Rašytoja Zeruya Shalev

Vienos knygos gyvenimas

Vienos knygos gyvenimas

Izraelio rašytoja Zeruya Shalev Vilniaus knygų mugėje daugybę kartų grįžo į 2000-uosius, kai pasirodė jos bestseleris „Meilės gyvenimas“, neseniai išleistas ir lietuviškai. Kaip literatūroje gimsta tūkstančius skaitytojų jaudinanti ir net piktinanti istorija, su autore kalbėjosi IQ kultūros redaktorė Viktorija Vitkauskaitė.

– Kas jus įkvėpė parašyti „Meilės gyvenimą“?

– Man pačiai vis dar paslaptis. Galiu pasakyti tiek – pradėjus rašyti šios knygos tema buvo visiškai kitokia. Rašant dažnai nutinka taip, kad temos keičiasi, auga tarsi iš labai gilios pasąmonės. Pirmuosius šimtą „Meilės gyvenimo“ puslapių parašiau visai kita tema. Jaaros ir Arjės istorija turėjo būti tik šalutinė siužeto linija, pagrindinio veikėjo memuarai, bet staiga suvokiau, kad būtent apie ją ir turiu rašyti toliau, išbraukdama visa kita. Taigi teko ištrinti visą šimtą puslapių, kuriuos jau buvau parašiusi. Tai buvo labai skausminga.

– Ar Jaara ar Arjė turėjo konkrečius prototipus?

– Ne visai taip. Manau, visos mano sukurtos literatūros herojės turi dalelę manęs. Bet tik dalelę. Rašant šį romaną mane domino apsėdimo tema. Ieškojau kokią nors paslaptį turinčio personažo, kurio kitas žmogus būtų lyg apsėstas. O iš tiesų ši knyga gimė labai spontaniškai ir natūraliai. Tik baigusi kūrinį galiu pasakyti, kad tam tikras detales, bruožus paėmiau iš vieno ar kito žmogaus. Rašant viskas susilieja į viena – girdėtos istorijos, prisiminimai, fantazijos, vaizduotė.

Manau, visos mano sukurtos literatūros herojės turi dalelę manęs. Bet tik dalelę.

– Kaip į „Meilės gyvenimo“ rankraštį reagavo leidėjas, ar iškart atpažino būsimą bestselerį?

– Visiškai ne. Pirmiausia turiu pasakyti, kad rašydama šią knygą buvau visiškoje duobėje. Mano lūkesčiai dėl šios knygos buvo patys menkiausi. Iki „Meilės gyvenimo“ buvau publikavusi dvi knygas – poezijos rinkinį ir romaną. Pastarasis patyrė visišką nesėkmę, kritikų atsiliepimai buvo vien neigiami. Jaučiausi apgailėtina nevykėlė ir pažadėjau sau, kad daugiau gyvenime nepublikuosiu nieko, rašysiu vien į stalčių. „Meilės gyvenimą“ ir ėmiau rašyti tik sau. Tuo metu buvau itin sudėtingoje finansinėje situacijoje: mane atleido iš darbo leidykloje, maža to, sužinojau, kad laukiuosi. Tai buvo tikras košmaras. Be to, buvau neseniai apsigyvenusi su dabartiniu savo vyru. Jis – su dviem savo vaikais, aš – su vienu savo įsikėlėme po bendru stogu. Šeimą lipdėme lyg skiautinius, ir tai nebuvo lengva.

Vis dėlto kartu jutau, kad nėštumas ir vaiko auginimas bus vienintelė galimybė rašyti – juk vėliau vėl turėsiu ieškotis darbo. Iki tol leidykloje dirbdama redaktore visą energiją ir kūrybingumą atiduodavau kitų parašytoms knygoms, o sau nelikdavo nieko. Parašiusi kelis „Meilės gyvenimo“ skyrius sudvejojau, ar verta tęsti, ir daviau paskaityti vyrui. Jis pasakė, kad tai nuostabu: „Būtinai rašyk toliau, tai bus tarptautinis bestseleris.“ Nepatikėjau, bet romaną vis dėlto parašiau ir atidaviau leidėjui. Jis nebuvo toks entuziastingas. Pamenu, grįžusi vyrui pasakiau, kad jis klydo, nes knyga leidėjui nepatiko. Vis dėlto romaną nuspręsta išleisti. O tada vos po dviejų trijų savaičių pajutau, kad kažkas vyksta. Reakcijos, atsiliepimai, pardavimo rezultatai buvo visai kitokie nei ankstesnių mano knygų. Žinoma, buvo ir labai neigiamų reakcijų – juk ši knyga provokuoja. Kai kuriems skaitytojams sunku priimti erotines scenas, kitus erzina, kad pagrindinė herojė Jaara tokia destruktyvi ir taip pasiduoda žeminimams. Vis dėlto knyga sulaukė didžiulio dėmesio, ir tada mano vyras pasakė, kad buvo teisus.

