-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Pirmaisiais sovietmečio dešimtmečiais dauguma populiarių Lietuvos periodikos leidinių buvo priversti ignoruoti muzikos naujienas iš užsienio ir aprašyti išskirtinai „plačiosios tėvynės“ kūrėjų darbus. 1945-ųjų vasarį, viename pirmųjų žurnalo „Jaunimo gretos“ numerių, dar vykstant Antrajam pasauliniam karui, paskelbta Suleimano Stalskio „Daina apie Raudonąją armiją“. Praėjus dviem mėnesiams po pergalės, išspausdintas karinis himnas – V. Lebedevo-Kumačio „Šventasis karas“.
Straipsniai apie meno dekadas, dainų šventes, chorų koncertus, operų ir operečių pastatymus ir net pavienių asmenų, pasirinkusių profesionalų muzikos kelią, istorijos buvo „Jaunimo gretų“ duoklė sovietiniam režimui. Pavyzdžiui, dar 1946-ųjų spalio numeryje Vilniaus valstybinės konservatorijos studentas K. Šilgalis publikacijoje „Aš vėl galiu mokytis“ cenzorius turėjo pamaloninti, kaip autorius šlovino to meto santvarką: „Menas priklauso liaudžiai“, – pasakė Leninas. Aš, būdamas liaudies sūnus, esu laimingas, kad visuomet liksiu su liaudimi. (…) 1944 metais mūsų laukais vėl nuskambėjo laisva tarybinė daina, sukeldama man norą dirbti, mokytis, nepailstamai siekti technikos, kultūros dainos mene. Tarybų valdžia vėl įgalino mane tęsti mokslą konservatorijoje.“
Tačiau socialistinės dvasios persmelktame Lietuvos kultūriniame gyvenime 7-ojo dešimtmečio antroje pusėje prasidėjo nauja era. Ją paskatino Vakarų kultūros permainos, kurių sklaidos nepajėgė sustabdyti net geležinė uždanga.
„Jaunimo gretos“ daugiau puslapių skyrė estradai, ypač mokyklų ar kitų įstaigų saviveiklos kolektyvams. 1965 m. kovo numeryje pasirodė reportažas apie Vilniaus profsąjungų kultūros rūmuose įsikūrusį merginų estradinį ansamblį, repetuojantį būsimam koncertui Kovo 8-osios proga. Skaitytojams piršta mintis, kad saviveiklininkų kolektyvai gyvuoja neilgai. „Atvirai kalbant, ne visi estradiniai saviveiklos kolektyvai sulaukia tokio jubiliejaus“, – apie ansamblį, minintį vienų metų sukaktį, ironiškai rašė autoriai.
Nuo 1967-ųjų lapkričio „Jaunimo gretose“ atsirado skiltis „Papasakokite apie…“. Pageidaujant skaitytojams, pristatyti estradiniai ansambliai, kiti muzikos kolektyvai, solistai ir festivaliai: Nijolė Tallat-Kelpšaitė, „Vilniaus aidai“, „Estradinės melodijos“ su solistais Nijole Ščiukaite, Adolfu Jaruliu ir Jurgiu Žukausku, „Nemuno žiburiai“, Vida Vaitkutė, Aleksas Lemanas, Ona Valiukevičiūtė, Jonas Mašanauskas, Nelly Paltinienė, Eugenijus Ivanauskas, Leonidas Šumskis, Benediktas Gadeikis, Silva Zinkevičiūtė, Viktoras Malinauskas ir kiti.
Taip pat imta labiau svarstyti apie estrados padėtį Lietuvoje, repertuaro sudarymo problemas, dainų stygių, menką profesionalumą, nusisukimą nuo rimtosios muzikos (simfonijos, operos, operetės, kamerinės muzikos ir t. t.) ir pan. Ilgainiui „Jaunimo gretos“, nors ir ideologizuotas leidinys, tapo savotišku estradinės muzikos švyturiu, ir tokios krypties laikėsi gana ilgai, iki 9-ojo dešimtmečio.
