Skål!* arba sritis, kurioje jau beveik pasivijome skandinavus

Naujųjų metų rytą pabudę lietuviai galėjo pasijusti truputį labiau šiauriečiai – naujosios alkoholio prekybos ir reklamos taisyklės griežtumu pranoksta net kai kurias Skandinavijos šalis

Net ir niekada Šiaurės šalyse nebuvęs žmogus greičiausiai žinos bent keletą garsiausių jose gaminamo alkoholio prekės ženklų („Absolut“, „Finlandia“ degtinė, „Carlsberg“, „Tuborg“ alus).

Kiti gali būti girdėję apie Europos alkoholio juostas – žemėlapį, kuriame regionai padalyti pagal asociacijas su alkoholio rūšimis. Žemyno pietūs pažymėti kaip vyno kraštai, centras ir britų salynas – alaus žemė, o šiaurei lieka degtinė. Vis dėlto nei šis žemėlapis, nei stereotipai nėra visiškai tikslūs – statistiškai šiauriečiai geria gana vidutiniškai, ypač palyginti su Rytų Europa, be to, renkasi silpnesnius gėrimus.

Tiesa, tuštėjant buteliams skandinavų piniginės tuštėja labiau nei kitų europiečių – gėrimai šiose šalyse yra vieni brangiausių žemyne.

Statistiniai lyderiai pagal suvartojamą alkoholį tarp šiauriečių yra danai. Tai neturėtų stebinti, nes gėrimai šioje šalyje yra pigiausi regione.

Aukštos alkoholio kainos daugiausia laikosi dėl daugelyje šalių įvesto monopolio – tam tikro stiprumo alkoholiniai gėrimai gali būti parduodami tik valstybinėse parduotuvėse. Jos skaičiuoja ne vieną dešimtmetį, o pirmosios tokios parduotuvės atidarytos Norvegijoje dar 1922 m. Vėliau šį sprendimą priėmė ir Suomija, Švedija, Islandija bei Danijai priklausančios Farerų salos.

Žemyninėje Danijoje monopolinės pardavimo sistemos nėra, nes ją būtų sunkoka suvaldyti – danai ir dabar gali laisvai nusipirkti alkoholio kaimyninėje Vokietijoje.

Kainų skirtumas yra akivaizdus. Pavyzdžiui, viskio „Johnnie Walker Red Label“ 0,7 l butelis Islandijoje kainuoja 48, Farerų salose – 40, Norvegijoje – 37, o Danijoje – apie 23 eurus.

Monopolinėse parduotuvėse parduodamų gėrimų grynojo alkoholio riba yra gana žema – pavyzdžiui, Suomijoje ją tik neseniai sutarta padidinti iki 5,5 proc., todėl įprastoje maisto prekių parduotuvėje galima nusipirkti tik silpno alaus arba sidro.

Skandinavai, kaip nuo šiol ir lietuviai, pirkti pigesnio alkoholio važiuoja į kitas šalis ir, tikėtina, iškraipo alkoholio vartojimo statistiką girtuoklystės stigma pažymėdami kaimynus. Danija vilioja švedus ir norvegus. Suomiai plūsta keltais iš Helsinkio į Taliną ir pigiame alkoholyje gali maudytis dar neišlipę į krantą.

Skandinavai, kaip nuo šiol ir lietuviai, pirkti pigesnio alkoholio važiuoja į kaimynines šalis.

Alkoholio reklamos draudimais Lietuva gerokai pranoko Šiaurės šalis, beveik tokios pat griežtos taisyklės galioja Suomijoje, tačiau ir joje yra išimčių, pavyzdžiui, verslo žurnalams. Daugumoje šalių silpną alkoholį reklamuoti galima. Švedijoje alkoholį draudžiama reklamuoti per radiją ar televiziją, tačiau keleto kanalų vadovai padarė tai, apie ką kurį laiką tyliai mąstė ir pokyčių nelaukianti lietuvių žiniasklaida – perkėlė savo licenciją į užsienį. Švedų kalba transliuojantys kanalai gavo transliacijos licenciją Didžiojoje Britanijoje ir formaliai vadovaujasi šios šalies įstatymais, alkoholio reklamą reguliuojančiais gerokai švelniau.

Liberaliausiai į alkoholio vartojimą žiūrinti Danija susidūrė su savita problema – šios valstybės paaugliai yra Europos lyderiai pagal alkoholio vartojimą. Vyną ir alų Danijos parduotuvėse galima įsigyti nuo 16 metų.

Gana griežtą alkoholio kontrolės kryptį pasirinkusi Suomija išsiskiria tuo, kad jų vyrų ilgaamžiškumas yra žemiausias iš visų Šiaurės šalių. Kaip vieną pagrindinių priežasčių ekspertai įvardija netyčines mirtis ir savižudybes, kurių dažnai kyla dėl epizodiškai, tačiau dideliais kiekiais vartojamo alkoholio.

*Į sveikatą!