-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Lietuviai vėl turi savo mini Dakarą: kaip ir pernai, automobilių klasėje startuoja trys Lietuvai atstovaujantys ekipažai – Benediktas Vanagas ir šturmanas Sebastianas Rozwadowskis, Antanas Juknevičius ir šturmanas Darius Vaičiulis, Vaidotas Žala ir šturmanas Saulius Jurgelėnas. Motociklų klasėje po beveik dešimties metų pertraukos įveikti Dakaro trasą bandys Balys Bardauskas. Kiekvienas galės sirgti už vieną favoritą, o visa Lietuva – už aukštą bent vieno nacionalinio ekipažo vietą. Atskira šneka apie emocijas, kurias patirs ralio meistrų rėmėjai, trokštantys matyti įmonių logotipais išpuoštus lenktynininkų automobilius iki pat finišo. Bet čia jau reikia melstis Sacharos dievams.
Jei 1977 m. prancūzas Thierry Sabine’as, važiuodamas maršrutu Abidžanas (Afrika)–Nica, nebūtų pasiklydęs Tenerės dykumoje Sacharoje, dabartinio lenktynių maratono galbūt ir nebūtų. Susižavėjęs dykuma, T. Sabine’as jau po metų surengė pirmą ralio maratoną Paryžius–Dakaras ir šioms lenktynėms paskyrė visą likusį gyvenimą. Įveikti 10 tūkst. kilometrų trasą jau tąkart ryžosi 182 ekipažai, bet pavyko tai tik mažiau nei pusei.
1986 m. T. Sabine’as žuvo nukritus sraigtasparniui, o lenktynių maratono idėją toliau tęsė jo partneriai. Po to teises rengti lenktynes įsigijo prancūzų žiniasklaidos grupei priklausanti „Amaury Sport Organisation“ (ASO). Įmonė, kuri jau daug metų pelningai organizuoja „Tour de France“ ir „Vuelta a España“ dviračių lenktynes bei kitus mažesnio kalibro sporto renginius.
Pasitelkusi savo valdomą žiniasklaidą, ryšius, finansines galimybes ir verslo vykdymo patirtį, ASO Dakaro ralį pakėlė į dar aukštesnį lygį.
Net ir tapusios verslo projektu, lenktynės išlaikė dar T. Sabine’o sukurtą aurą – daugeliui automobilių ir motociklų sporto entuziastų galimybė dalyvauti Dakare yra didžiausia svajonė. Ir ją išpildyti jie turi visai realią galimybę – tik maždaug penktadalis ralyje startuojančių sportininkų yra profesionalai, visi kiti – mėgėjai. Sunkiausia gauti leidimą startuoti motociklininkų kategorijoje. Atrankos komisija reikliai įvertina kiekvieno lenktynininko istoriją – savotišką motociklininko CV. Tam yra rimta priežastis – būtent šių transporto priemonių vairuotojai yra didžiausia rizikos grupė Dakaro maratone: iš 19 žuvusiųjų per visą šio ralio istoriją 11-a – motociklininkai.
Automobilininkams reikalavimai mažesni, tereikia pinigų ir tarptautinės Automobilių sporto federacijos išduodamos licencijos. Pasitaikė atvejų, kai Lietuvoje jos negavę ekipažų nariai licencija pasirūpindavo užsienyje.
Norėdami startuoti automobiliu turėsite sumokėti 26 tūkst. eurų. Tiek kainuoja įsigyti leidimus vairuotojui, šturmanui ir automobiliui.
Kiekvieno mechaniko registracija kainuoja papildomus 9000 eurų. Reikia, kad komandoje jų būtų bent trys, taigi – dar 27 tūkst. eurų. Geriausios komandos turi po 5 mechanikus. Žinoma, dar kainuoja pats automobilis ir pakaitinės jo dalys. Kiekvienas dalyvis turi teisę turėti reklamos plotą ant automobilio, tad padedant rėmėjams dalį išlaidų galima padengti. Tiesa, reikės palikti vietos keturiems varžybų organizatorių duotiems rėmėjų logotipams – tai privaloma, nebent galite susimokėti papildomus 50 tūkst. eurų. Regis, tai gali sau leisti „Peugeot“ komandos nariai – jų automobiliai ralyje startuoja be organizatorių reklamos.
Vatikano miesto laikraštis šias lenktynes yra apibūdinęs kaip vulgarų galios ir turto rodymą tose vietose, kur žmonės ir toliau miršta nuo bado ir troškulio. Dėl žalos laukinei gamtai nuolat protestus rengia ir žaliųjų organizacijos. Ralio maratonas nuolat pareikalauja ne tik sportininkų ar aptarnaujančio personalo, bet ir paprastų žiūrovų aukų. Lenktynių dalyvius ne kartą yra užpuolusios ir vietos nusikaltėlių grupuotės. Spręsdami šias problemas ir atsakydami į kritiką ralio organizatoriai rengia įvairias ekologines akcijas: sodina medžius, įrengia geriamojo vandens stoteles ir pan.
(Gedmanto Kropio nuotr.)
Bet su didžiausiais sunkumais varžybų organizatoriai susidūrė 2008 m. Mauritanijoje. Per jos teritoriją driekėsi lenktynių trasa, buvo nužudyti keturi turistai iš Prancūzijos, todėl šalies vyriausybė patarė būsimas lenktynes atšaukti. Kalbama, kad buvo sulaukta ir realių teroristų organizacijos „Al Qaeda“ grasinimų. Varžybų vadovas Étienne’as Lavigne nusprendė, kad rizika per didelė, ir 2008 m. Dakaro ralis buvo atšauktas. Tiesa, išeitis buvo rasta – jau nuo kitų metų varžybos perkeltos į Pietų Ameriką ir ten vyksta iki šiol.
Pietų Amerikoje nuolat vyksta konkurencinė kova tarp valstybių – dauguma nori, kad ralio maršrutas driektųsi per jų šalį. Už tokią galimybę organizatoriai iš valstybės prašo 5 mln. eurų sumos, taip pat ji privalo užtikrinti dalyvių saugumą ir pasirūpinti medicinine priežiūra. Čia išsiskiria Čilė, kuri dėl savo geografinės padėties ir reljefo yra ypač palanki raliui. Tačiau, ko gero, kaip tik dėl to ši Pietų Amerikos Šveicarija vadinama valstybė išdrįso pareikšti, kad Dakaro ralį mielai priims, bet mokesčių nemokės. Baimindamiesi, kad ir kitos šalys nepasektų Čilės pavyzdžiu, varžybų organizatoriai buvo priversti pakeisti lenktynių maršrutą, ir ten jos nebevyksta.
Ką iš to gauna valstybė? Milžinišką reklamą – reportažai iš Dakaro ralio transliuojami 190-yje šalių, o juos kasmet pamato per milijardą žmonių. Tai ne tik prestižas, bet ir galimybė pritraukti turistų. Ketvirtą kartą Dakare startuosiantis S. Jurgelėnas pasakojo, kad jam didžiausią įspūdį paliko Argentinos miestelis Fiambala. Iš pradžių buvo juokaujama, kad jame nėra nieko, išskyrus vienišą degalinę.
Tačiau jau po metų miestelyje buvo puikiai išplėtota infrastruktūra, atsirado viešbučių. Pasirodė, kad laukinės gamtos vaizdais susižavėję automobilininkų ir motociklininkų klubų nariai pradėjo plūsti į miestelį norėdami patys pravažiuoti Dakaro ralio dalyvių pramintais takais. Verslūs argentiniečiai greitai užčiuopė aukso gyslą ir prisitaikė prie turistų poreikių.