1965-ųjų pabaigoje LTSR kultūros ministerija pradėjo leisti mėnraštį „Kultūros barai“, kurio redakcinę kolegiją papildė įvairiausių kultūros sričių profesionalai. Žurnalas atsigręžė ir į rimtąją muziką: kompozitoriai straipsniuose liejo nuoskaudą, kad jaunoji karta klausosi tik estrados ir džiazo, o rimtosios muzikos žanrai nustumti į šoną. Todėl bandyta šviesti visuomenę publikacijomis apie simfoninę, kamerinę, operinę muziką, plačiai aprašyti Juozo Gruodžio, Kipro Petrausko, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio jubiliejams skirti koncertai.
„Kultūros barai“ nebijojo viešinti abejonių dėl kultūrinių organizacijų darbuotojų profesionalumo lygio. Kritikos strėlės lėkė net Lietuvos tarybinių kompozitorių sąjungos pusėn dėl „nepasirengimo, supratimo stokos“, koks turėtų būti šalies muzikinis gyvenimas. Apgailestauta dėl dainų importo – perdirbtų ir į lietuvių kalbą išverstų užsienio šalių atlikėjų šlagerių. Kopijos dažnai nesudomindavo klausytojų, nes buvo menkesnės meninės vertės už originalus.
Apgailestauta dėl dainų importo – perdirbtų ir į lietuvių kalbą išverstų užsienio šalių atlikėjų šlagerių. Kopijos dažnai nesudomindavo klausytojų.
Žurnale atsirasdavo vietos publikacijoms džiazo, bigbito temomis, taip pat pagerbti žymiausi šalies kompozitoriai: Balys Dvarionas, Vytautas Barkauskas, Jurgis Gaižauskas, Benjaminas Gorbulskis, Vytautas Klova ir kt. Dalytasi jų mintimis apie kūrybą, įkvėpimą, svarbiausias problemas, kūrėjo vietą visuomenėje.
„Kultūros barai“ atspindėjo to meto profesionalų požiūrį į kultūrą ir jos kaitą. Savotišku lūžiu būtų galima laikyti 1972-ųjų birželio numeryje paskelbtą Lijanos Ablėnaitės ir Irena Mikšytės publikaciją „Temos ir formos beieškant“. Susirūpinta, kad estrada institucionalizuojama, apribojamos saviveiklos kolektyvų galimybės kurti savo repertuarus, skatinama vykdyti atlikėjų perklausas ir išsiaiškinti, kuriam žanrui jie atstovauja. Svarstoma, kokia yra „tinkama ir gera“ estrada: „Vis tvirčiau į estradą žengia atvira publicistika. Pilietinio turinio dainos, dainos plakatai, antikarinės, komjaunuoliškos, patriotinės dainos iš estrados prabyla į tūkstantinę auditoriją apie rimtus, kartais net globalinės reikšmės dalykus, priversdamos jaudintis, giliai susimąstyti.“ Raginama sudarant repertuarus atsižvelgti į klausytojų amžių: „Mažai teparenkame kūrinių, skirtų specialiai jaunimui, o salėje – dauguma aštuoniolikmečių, dvidešimtmečių. Jiems ir apie karą, ir apie meilę, turbūt, reikia pasakoti kitaip negu penkiasdešimtmečiams.“ Be to, kritikuotas muzikinis triukšmas, kuris „luošina ir fiziškai, ir morališkai. Žmogus grubėja, pasiduoda gaivališkiems instinktams.“
Kultūrinę spaudą 1967 m. papildė pradėtas leisti „Nemunas“. Ironiška, kad Lietuvos rašytojų sąjungos ir Komjaunimo centro komiteto iniciatyva įsteigtas žurnalas iki pat 8-ojo dešimtmečio pradžios laikėsi gana liberalios krypties, nemažai straipsnių nušvietė vakarietiškos kultūros, ypač muzikos, naujienas.
Vakarų valstybes sudrebinusiam rokui „Nemunas“ skyrė gerokai daugiau dėmesio nei lietuviškajam. Šalies skaitytojams pristatyti ir roko pradininkai, ir jau ryškiau sužibusios žvaigždės: „The Beatles“, „The Rolling Stones“, „Led Zeppelin“, Bobas Dylanas, Davidas Bowie, „Queen“, Bruce’as Springsteenas, Janis Joplin, „The Kinks“ ir kiti.
1967 m. spalio numeryje atsiradusioje rubrikoje „Iš anapus“ paminėta amerikietiškojo bigbito grupė „The Beach Boys“. Straipsnyje nevengta patoso ir to meto politinių aktualijų: „Šio ansamblio solistas ir kompozitorius Karlas Vilsonas sudegino savo šaukimą į armiją, protestuodamas prieš karą Vietname.“
1968 m. spalio numeryje plačiai aprašyti bitlai, kurių grupei klijuota „popmuzikos renesanso“ etiketė, o pristatant dainas netgi mėginta išvengti sovietinės ideologijos normų: „Naujoji bitlų daina „Ledi Madona“ – socialinio pobūdžio. Ji jautriai pasakoja apie dirbančios moters sunkų gyvenimą, žodžius lydi be jokių elektroninių efektų stebėtinai rami melodija.“
Socialistinės ideologijos stengtasi vengti nuo pat pirmųjų „Nemuno“ numerių.
Socialistinės ideologijos stengtasi vengti nuo pat pirmųjų „Nemuno“ numerių. 1967 m. balandžio numeryje publikacijoje apie ekscentriškąjį amerikiečių kūrėją, dainininką B. Dylaną rašyta: „Talentingas dainininkas, kompozitorius ir poetas liečia problemas, su kuriomis kasdien susiduria Jungtinėse Valstijose. Dilano pasisekimą visų pirma nulėmė jo ryškus talentas, bet turėjo reikšmės ir tai, kad amerikiečiai ėmė labiau suprasti rasinės lygybės ir taikos svarbą. Dilanas dainuoja, kad amerikiečiai pradėdavo visus savo karus „dievo vardu“, – ir naikindami indėnus, ir užgrobdami Lotynų Amerikos žemes, ir užpuldami Vietnamą. Tik Bobas dar priduria: „Net Judas rėmėsi dievo vardu, kai pardavė savo sąžinę už trisdešimt sidabrinių!“
„Nemunas“ gana greitai perspausdindavo Vakarų muzikos pasaulio naujienas, kaip antai apie bitlų lyderio Johno Lennono žmoną Yoko Ono, jųdviejų santykius ir karjerą. Taip pat neliko nepastebėta 1970 m. garsios dainininkės J. Joplin mirtis: „Labai populiari ir vadinamoji pogrindinė (underground) muzika. Neseniai nusižudė garsiausia šios krypties dainų atlikėja Džanis Džoplin. Buržuazinė kritika dažnai užpuldavo šią jaunimo mėgstamą dainininkę, vadindavo „narkotikų prisisiurbusia isterike“.“
Lietuviškojo roko pradininkai minėti gana glaustai. 1966-aisiais įsikūrusi grupė „Kertukai“ pirmą kartą vietos spaudos dėmesio sulaukė tik 1968-aisiais „Nemune“: „KPI gitaristų ansamblį jaunimas vadina „Kertukais“. Jei kas paklausia, kodėl toks pavadinimas, studentai paaiškina, kad „kertukas“ reiškia ne tik kirvuką, kuriuo arkliams užėdas kapoja, bet ir peštuką, ginčytis linkusį žmogų. Būsimieji inžinieriai mėgsta pasiginčyti ne tik apie reduktorius ir feritus. Juos jaudina ir poezijos, ir muzikos naujovės.“
Taip 1969-aisiais aprašyti „Gintarėliai“: „Keturi berniukai baltomis kelnėmis ir raudonais švarkais. Mes jau nebežaidžiame… Mes grojame gitaromis. Daug kas šaipėsi, kai jie pasislėpę pjaustė iš lentgalių gitaras, tempė stygas, o vakarais stoviniavo ties klubo durimis ir prašė: Leiskite pagroti… Mes tik vieną dainą… Jūs nebijokit: mes mokam. Šiandien – tai Kauno Spalio 50-mečio Dirbtinio Pluošto gamyklos pavyzdinio estradinio orkestro „Oktava“ jaunųjų gitaristų ansamblis.“
„Nemunas“ iš kitų kultūros leidinių išsiskyrė ir žymiausių to meto fotografų nuotraukomis. Žurnalo fotoreporteriais dirbo Algimantas Kunčius, Romualdas Rakauskas, Rimantas Dichavičius. Pastarojo menininko aktų nuotraukos buvo tikras liberaliosios vakarietiškos kultūros gūsis niūrioje socialistinio realizmo padangėje, nors fotografas labai rizikavo. Redakcija gaudavo tūkstančius pasipiktinusių skaitytojų, dažniausiai – mokytojų, laiškų, smerkiančių nuogo kūno demonstravimą.
Pažintis su Vakarų kultūros naujovėmis nutrūko po tragiškų 1972-ųjų Kauno įvykių. Gegužės 14 d. Kaune susideginus Romui Kalantai ir nuvilnijus protestams, režimo represijų sulaukė visos kultūros sritys, kur netrukus įsivyravo stagnacija.
Dar griežčiau imta kontroliuoti visa spauda, ypač kultūrinė. Bene skaudžiausią smūgį pajuto „Nemunas“, nes leidiniui sovietinės valdžios institucijos inkriminavo R. Kalantos mirtį – neva dėl žurnale pasirodžiusių straipsnių, nuotraukų ir liberaliosios ideologijos vaikinui pakriko nervai ir todėl jis nusižudė.
Muzikos naujienų puslapiuose įsivyravo štilis. Skaitytojus pasiekdavo tik tie straipsniai, kurie atitiko socialistinio realizmo diktuojamas vertybes. Aktų nuotraukas spausdinti uždrausta. Nurodyta atspindėti sovietinio bloko kūrėjų nuopelnus ir nebesidairyti į užsienį. Tad scenoje liko klestėti tik estrada kaip palankesnis sovietinei sistemai pramoginis žanras, nekelianti tiek opių klausimų kaip rokas, pankrokas ar džiazas.
„Nemune“ pasirodžiusiame interviu LTSR kultūros ministras Lionginas Šepetys priekaištavo, kad besikuriantiems saviveiklos kolektyvams žiniasklaida skiria pernelyg daug dėmesio ir žeria pagyras vos už vieną kūrinį. Jis taip pat įžvelgė neigiamą užsienio įtaką. Pastarosios vertintojai mene, kuris nutolsta nuo socialistinio realizmo bruožų ir persimeta į formalizmą, matė opoziciją sovietiniam režimui: „Turiu pažymėti, kad jaunieji yra itin neabejingi vertinimams, ir ypač iš užsienio. Tačiau ne visi užsienio vertintojai yra objektyvūs. Nemaža ir tokių, kurie pirmoje eilėje vadovaujasi politiniais tikslais, būtent siekia dirbtinai atplėšti jaunųjų kūrybą nuo bendros socialistinės kultūros, ieško joje „opozicijos“, nekreipdami dėmesio į tos kūrybos tikrąją estetinę vertę.“
L. Šepečiui neįtiko ir Kaunas, kurį užvaldžiusi estradinė manija: „Miestui verkiant reikia savo rimto profesionalaus vokalinio ar instrumentinio kolektyvo, nes priešingu atveju Kaunui muzikinio gyvenimo srityje gresia vienaplaniškumas – tam tikras „suestradėjimas“. Čia, matyt, nelemtą vaidmenį suvaidina ir Filharmonijos pastangos užversti Sporto halę išimtinai lengvosios muzikos koncertais.“
Tiek „Nemune“, tiek „Moksleivyje“ daugiau prielankumo sulaukė tik bigbitas, pradinis roko etapas, o kitos muzikos srovės buvo daug mažiau toleruotos ir net smerkiamos. 8-ojo dešimtmečio pradžioje atsiradęs pankrokas ir Vakaruose jo sukeltas visuomenės judėjimas aprašytas plačiai, bet neigiamai. Sovietinė spauda pankus laikė bedarbiais, fašistais, narkomanais, ištvirkėliais, dykinėtojais, neišprususiais, o jų įvaizdį įvardijo kaip pasityčiojimą iš „normalių žmonių“.
