-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Jörgas Sprave – linksmas vokietis nuginkluojančia šypsena, bet neleidžia abejoti, kad kalba rimtai. „Jei jie išsisukinės, smogsime į skaudžią vietą“, – pareiškė jis. „YouTube“ savininkei „Google“ nenusileidus, J. Sprave skelbs streiką. Vokietis valdo daugiau nei 2 mln. prenumeratorių turintį kanalą „The Slingshot Channel“ apie laidynes ir kitus ginklus, šaudančius įtempus gumą. Be to, vyras įsteigė profsąjungą „YouTubers Union“, kurioje yra apie 16 tūkst. narių. Viskas prasidėjo kovo mėnesį, kai spaudžiama reklamuotojų „YouTube“ prie daugelio J. Sprave’s ir ne tik jo vaizdo įrašų nustojo rodyti reklamas. J. Sprave’s pajamos susitraukė nuo 6,5 tūkst. iki 1,5 tūkst. JAV dolerių per mėnesį. Pagrindinis grupės reikalavimas – neriboti gaunamų pajamų.
Būtų lengva J. Sprave’ę pavadinti keistuoliu ir numoti į jį ranka. Jo kanale balansuojama tarp pokštų ir fanatiško ginklų propagavimo. Profsąjungos, kurią jis įkūrė, nariu tampi tiesiog prisijungęs prie feisbuko grupės, o jei „YouTube“ J. Sprave’ės norams nepaklus, vargu ar kiti nariai skubės iš platformos iškelti savo turinį. Bet įsteigta „YouTubers Union“ verčia naują technologijų pažangos ir profsąjungų galios santykių lapą. Jau ne pirmą dešimtmetį profsąjungos turtingajame pasaulyje nyksta – prie to prisideda ir technologijų kaita. Galbūt dabar technologijos (nuo socialinių tinklų iki dirbtinio intelekto) padės organizuotai darbo jėgai atgimti.
Neatrodo, kad profsąjungos galėtų atsigauti. Iki XIX a. vidurio darbininkai retai būrėsi į tokias grupes, bet vėliau industrializacija ir urbanizacija suvedė darbininkus į krūvą, tad atsirado ir proga, ir priežastis organizuotis – derėtis dėl užmokesčio ir sąlygų. 1915 m. jau 10 proc. dirbančių amerikiečių buvo profsąjungų nariai, o apie 1950 m. narystė pasiekė 30 proc. piką. Švedijoje narystės lygis 1930 m. buvo apie 40 proc., o Jungtinėje Karalystėje tiek pat – gerais pora dešimtmečių vėliau, kai įvairioms profsąjungoms priklausė 10 mln. darbininkų. Staigus nykimas nustebino beveik visus. Turtingose šalyse narystė profsąjungose nėrė žemyn (žr. 1 grafiką). Šiandien tik vienas iš dešimties dirbančių amerikiečių priklauso profsąjungai. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai priklausančiose šalyse narystės mediana siekia apie 18 proc., o XX a. 9-ojo dešimtmečio pradžioje viršijo 50 proc.
Yra daug paaiškinimų, kodėl profsąjungos kilo ir smuko. Kartais teorijose pabrėžiamas ribojančių įstatymų poveikis. Pirmuose JAV teisiniuose sprendimuose dėl profsąjungų vadovautasi Anglijos teise ir jos laikytos nusikalstamu sąmokslu, siekiant padidinti kainas ir kliudyti prekybai. Pamažu teisinė profsąjungų aplinka šilo, bet artėjant XX a. pabaigai įstatymai vėl pasuko į kitą pusę. XX a. 9-ajame dešimtmetyje vyriausybės, sekdamos Didžiajai Britanijai vadovaujančio Margaret Thatcher ir JAV prezidento Ronaldo Reagano pavyzdžiu, su streikais, darbininkų bandymais riboti darbą ir infliaciją keliančiais reikalavimais didinti darbo užmokestį kovojo įstatymais, gerokai apkarpančiais profsąjungų galias.
Tačiau maža tyrimų, kurie patikimai rodo, kad įstatymų pakeitimus ir narystę sieja tvirtas ryšys. Williamas Brownas iš Kembridžo universiteto su kolegomis nagrinėjo 1979–1997 m. laikotarpį. Jų darbas paremia teiginius, kad Jungtinės Karalystės įstatymų pakeitimai nedarė didelės įtakos narystei profsąjungose. Dekriminalizavus profsąjungas praėjo ne vienas dešimtmetis, kol jos suklestėjo. O galia pradėjo nykti ne 9-ajame dešimtmetyje, kai buvo sugriežtinti įstatymai, bet daug anksčiau.
Būrimosi į profsąjungas svyravimus istorikai taip pat siūlo aiškinti išsiskleidžiančia ir vėl nunykstančia „klasine sąmone“, nors sunku tai išmatuoti. Svaresnė teorija, turinti empirinių įrodymų, teigia, kad dabar pati valstybė atlieka profsąjungų darbą, todėl jų nebereikia. Daugumoje turtingų šalių garantuojamas minimalus darbo užmokestis. Daug kur dirbančių žmonių teises saugo įstatymai, jos išplėstos įtraukus vaiko priežiūros atostogas ir nedarbingumo išmokas. Dėl ko dar derėtis profsąjungoms?
Bet šalių, kuriose profsąjungos kilo ir smuko labai panašia kreive, yra tiek daug, kad bene labiausiai įtikinamas atrodo struktūrinis paaiškinimas, kurio ašis – kintančios technologijos. Interpretuojant šiuo kampu taip pat aišku, kodėl būrimąsi į profsąjungas nebus lengva gaivinti.
Plėtojantis technologijoms XIX a. viduryje prasidėjo pramoninis kapitalizmas, pasikeitė užimtumo pobūdis. Iki pramoninio kapitalizmo gyvavusioje „namudinėje“ sistemoje žmonės dažnai dirbo pavieniui, paprastai namie. Dėl to organizuotis buvo nepraktiška. Įsigalėjus formalesnei užimtumo sistemai gamyklose arba kasyklose, žmonės dirbo grupėmis, todėl buvo lengviau burtis.
Be to, darbininkai aiškiau pamatė, kas yra išnaudojamas, o kas išnaudoja.
Prasidėjus pramonės perversmui pakito investavimo pobūdis, ir organizuota darbo jėga gavo daugiau galių, todėl profsąjungos augo. XIX a. į gamyklas, kasyklas ir geležinkelius pradėta investuoti milžiniškas sumas (žr. 2 grafiką). Augant į ilgalaikes gamybos priemones investuotam kapitalui, padidėjo darbininkų galia. Timas Mitchellas knygoje „Carbon Democracy“ („Anglis – demokratijos elementas“) teigia, kad angliakasiai turėjo galios paralyžiuoti ekonominę veiklą ir tuo naudojosi. Akmens anglims iš žemės gelmių traukti reikėjo grupelėmis dirbančių darbininkų, kuriuos nebuvo lengva pakeisti kitais. Todėl jie turėjo rimtą svertą, nes visas ūkis – nuo elektrinių iki geležinkelių – priklausė nuo akmens anglių, todėl streikui nebuvo sunku sustabdyti visą šalį.
Kintant technologijoms, per pastaruosius 30 metų profsąjungos nunyko. Informaciją surinkti ir apdoroti kainuoja mažiau, todėl lengviau įvertinti kiekvieno darbuotojo našumą. Jungtinėse Valstijose XX a. 8-ojo dešimtmečio pabaigoje buvo 30 proc. darbo vietų, kur atlyginimas iš dalies priklausė nuo našumo, o paskutiniame dešimtmetyje jau daugiau kaip 40 proc. Jei užmokestis priklauso nuo asmeninio indėlio, darbuotojams gali atrodyti, kad geriau nešvaistyti energijos organizuotis su kitais, o verčiau daugiau padirbėti.
Turtingajame pasaulyje kapitalui imlūs sektoriai, kaip antai gamyba ir kasyba, susitraukė, o jie – jungimosi į profsąjungas pamatas. Jų vieton stojo profsąjungoms mažiau palankus paslaugų sektorius. Dabar turtinguose ūkiuose svarbiau „nematerialusis turtas“ – programinė įranga ir patentai. Skambučių centras – ne laivų statykla, jį lengviau perkelti kitur, kad ir į kitą šalį. Kai darbuotojai džiaugiasi, kad apskritai yra tokio darbo, vargu ar jie derėsis siekdami gauti daugiau.
Nykstant profsąjungoms vėl ginčijamasi, kokia iš jų nauda dirbantiems asmenims ir bendrai visam ūkiui. Menkstant profsąjungų galiai, turtingajame pasaulyje vis mažiau darbo dienų prarandama dėl streiko. Dėl to auga metinis produktyvumas. Veik neliko nevaldomos infliacijos pavojaus, kylančio profsąjungoms susikibus su darbdaviais dėl didesnio darbo užmokesčio. Nusilpus profsąjungoms gali sumažėti kliūčių patekti į darbo rinką, todėl darbą lengviau rasti jaunimui, moterims ir etninių mažumų atstovams.
Smulkmeniški kairieji aiškina, kad būtent nykstant profsąjungoms sumažėjo „darbo jėgos dalis“, t. y. darbuotojams per darbo užmokestį ir papildomas privilegijas tenkantis BVP. Įrodymai nevienareikšmiški. Išnagrinėjęs Jungtinės Karalystės ūkį Anglijos banko vyriausiasis ekonomistas Andy Haldane’as nustatė, kad dalyvavimo profsąjungose lygiui pakilus dešimčia procentinių punktų darbo užmokesčio augimas paspartėja apie 0,25 proc. per metus. Bet idėjų kalvės „Brookings Institution“ užsakytame tyrime, atliktame naudojant duomenis iš JAV, nustatytas „statistiškai netikslus ryšys tarp narystės profsąjungose pokyčių sektorių mastu ir to, kaip sektoriuose mažėja darbo užmokesčiui tenkanti dalis“.
Nors nauda darbuotojams nėra tiksliai aiški, vėl atsiranda daugiau pritariančių organizuotai darbo jėgai (žr. 3 grafiką). O gaivinant profsąjungas technologijos vėl gali tapti pagrindinėmis pagalbininkėmis – ypač JAV, kur aktyvistai bando išradingas darbininkų organizavimo naujoves.
Susitinkama nebe gamybinėse patalpose, o socialiniuose tinkluose, imantis įtinklintų veiksmų. Naudodamos feisbuką, „Reddit“ ir „WhatsApp“, taip pat tokius įrankius kaip teksto pranešimų paslauga „Hustle“, darbo jėgos grupės gali rinkti informaciją, koordinuoti dirbančių asmenų veiksmus ir pasaulyje skleisti žinią apie pradėtas kampanijas.
Pradėkime nuo informacijos. Nors „Uber“ vairuotojai dirba savarankiškai, daugelis aktyviai bendrauja pokalbių grupėse ir kituose interneto forumuose. Pavėžėjimo paslaugas siūlanti „Uber“ dažnai nedidelėms vairuotojų grupėms duoda bandyti naujas programėlės funkcijas, bet neinformuoja, kas vyksta. Susitinkant internete bandoma išvengti „nepalankios padėties informacijos atžvilgiu“, kaip sako knygą „Uberland“ („Uber“ pasaulis“) parašęs Alexas Rosenblatas.
Palyginti, kas ką žino, mėgsta ir tokių pasaulinių skaitmeninių sutelktinio darbo platformų kaip „Mechanical Turk“ ir „Freelancer“ naudotojai. Iš 658 internete dirbančių žmonių iš Užsachario Afrikos ir Pietryčių Azijos, su kuriais kalbėjosi Markas Grahamas su kolegomis iš Oksfordo universiteto, 58 proc. sakė, kad bent kartą per savaitę skaitmeniniais kanalais susisiekia su kitais taip dirbančiais žmonėmis, paprastai socialiniuose tinkluose. Daugiausia jie aptaria, kaip susikurti karjerą internete ir neįkliūti sukčiams, taip pat kalbasi apie darbo kainą ir kaip ją pasidalyti.
Kalbant apie antrą siekį – koordinuoti, be skaitmeninių įrankių šiųmečiai mokytojų streikai Vakarų Virdžinijoje ir kitose JAV valstijose nebūtų sulaukę tokios sėkmės, kaip aiškina ilgalaikė organizatorė Jane McAlevey, parašiusi kelias knygas apie JAV profsąjungas. Vakarų Virdžinijoje mokytojai sukūrė uždarą feisbuko grupę tik pakviestiems kolegoms. Prisijungė beveik 70 proc. iš 35 tūkst. valstijos pedagogų. Grupė tapo centru, kur buvo tariamasi, ko reikalauti ir kaip organizuoti protestus.
Vakarų Virdžinijos streikas puikiai iliustruoja trečią siekį – skleisti žinią. Feisbuko grupės nariai aktyviai kūrė grotažymes ir memus – įsimintinus vaizdus arba klipus, it virusas išplintančius internete. Tas pats nutiko, kai kavinių tinklas „Starbucks“ neleido baristams rodyti tatuiruočių. Kai darbuotojai socialinius tinklus užliejo nuotraukomis su kūnus puošiančiu menu, vadovybė pasidavė.
Bet feisbukas ir „WhatsApp“ nėra masiniam aktyvizmui pritaikytos paslaugos. Vadinasi, yra apribojimų. Jose nėra įrankių, kurie leistų pereiti nuo diskusijų prie aktyvesnių organizavimosi formų. Daugelio „Uber“ vairuotojų naudojamoje „WhatsApp“ ribojamas susirašinėjimo grupių dydis. Be to, socialiniai tinklai neatsparūs dezinformacijai ir troliams. „Paklaususi apie nėščiųjų teises, feisbuke sulauksi tik kelių galbūt naudingų komentarų“, – tikino Andrea Dehlendorf iš „Organisation United for Respect“ (OUR), teikiančios palaikymą mažmeninės prekybos bendrovės „Walmart“ ir kitų darbuotojams.
Todėl aktyvistai pradėjo kurti specialiai darbo jėgos grupėms pritaikytas skaitmenines paslaugas. Vienas pirmųjų pavyzdžių – 2013 m. įkurta svetainė coworker.org, kuri padeda darbininkams glaustai išdėstyti reikalavimus peticijos forma ir skleisti juos socialiniuose tinkluose. „Starbucks“ darbuotojai pradėjo kelias sėkmingas kampanijas, ir ne tik dėl tatuiruočių. Antai jie spaudė įmonę, kad mažėtų tokių situacijų, kai vėlai vakare uždaręs kavinę kitą dieną tas pats žmogus vėl turi paryčiais ją atidaryti.
Ilgą laiką coworker.org buvo pavienis pavyzdys. Neseniai panašių paslaugų atsirado daugiau, imituojant startuolių principą ir „išskaidant“ oficialių profsąjungų vaidmenis. Startuolės iš įvairių profsąjungų funkcijų formuoja atskiras skaitmenines alternatyvas. Taigi naujieji aktyvistai keičia dirbančių žmonių organizavimosi formas.
Dalis startuolių siekia informuoti dirbančius asmenis ir verbuoti narius. Prieš porą metų OUR pristatė „Walmart“ darbuotojams skirtą programėlę „WorkIT“. Prisiregistravę naudotojai mato paprastą pokalbių sąsają, kur gali klausti apie painias mažmeninio tinklo darbo taisykles. Atsako savanoriai, dažnai patys iš „Walmart“.
Kitų tikslas – padėti dirbantiems žmonėms išreikšti nuomonę. Profsąjungų vadovai dažnai kritikuojami, kad ne itin paiso eilinių narių reikalavimų. Platforma „Workership“ internetinėms diskusijoms, kurios neretai būna padrikos, bando suteikti struktūrą, o darbuotojams leisti kalbėti nebijant neigiamų padarinių (įrašai skelbiami anonimiškai). Antai kolektyvinės sutartys išskaidomos į smulkius segmentus, kuriuos nariai gali aptarti.
Kitas etapas – sugalvoti, kaip gauti pinigų veiklai. Pateikusi ieškinį prieš internetinę pristatymų bendrovę „Deliveroo“, kuri kaltinama, kad nesuteikia išvežiotojams darbuotojų teisių, Didžiosios Britanijos savarankiškai dirbančių asmenų profsąjunga išlaidas padengia iš sutelktinio finansavimo. Amerikiečių svetainė „TurkerView“, kuri renka ir nemokamai rodo atsiliepimus apie „Mechanical Turk“ platformoje darbą siūlančius klientus, galvoja apie mokamą paslaugą norintiems greitai ir automatiškai gauti svetainės duomenis.
Pakeliui į streiką. (Scanpix nuotr.)
Kai kurie projektai pasklido plačiau. Pagal licenciją siūlomą „WorkIT“ sistemą jau naudoja šešios darbo jėgos organizacijos, įskaitant Filipiniečių darbininkų centrą Los Andžele ir Australijos profsąjungą „United Voice“. Coworker.org naudoja daugiau kaip 50 įmonių darbuotojai. „Starbucks“ darbuotojams tai tapo savotiška profsąjunga. Naudodami šią paslaugą bendrauja daugiau kaip 42 tūkst. žmonių iš 30 šalių.
Bet kuri startuolė patvirtins, kad pristatyti naują paslaugą lengviau, nei ją plėsti. Dauguma startuojančių technologijų projektų, skirtų darbo jėgos poreikiams, neišsiverčia be pinigų – jų skiria filantropai, socialiai orientuoti investiciniai fondai ir panašūs šaltiniai. Neaišku, iš kur jos gaus kapitalo, kad galėtų augti. Davidas Rolfas iš Tarptautinės paslaugų sektoriaus darbuotojų profsąjungos, veikiančios JAV, taip pat pabrėžia, kad tokios paslaugos neturi tradicinių profsąjungų teisinio statuso ir politinės galios.
Jei startuolės nori, kad su jomis skaitytųsi, joms gali prireikti senųjų profsąjungų paramos. Pasak Ayado Al-Ani iš Alexanderio von Humboldto interneto ir visuomenės instituto, būtų geriausia, jei piliečių grupės ir tradicinės profsąjungos suvienytų jėgas. Profsąjungos galėtų aptarnauti savarankiškas grupes, padėdamos teisiniais patarimais ir lobizmu.
Kai kurios profsąjungos pačios ateina į skaitmeninį pasaulį. Sunerimusi, kad populiarėja sutelktinis darbas, didžiausia Vokietijos profsąjunga „igMetall“ į narius priima ir savarankiškai dirbančius žmones. Be to, 2015 m. ji sukūrė svetainę „Fair Crowd Work“, kur galima palyginti sutelktinio darbo platformų siūlomas sąlygas.
Dalis profsąjungų steigia inovacijų skyrius. Antai Nacionalinė prekybos darbuotojų ir tarnautojų profsąjunga, didžiausia Danijoje, prieš metus sukūrė „hkLab“. Vienas jos eksperimentų – į narių užklausas atsakantis pokalbių robotas ir paslaugų centras laisvai samdomiems darbuotojams. JAV nacionalinis namų darbininkų aljansas sukūrė paslaugą „Fair Care Labs“, kad pagerėtų auklių, individualių slaugytojų ir namų tvarkytojų dalia. Netrukus aljansas pristatys socialinės apsaugos paslaugą „Alia“: už kiekvieną namų tvarkytojo apsilankymą klientai galės savo noru papildomai įmokėti 5 JAV dolerius, kad namų tvarkytojai turėtų socialinį draudimą ir mokamų laisvų dienų.
Kad ir kokie perspektyvūs būtų, šie projektai vargu ar padės darbo jėgai greitai susigrąžinti turėtas derybų galias. Tačiau šį tą skaitmeninis darbo jėgos judėjimas vis dėlto įrodė – kad informacijos ir duomenų galia nuolat auga. Remdamasi internetinėmis apklausomis, coworker.org patvirtino, kad „Uber“ visoje šalyje vėl sumažino kelionės kainą, todėl ir vairuotojai gauna mažiau. Pasak vienos coworker.org steigėjų Michelle Miller, skaitmeniniame pasaulyje antireklama atitinka pradėtą streiką.
Gaunant daugiau ir geresnių duomenų galima tikėtis „prognozuojamosios profsąjungų veiklos“, kaip reiškinį pavadino Fredrikas Söderqvistas iš švedų profsąjungos „Unionen“, kuri projektuoja sistemą, galinčią naršyti turimą informaciją apie narius ir duomenis iš kitų šaltinių. Pavyzdžiui, planuojama informuoti dirbančius žmones, kada verta prašyti didesnio atlyginimo. Algoritmai taip pat galėtų nuspėti atleidimų tikimybę, tarkime, atėjus naujam vadovui, ir informuoti narius, kad reikia ruoštis veikti.
Turbūt geriausias pavyzdys, ką gali duomenys, tokių pavėžėjimo paslaugų kaip „Lyft“ ir „Uber“ vairuotojams skirta programėlė „Mystro“. Ji leidžia greitai persijungti į kitą paslaugą, įvertina kelionės užklausas, atmeta nepelningas ir stebi įvairią informaciją, padedančią vairuotojams priimti geresnius sprendimus.
Kol kas profsąjungos tebeatrodo silpnos. Toliau retėja narių gretos. Bet profsąjungų istorija rodo, kad santykinė darbo jėgos ir kapitalo galia nuolat svyruoja. Pastarieji dešimtmečiai darbo jėgai nebuvo lengvi daugiausia dėl technologijų kaitos. Bet galbūt būtent technologijos padės viską pakreipti į kitą pusę.
