, teisėjas Robertas Jacksonas rašė, kad tuo atveju, kai prezidentas „imasi priemonių, nesuderinamų su išreikšta arba numanoma Kongreso valia“, jo galia „yra pati mažiausia“. Atrodo, kad tai kaip tik D. Trumpo atvejis. Kongreso demokratai bandys patvirtinti rezoliuciją, smerkiančią, kaip prezidentas gviešiasi pinigų.

Nuodų taurė

Net jei teismai anuliuos D. Trumpo paskelbtą nepaprastąją padėtį, abejotinos praktinės naudos projektui vis tiek turėtų likti beveik 4,5 mlrd. JAV dolerių. Christopherio Wilsono iš Wilsono centro Meksikos instituto manymu, diskusija, kur statyti naują tvorą, „būtų racionalus pokalbis… prieš 20 metų, kai pasienio dar nejuosė 700 mylių tvoros. Dabar kalbame apie tai, kur pastatyti trisdešimties pėdų tvorą ant tūkstančio pėdų kalno.“

Doris Meissner iš Migracijos politikos instituto teigia, kad sienos labiausiai pasiteisina ten, kur vienos urbanizuotos teritorijos susisiekia su kitomis. Antai El Pasas ir Chuaresas sudaro bendrą, Rio Grandės kertamą miesto teritoriją, nusidriekusią per dvi šalis. Retai apgyventose vietovėse įtartinam judėjimui pastebėti užtenka kamerų ir nuotolinių jutiklių, o miestuose žmonėms paslapčia kirsti sieną lengviau.

Pasak El Paso mero Dee Margo, jis mieliau skirtų pinigus ne tvorai, o personalo skaičiui padidinti, kad būtų lengviau susitvarkyti su dešimtimis tūkstančių žmonių, automobilių ir sunkvežimių, kasdien kertančių sieną. Jis – ne vienas. Kongrese visi, išskyrus vieną, nariai iš pasienio rajonų yra demokratai (žr. žemėlapį), ir visi, įskaitant vienintelį respublikoną, nepritaria D. Trumpo sienai. Nors bauginama žiauriais imigrantais, 22 iš 23 pasienio apygardų yra saugesnės už panašaus dydžio apygardas kitur.

Jei siekiama sustabdyti iš Meksikos plaukiančius narkotikų srautus, lėšas būtų geriau skirti skeneriams ir kitai infrastruktūrai tobulinti pasienio punktuose, kur dauguma narkotikų atkeliauja paslėpti transporto priemonėse. Patobulinus duomenų analizę būtų tiksliau įvertinamas sieną kertančių žmonių ir transporto priemonių rizikos lygis. Bet nebūtinai visa nauja infrastruktūra turi būti aukštosios technologijos: Ch. Wilsonas giria šunų gebėjimą užuosti narkotikus. Tokioms priemonėms skirta 776 mln. JAV dolerių, ir tai sveikintina, tačiau tėra septintadalis to, ką D. Trumpas nori išleisti savo sienai.

Įtrauktos ir lėšos dar 75 imigracijos bylų teisėjams. Tai irgi sveikintina, bet turbūt nepakankama. Paprastai pasamdoma mažiau, nei finansuojama. Praėjusiais finansiniais metais Kongresas skyrė lėšų 484 imigracijos bylų teisėjams, tačiau metų gale dirbo tik 395. Rugsėjį buvo susikaupę 319 tūkst. neišnagrinėtų prieglobsčio bylų. 2010–2017 m. kasmet pateikiamų prieglobsčio prašymų skaičius išaugo nuo 28 tūkst. iki 143 tūkst. – daugiausia iš Venesuelos, Gvatemalos ir Salvadoro. Centrinės Amerikos politinis nestabilumas ir žiaurumai stumia žmones į šiaurę. Tačiau dalį traukia ir neefektyvi JAV prieglobsčio sistema, kai nagrinėjant prašymą žmonės gali likti ir dirbti.

Reali problema – struktūrinė. JAV imigracijos kontrolės sistema pritaikyta tokiems atvykėlių srautams, kokie paprastai plaukė iš Meksikos – nevedę darbo ieškantys vyrai, nusiteikę išsisukti nuo imigracijos pareigūnų. Ji nesukurta šiandieniam srautui, daugiausia šeimų ir vaikų, kurie patys prisistato policijai, kad galėtų prašyti prieglobsčio. Deja, Vašingtonas ne vienus metus vengia ambicingos imigracijos reformos. Vargu ar tą nuodų taurę pakels ir ši administracija.

Veikiau jau išleis milijardus projektui, kad D. Trumpas galėtų išpildyti vykstant kampanijai duotą pažadą ir beveik nieko nepakeisti pasienyje. Iš tų lėšų geriau būtų aprūpinti pasienio punktus technologijomis ir patobulinti JAV prieglobsčio sistemą, kad mažiau žmonių susiviliotų traukti į šiaurę ir mažiau tokių asmenų kaip Carmen su sūnumi taip ilgai liktų limbe.