Šių dienų pragaras

Spektaklio „Virimo temperatūra 5425“ pavadinimas išduoda, kokiai temperatūrai esant lydosi tantalas. Laurai Čiginskaitei režisierė Giedrė Kriaučionytė-Vosylienė pasakojo, jog šiame pastatyme pagal Virginijos Rimkaitės pjesę suteiks progą žiūrovams įvertinti savo „virimo temperatūrą“ beprotybės akimirkomis.

– Kūrinyje nagrinėjama tema – riba tarp normalumo ir beprotybės. Kokios dar problemos jame susipina?

– Vertėtų pradėti kalbėti nuo pirminės dramaturgės idėjos. Ji atsispyrė nuo graikų mito apie Tantalą, kuris siekdamas patikrinti, ar dievai tikrai yra visažiniai, užmušė savo sūnų Pelopą ir patiekė jo mėsos puotaujantiems dievams. Dzeusas už tai pasmerkė jį amžiams kęsti alkį bei troškulį. Kitaip tariant, Dzeusas atėmė iš Tantalo galimybę vartoti. Kiekvieną kartą, kai jis norėdavo atsigerti, vanduo nuo jo atsitraukdavo. Virš jo visą laiką vaizduojamas medis su prinokusiais vaisiais, kurių jis negalėdavo paimti, nes dievai juos atitraukdavo – tu matai, nori, bet negali. Nuo šio mito atsispyrusi dramaturgė kelia vartojimo klausimą – galbūt šių dienų pragaras yra nebe stygius, kaip buvo ilgą laiką, o atvirkščiai – perteklius? Mes, grynakraujai vartotojai, įsitikinę, kad privalome vartoti, nes kitaip patys būsime suvartoti. Labai džiaugiuosi, kad jaunų lietuvių dramaturgų pjesės gimsta kaip spektakliai ir išvysta žiūrovą.

– Šį spektaklį kuria keturi aktoriai, tarp kurių – ir debiutuojantis Paulius Matuzas. Kuo jums įdomus toks derinys, kai drauge dirba pradedantieji ir profesionalai?

– P. Matuzas iš tikrųjų yra pianistas. Siužetas liečia kitokį nei aplinka vaiką, o man atrodo, kad aktorinė prigimtis taip pat labai skiriasi nuo kitų žmonių buvimo scenoje. Todėl buvo labai įdomu sužinoti, kiek skiriasi jau subrendę profesionalūs scenos aktoriai ir žmogus, kuris save visiškai išreiškia per instrumentą. Aktorius naudoja instrumentą – savo kūną, o šiuo atveju tas instrumentas yra pianinas. Vadinasi, tą sekundę, kai jis groja, žmogus išnyksta, tuo metu gyvas tėra garsas. Taip užkoduoji natūralų energetikos ir buvimo aplinkoje skirtumą.

– Dalis žiūrovų jus atpažįsta iš interaktyvių elementų spektakliuose, ar čia taip pat galima to tikėtis?

– Man labai įdomus interaktyvus teatras, interaktyvūs eksperimentai, teatriniai bandymai, bet šiame spektaklyje akcentai dedami kitur. Pati pjesė diktuoja formą. Žinoma, kiekvienas turi savo braižą, tai rodo ir pjesės pasirinkimas, o ypač pats spektaklis – kaip režisierius supranta, mato, jaučia ir girdi aplinkinį pasaulį. Jaučiuosi gana jauna eksperimentuoti su įvairiais žanrais, stiliais. Interaktyvumas teatre man labai įdomus, tačiau neatsisakau ir kitų teatro formų.

– Kokiai auditorijai skirta „Virimo temperatūra 5425“?

– Sakyčiau, kad šis spektaklis bus įdomus tiems, kas jaučia, kad žmogus – keista ir nepažinta būtybė, o beprotybė yra taip šalia, kad net gali jausti, kaip ji kvėpuoja į nugarą.
Manau, kad žiūrovui sunku apsispręsti, į kurį spektaklį eiti, o į kurį – ne. Nepataikęs kelis kartus gali smarkiai nudegti ir ilgesnį laiką nenorėsi eiti į teatrą. Šis – labai įvairus, o žmogus į spektaklį ateina turėdamas tam tikrą skonį, tad natūraliai turėdamas ir tam tikrą lūkestį. Mano nuomone, labai svarbu, kad žiūrovas rastų savo kūrėjus, su kuriais panašiai mato pasaulį, ir galėtų per teatrą kurti dialogą pačiomis subtiliausiomis temomis.

Šiame spektaklyje norisi su žiūrovu pamąstyti apie mums gerai žinomas problemas ir beprotybę, kuri gyvena šalia mūsų, mūsų namų laiptinėse, už kaimynų durų, visiems labai įprastose situacijose, ir kažkokiu nepaaiškinamai nepastebimu būdu pasiekusi virimo temperatūrą sprogsta mums netikėtais pavidalais.

– Šie metai Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui ypatingi – dėl renovacijos repeticijos persikelia į kitas erdves. Kaip kitokios nei įprasta sąlygos veikia jūsų darbą?

– Teatras gimsta netikėtose erdvėse, ir tam visiškai nereikia juodų salių ar didelių techninių pajėgumų. Žinoma, liūdna, kai reikiamų sąlygų iš viso neįmanoma gauti ir negali tų spektaklių rodyti. Stabdomas esminis teatro procesas – susitikimas su žiūrovu, dėl kurio ir vyksta repeticijos. Bėda ne tai, kur repetuojame: repetuoti galime daug kur, teatras gali gimti įvairiose vietose. Didžiausia problema, kurią mes išgyvename šiandien – kai kurie spektakliai negimsta susitinkant su žiūrovu, nes rodomi labai retai. Premjeros – pirmieji susitikimai – nėra baigto produkto momentas, tai yra vis dar besitęsiantis procesas.

V. Rimkaitė, „Virimo temperatūra 5425“ (rež. G. Kriaučionytė-Vosylienė), Lietuvos nacionalinis dramos teatras (Gedimino pr. 4, Vilnius), premjera gegužės 16, 17 d.