– Kaip manote, ar būtumėte šią knygą parašiusi ir išleidusi be tokio šeimos palaikymo?

– Nuo pat mažens rašyti man taip pat natūralu kaip kvėpuoti. Kita vertus, į viešumą ėjau keliu, kuris nebuvo trumpas ir lengvas. Dar prieš publikuodama poeziją ilgai dvejojau, ar verta, ar mano eilėraščiai pakankamai geri. Vis norėjau palaukti, galbūt – ir per ilgai. Nepasitikėti savimi man pažįstamas jausmas. Gal tai lėmė ir faktas, kad mano tėvas buvo žinomas literatūros kritikas. Rašytojui ši aplinkybė nepalanki. Taigi, viena vertus, buvau kilusi iš literatų šeimos ir rašiau nuo mažens, kita vertus, prireikė daug laiko, kol pasijutau pasiruošusi publikuoti. Man vyro parama buvo esminis dalykas. Žinoma, tai nereiškia, kad be jos nebūčiau nieko parašiusi, bet jo palaikymas labai padėjo.

– Nuo pirmos minutės, kai išvydo Arję, Jaara visiškai tikra, kad jį myli. Ar toks tvirtas tikėjimas meile įmanomas, ar tai – apsėdimo, apie kurį kalbėjote, dalis?

– Nesu tikra, ar Jaaros jausmai Arjei yra meilė. Ji jaučia labai stiprų potraukį, nors pati suvokia jo absurdiškumą. Jaara supranta, kad Arjė jos nenori, bet tuo jis tik patrauklesnis. Tas potraukis – milžiniška jėga, lyg narkotikas. Jis panašus į savidestrukciją ir savęs žeminimą. Daugybė skaitytojų Izraelyje tiesiog gatvėje stabdydavo mane ir piktindavosi, kas tai moteriai negerai. Man ir pačiai rašant knygą Jaaros būdavo labai gaila. Mintyse nuolat ją įspėdavau: lik namie, neik pas tą vyrą, nebegrįžk į tuos namus. Vis dėlto puikiai suprantu, kokia yra paslapties galia. Arjė buvo Jaaros tėvų draugas ir apie jos gyvenimą žinojo daugiau nei ji pati. Jaaros jausmai yra mažiau nei meilė, bet kartu – ir daugiau. Nežinau, ar daug iš šios knygos galime išmokti apie meilę. Mano nuomone, pirmiausia Jaara turėjo atsikratyti savo praeities, priklausomybės nuo tėvų. Tik knygos pabaigoje ji tampa moterimi, kuri geba mylėti ir būti mylima.

– Kaip atsakydavote į tas piktas reakcijas, kurių sulaukdavote tiesiog gatvėje?

– Mane tai labai stebino ir netgi šiek tiek žeidė. Kita vertus, stengiausi tokias emocingas reakcijas priimti kaip komplimentą. Jaučiau, kad susitikimas su Jaara skaitytojams yra labai intensyvi patirtis. Be to, esu kantrus žmogus. Su kiekvienu skaitytoju stengdavausi pasikalbėti ir paprašyti, kad jis nebūtų toks greitas smerkti. Juk nerašau apie tobulybes, rašau apie žmones, veikiamus silpnybių ir pasąmoninių galių. Negalime tikėtis, kad literatūra pasakos tik apie tinkamus poelgius ir teisingus žmones, greičiau jau priešingai. Sakyčiau, buvau lyg Jaaros advokatė.

– Jūsų knygose vyrauja šeimos, santykių, meilės temos. Kaip reaguojate į vertinimus, kad kuriate moterišką literatūrą?

– Be abejo, man tai nepatinka. Apibendrinimas „moteriška literatūra“ – tarsi getas. Nemanau, kad skaitytojai apie tai galvoja. Galbūt literatūrą kategorizuoti linkę kritikai ar teoretikai, kuriems svarbu viską sudėlioti į lentynėles. Juk esame tokie skirtingi. Vyrai juk taip pat rašo meilės, santykių, šeimos temomis. „Ana Karenina“ ar „Madam Bovari“ – puikūs moterų portretai, kuriuos sukūrė vyrai.

Izraelyje, kaip turbūt ir kitose šalyse, moterys skaito daugiau nei vyrai, tad sutikčiau, kad turiu daugiau skaitytojų moterų nei vyrų. Daug moterų man sakė, kad skaitydamos „Meilės gyvenimą“ jautėsi, lyg ši knyga būtų apie jas. Iš vyrų, be abejo, to negirdėjau, bet jie pripažino, kad knyga jiems atvėrė akis ir padėjo geriau suprasti moteris. Taip pat – kaip moterys žvelgia į juos.

– Ar išleidusi bestselerį jutote spaudimą, kad kita knyga turi būti ne mažiau sėkminga?

– Sėkmės sulaukiau jau turėdama šeimą, savo istoriją. Jei tai būtų nutikę, kai buvau 20 metų, gal būtų buvę kitaip. O tada mano gyvenimas po daugybės nestabilumo metų pagaliau buvo stabilus. Be abejo, labai džiaugiausi sėkme. Kitą knygą pradėjau rašyti greitai ir visai negalvojau, ar ji taip pat bus sėkminga. Rašymas man yra kažkas šventa, ir tiesiog neleidžiu mintims apie tiražus ar kritiką į šią teritoriją įsibrauti.

Rašymas man yra kažkas šventa, ir tiesiog neleidžiu mintims apie tiražus ar kritiką į šią teritoriją įsibrauti.

– Viename interviu esate pavadinta aktyvia feministe. Kaip įsitraukiate į aktyvią feminizmo veiklą?

– Nemanau, kad esu tokia aktyvi. Kiek galėdama palaikau moteris, tikiu lygiomis teisėmis, bet nesu didelė kovotoja. Manau, geriausia, ką dabar galiu daryti, tai rodyti asmeninį pavyzdį. Bandau suderinti karjerą ir kitas gyvenimo sritis, nenoriu atsisakyti nei motinystės, nei rašytojos kelio. Norėčiau būti aktyvesnė feministė, deja, neturiu tam laiko.

Izraelyje žmonės nebijo žodžio „feminizmas“, ypač modernioji visuomenės dalis. Beje, pasirodžius „Meilės gyvenimui“ kai kurios feministės mane užsipuolė. Jos piktinosi, kodėl leidau Jaarai būti taip žeminamai vyro. Joms tai atrodė nepakankamai feministiška. Tačiau knyga neprivalo skleisti vienos aiškios žinios. Aš Jaaros istoriją interpretuoju visiškai kitaip, man tai – ne pažeminimo, o išsilaisvinimo istorija. Feministinis motyvas knygoje yra, nors, žinoma, Jaara nėra klasikinė stipri moteris. Ji turi daugybę dvejonių, vidinių problemų, kurias pirmiausia privalo išspręsti.

– Naujausia jūsų knyga „Skausmas“ pasakoja apie teroro aktą išgyvenusią moterį. Prieš 14 metų taip pat nukentėjote per teroristinę ataką – buvote sužeista savižudžiui susprogdinus autobusą. Per tą įvykį žuvo vienuolika žmonių. Ar įmanoma priprasti gyventi nuolatiniame pavojuje?

– Saugesnė ėmiau jaustis tik tada, kai išpuoliai Jeruzalėje tapo vis retesni. Iki teroro akto, kurį pati patyriau, gyvenau nuolatinėje baimėje. Apskaičiuodavau kiekvieną savo ir vaikų žingsnį: kur eiti, į kokią kavinę geriau neužsukti, kokios gatvės vengti. Naktimis sapnuodavau, kad sėdžiu kavinėje su vaikais, o į ją ateina savižudis sprogdintojas ir aš niekaip nespėju laiku iš ten išbėgti. Visas gyvenimas tais metais buvo valdomas teroro baimės. O tada patyriau išpuolį.

Pirmaisiais metais negalėjau eiti gatve, kurioje buvau sužeista. Tai nebuvo lengva, nes ji – prie pat namų, kartais įprastą dieną ją kirsdavau dukart. Pamačius autobusą mane apimdavo panika. Bet, laimė, tai buvo vienas paskutinių teroro aktų. Ilgainiui įtampa atslūgo ir galėjau atsigauti. Tačiau iki šiol, jei Jeruzalėje kyla neramumų, visos baimės grįžta.

– Ar galima sakyti, kad rašyti „Skausmą“ jums buvo kaip autoterapija?

– Nemanau. Vis dėlto išpuolį ir mano knygą skiria daugiau kaip dešimtmetis. Nenorėjau rašyti apie savo patirtį su teroro aktu. Net buvau sau pažadėjusi, kad šios temos neliesiu. Vis dėlto, kaip ir sakiau, rašymo procesas pilnas staigmenų. Ši tema pradėjus rašyti kilo spontaniškai. Pajutau, kad rašau ne apie save, o apie knygos heroję Iris, ir jos skausmas nėra mano skausmas. Prabėgus daugiau kaip dešimtmečiui aš jo tiesiog nebejaučiu.

 

Z. Shalev

Gimė 1959 m. Izraelyje.
Baigė Biblijos studijas.
2000 m. išleido knygą „Meilės gyvenimas“, kurią žurnalas „Der Spiegel“ įtraukė į geriausių romanų per pastaruosius 40 metų dvidešimtuką. 2007 m. pagal šią knygą režisierė Maria Schrader pastatė filmą.
2012 m. Z. Shalev vokiečių laikraštis „Die Welt“ skyrė literatūros premiją „Welt Literaturpreis“.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų