H. Helgasonas mano, kad knyga išgyvens beveik viską. (Getty Images nuotr.)

Sergantis siužetais H. Helgasonas

Sergantis siužetais H. Helgasonas

„Tūkstančio laipsnių linkėjimai iš šaltosios Islandijos“, – po interviu savo knygoje Viktorijai Vitkauskaitei užrašo vienas garsiausių šių laikų islandų rašytojų, literatūros festivalio „Vilniaus lapai“ svečias Hallgrímuras Helgasonas. Karštų įvykių ir šalto ironijos dvelksmo kontrastų kupinas ir jo romanas „1000° moteris“.

– Nors sakoma, kad apie knygą nereikia spręsti iš jos viršelio, noriu pradėti būtent nuo jo. Visų jūsų romano „1000° moteris“ leidimų viršelyje – rūkanti žilagalvė. Kokia šios nuotraukos atsiradimo istorija?

– Tiesą sakant, nieko apie tą moterį nežinau. Ši nuotrauka paimta iš švedų fotografijų duombazės, o ją surado ir atrinko vokiečių leidėjai. Tame procese nedalyvavau. Pirmą kartą pamatęs šią nuotrauką buvau kiek skeptiškas. Man atrodė, kad moteris joje pernelyg stilinga, taip pat šiek tiek vyriška. Kažkas manęs kartą net paklausė, ar čia ne Karlas Lagerfeldas (juokiasi).

– Tačiau romano herojė Herbjorga ilgo gyvenimo pabaigoje padarė tokią išvadą: jei moteris nori išgyventi šiame pasaulyje, jai reikia tapti vyru. Ar rašydamas radote atsakymą, ko iš tiesų reikėjo žmogui, kad jis ištvertų jūsų aprašytus juodžiausius praėjusio šimtmečio įvykius?

– Nemažai kam tai ir nebuvo įmanoma – juk daugybė žmonių mirė, ypač Rytų Europoje. Mano nuomone, knygos herojė yra tikras XX a. produktas ir tikra to šimtmečio auka. Ji sarkastiška, ironiška, truputį ledinės širdies, ypač kai kalba apie praėjusius įvykius. Bet galbūt tai ir padėjo jai išlikti.

H. Helgasonas mano, kad knyga išgyvens beveik viską. (Getty Images nuotr.)

– Knygos herojė Herbjorga turėjo realų prototipą – pirmojo Islandijos prezidento anūkę. Kaip šios moters artimieji reagavo į romaną?

– Jos šeima nebuvo patenkinta ir skundėsi, kad pasinaudojau tos moters gyvenimu. Pats savęs klausiau, ar galiu parašyti tokią knygą. Tačiau pakeičiau jos vardą, kaip ir daugybę kitų dalykų. Man atrodė, jog svarbiausia yra istorija, kurią norėjau papasakoti. Juk mes, islandai, linkę nutylėti daugybę sudėtingų dalykų. O ta šeima buvo garsi, jos nariai, kaip ir mane įkvėpusi moteris, buvo išleidę savo biografijas, taigi jie – vieši asmenys. Iš pradžių į knygos rašymą bandžiau įtraukti ir moters artimuosius. Jie buvo labai patenkinti, bet vėliau jų nuomonė pasikeitė, ėmė prašyti manęs perrašyti romaną. Turėjau nuspręsti: arba prasta knyga ir laiminga šeima, arba nelaiminga šeima ir gera knyga. Pasirinkau knygą.

– Kas jūsų minėtos moters artimiesiems užkliuvo labiausiai?

– Detalizuoti nenorėčiau, tačiau, sakykime, labiausiai kliuvo jos gyvenimo Berlyne fragmentai, sunkumai, su kuriais susidūrė. Suprantu jų poziciją, bet visą laiką stengiausi paaiškinti: knyga pagrįsta tikru gyvenimu, bet ji vis tiek yra fikcija ir privalo išlaikyti laisvę.

– Kai rašote remdamasis tikrais žmonėmis ar įvykiais, kiek save cenzūruojate galvodamas apie kūrinių poveikį tiems žmonėms?

– Savęs necenzūruoju. Ką tik parašiau knygą apie save, kurioje taip pat yra fikcijos elementų, bet ir joje savęs necenzūravau. Visada noriu kuriamus personažus įmesti į sudėtingas aplinkybes. Galbūt dėl to, kad ir pats gyvenime esu perėjęs sunkumų.

– Viskas, kas Herbjorgai lieka gyvenimo pabaigoje, – tai sprogstamoji granata ir prisiminimai. Ką tik lietuviškai išleistoje Günterio Grasso autobiografijoje „Svogūno lupimas“ jis rašo, kad prisiminimais neverta pernelyg pasikliauti, kad ir jie pamažu virsta fikcija. Kokia jūsų nuomonė, ar visuomet galime pasikliauti prisiminimais?

– Man atrodo, kad prisiminimai yra tarsi šalys, kurias esi aplankęs. Kad bent kiek pamatytum jų realybę, turi giliai jas įsileisti, būti atviras. Kartu su tavimi keliavęs ir tuos pačius dalykus matęs žmogus juos gali prisiminti visiškai kitaip. Bet vis tiek manau, kad tiesa yra prisiminimų šerdis.

Apie savo atsiminimus daug negalvoju, nesu nostalgiškas žmogus. Žvelgiu į priekį, mąstau apie laukiančius darbus ir nesižvalgau atgal. Man įdomiau patekti į kitų gyvenimus, susigalvoti istorijas ir perteikti tuos žmones įvairiomis aplinkybėmis.

– Tie kiti žmonės, kurių balsu kalbate savo knygose, neretai yra moterys. Kas padeda kurti jų personažus, galbūt turite patariamąjį balsą?

– Taip, turiu. Nors daugumą dalykų jaučiu intuityviai arba tiesiog įsivaizduoju. Nuostabu, kiek daug tavyje žino rašytojas, ko nežinai tu pats. Prisėdęs rašyti kartais pamatai, kad žinai daug daugiau, nei atrodė. Įsivaizduoti, kaip viskas būtų, jei būtum moteris, labai jaudina. Tačiau kartais savo žmonos šio to paklausinėju, pavyzdžiui, apie pirmąsias menstruacijas ar pirmąją meilę.

– Esate feministas. Galbūt jūsų knygos iš dalies yra ir padrąsinimas moterims nebijoti kalbėti, nebijoti turėti savo nuomonės ir balso?

– Taip, esu feministas, tačiau tiesa tokia, kad per penkiasdešimtmetį perkopusiam vyrui nelengva tapti feministu. Mus vis dėlto augino kitoje aplinkoje. Todėl vis dar mokausi, ką reiškia būti feministu, ir darysiu tai likusį gyvenimą. Laimė, turiu gerą mokytoją – žmoną. Pavyzdžiui, kai esu kviečiamas dalyvauti diskusijose ar konferencijose, ji mane ragina pasidomėti, ar tarp kalbėtojų bus ir moterų. Jei ne, turėčiau atsisakyti dalyvauti.

Iš tiesų Islandijoje pastaruoju metu moterys vis daugiau rašo, ima savimi labiau pasitikėti, drąsiau žengia pirmyn. Bet kova už lygias teises dar vyksta. Manau, būtų daug įdomiau gyventi, jei lyčių pusiausvyra visuomenėje būtų teisingesnė. Pavyzdžiui, asmeniniuose santykiuose taip pat kur kas įdomiau, jeigu abu partneriai lygiaverčiai.

– Grįžkime prie „1000° moters“. Kas – šlovė, pinigai, spaudimas, įtampa ar įtaka – rašytojo gyvenime išauga labiausiai, kai knyga sulaukia sėkmės, verčiama į kitas kalbas?

– Be abejo, pirmiausia smagu pamatyti, kad tavo knyga verčiama ir kad kitų kultūrų žmonės taip pat gali ją skaityti. Vadinasi, parašei šį tą svarbaus, ir tai yra tikras džiaugsmas. Tada prisideda tuštybės niuansai: autografų dalijimai, interviu ir taip toliau. Tai irgi gerai iki tam tikros ribos, bet gali pradėti kliudyti tavo darbui, atimti būsimai knygai skirtą laiką. Taigi yra ir gerų, ir blogų dalykų. Bet man atrodo kvaila skųstis sėkme. Juk iš tiesų kiekvienas svajoja, kad jo kuriamas menas sulauktų sėkmės. Norime palikti savo pėdsaką pasaulyje, padaryti ką nors svarbaus, todėl ir siekiame pripažinimo.

– Neseniai viename interviu sakėte, kad Islandijoje ypač populiarūs du dalykai – futbolas ir literatūra. Žinau, kad valstybė nemažai investavo į futbolo infrastruktūros plėtrą, ir tai davė vaisių. O kaip su literatūra, ar ir čia buvo svarus valdžios indėlis?

– Pirmiausia, mes turime jau tūkstantį metų besitęsiančią sagų tradiciją, kuri suteikia pasitikėjimo. Tai tas pats, kas būti dailininku Italijoje: už tavęs yra Renesansas, visa didinga praeitis. Be to, dar 10-ajame dešimtmetyje valstybė nusprendė investuoti į literatūrą. Jau 25 metus funkcionuoja sistema, kai rašytojas gali kreiptis dėl stipendijos ir, jei yra rimtas, publikuojamas autorius, ją gaus. Pavyzdžiui, aš gaunu stipendiją jau gal dešimt metų, nors ir turiu kasmet dėl jos kreiptis. Tai lyg mėnesinis atlyginimas, kuris tau leidžia iš tikrųjų skirti laiką kūrybai. Šis sprendimas padėjo atsirasti jau dviem ar trims naujoms rašytojų kartoms.

– Tyrimai rodo, kad knygas visuomenė skaito vis mažiau. Ar ši tendencija grėsminga? Ko netenkame, jei neskaitome knygų?

– Manau, kad netenkame gylio. Nes tik knygos gali pasirausti giliau nei žurnalistika, televizijos produkcija, netgi kinas, nors tai ir skirtingos medijos. Nerimauju dėl to, kad žmonės liaujasi skaityti. Mažesnis susidomėjimas knyga jaučiamas ir Islandijoje. Žiūriu į savo vaikus, sulindusius į kompiuterius, ir kartais sau sakau: su tuo nepakovosi, viskas keičiasi. Bet, kita vertus, knygos visada grįžta. Daug kas sakė, kad elektroninės knygos išstums popierines, bet taip neatsitiko. Manau, kad knyga išgyvens beveik viską. Tai klasikinė, laikui nepavaldi forma, lengvai pasiekiama ir patraukli. Todėl, vienaip ar kitaip, ji visada išliks.

– Esate sakęs, kad jums geriausia kūrybinio rašymo mokykla buvo kasdienis laikraščio „The New York Times“ skaitymas. Tai skamba paguodžiančiai: juk dar garsiau nei apie knygos mirtį šiandien kalbama apie laikraščių ir žurnalų eros pabaigą.

– Deja, paguosti negaliu. Žmonės nebeskaito kaip seniau – tai faktas. Laikraščiai, pati žurnalistika nebėra tokia kokybiška. Pažiūrėkime, kiek kasryt užtrunkame, kol perbėgame feisbuko srautą ir naujienų portalų antraštes – kitkam nebelieka laiko. Mes vis dar mokomės naudotis internetu. Pavyzdžiui, seniai rašau laikraščiams tekstus. Tačiau šį rudenį pradėjau vaizdo skiltį. Įrašus, kuriuose kalbu po 10–15 minučių, peržiūrėjo po 50 tūkst. žmonių – mane tai pribloškė. Vadinasi, ir gera žurnalistika išliks, tik ji turi naudotis naujomis galimybėmis. O mes vis dar vaikštome tamsoje, nemokame jų išnaudoti. Beje, „The New York Times“ skaičiau gyvendamas Niujorke. Tai buvo seniai, kai iš esmės rytais ir nebuvo jokių kitų medijų, tik šis laikraštis. Todėl kasdien skirdavau valandą jam perskaityti.

– Esate gyvenęs ir Paryžiuje, Miunchene. Kaip manote, ar jūsų knygos būtų buvusios kitokios, jei nebūtumėte išvykęs iš Islandijos?

– Manau, kad taip. Turi pakeliauti svetur, kad iš šalies geriau pamatytum gimtinę. Be to, labai sveika pažinti kitas kultūras, sutikti kitokių žmonių – tai stimuliuoja.

– 2008-aisiais, kai pasaulį užklupo ekonomikos krizė, vėl gyvenote Islandijoje ir buvote aktyvus socialinių protestų dalyvis. Kokią įtaką ši patirtis turėjo jums ir kokią – bendram šalies klimatui?

– Kai ištiko krizė, visi tapome pikti. Suvokėme, kad gyvenome netikroje realybėje, viskas tebuvo fikcija. Žmonės pasijuto išduoti valdžios, bankų, verslo – visų. Todėl rinkomės protestuoti prie parlamento, sakyti viešų kalbų. Tai dariau ir aš, ir kiti rašytojai. Gyventojai nebetikėjo politikais, nes šie pasirodė korumpuoti, todėl turėjome tuo pasinaudoti ir užauginti socialinę kritiką, ieškoti naujų sprendimų. Kalbėti viešai buvo mūsų pilietinė pareiga.

Per penkiasdešimtmetį perkopusiam vyrui nelengva tapti feministu. Mus vis dėlto augino kitoje aplinkoje.

– Nuo to meto protestai Islandijoje iš esmės nesiliovė. Tautos pyktis vis dar juntamas. Žmonės tapo budresni, jie aštriau reaguoja į, pavyzdžiui, korupcijos atvejus. Kilus „Panamos popierių“ skandalui paaiškėjo, jog į juos įsipainiojęs ir tuometis šalies premjeras. Jo neliko po dviejų dienų. Žmonės taip supyko, kad jis tiesiog neturėjo kito pasirinkimo kaip pasitraukti. Feisbukas Islandijoje kartais tampa tarsi dideliu protestų lauku. Matysime, kaip bus toliau, nes, tiesą sakant, jau pavargome ir nuo politikos, ir nuo savo pykčio. Tai, kad kasdien privalai kalbėti apie politiką dvi valandas, nenormalu: kartais norisi tiesiog ramiai gyventi savo gyvenimą. Lapkritį Islandijoje vyko rinkimai, laukiame naujos vyriausybės, taigi netrukus pamatysime, kaip bus toliau.

– 2009 m. parašėte eilėraštį „Suit and Tie“ („Kostiumas ir kaklaraištis“) apie krizės supurtytą Islandiją. Jame yra eilutės apie tris vaikus auginančią šeimą, emigruojančią į Norvegiją. Ar gyventojų migracija – ir Islandijoje jautri tema?

– Taip, ji tampa vis aktualesnė. Nors mums aktualiau yra imigrantai: į Islandiją dirbti atvyksta daug lenkų, taip pat lietuvių. Čia pradėjo kraustytis ir sirai, albanai. Tiesą sakant, mes nesame labai svetinga šalis imigrantams. Mūsų politika skirta žmonėms atstumti. O aš manau, kad nebegalime taip elgtis, turime juos priimti. Pavyzdžiui, kai iš Reikjaviko skridau į Vilnių, pilnas lėktuvas buvo Islandijoje dirbančių lietuvių. Jie čia dirba ne tik sau, bet ir mums, padeda kurti mūsų visuomenę. O mes linkę tai pamiršti. Lietuviai Islandijoje izoliuoti, bendrauja tik tarpusavyje, jie neturi savo balso parlamente, jiems neskirta jokių laidų per televiziją. Privalome juos įtraukti, įlieti į visuomenę, kad pamatytume, ką jie galvoja. Turėti labai izoliuotą mažumą visuomenėje nesveika.

Gerai bent tai, kad kol kas neturime nacionalistinės partijos. Pastaruosiuose rinkimuose į parlamentą pirmą kartą kandidatavo ir jos atstovai, bet nesurinko nė poros procentų. Apskritai islandai yra liberalūs, atvirų pažiūrų: pavyzdžiui, Islandija yra viena geriausių šalių gyventi gėjams. Aišku, bus įtampos, jei imigrantai sudarys daugiau nei 10 ar 15 proc. populiacijos. Tačiau turime priprasti prie to, kad čia gyventi atvyks vis daugiau imigrantų. Ignoruoti pasaulyje vykstančias įtampas ir atstumti atvykėlius – tai lyg gyventi gražiame name ir nereaguoti į tai, kad greta ant šaligatvio miršta žmogus.

– Ar kada nors jautėtės esantis emigrantas?

– Taip, ypač gyvendamas Prancūzijoje. Gyvenau ten penkerius metus ir visada jaučiausi lyg antrarūšis pilietis. Niekada puikiai nekalbėjau prancūziškai, ir dėl to man buvo dar sunkiau įsilieti į bendruomenę. Tačiau kiekvienam sveika tai patirti, nes tada geriau supranti emigranto būseną. Niujorke, kur gyvenau trejus metus, buvo lengviau. O Miunchene buvo taip pat sunku kaip Prancūzijoje.

– 2015 m. pristatėte savo autobiografinę knygą „Jūrligė Miunchene“. Ar tai – savotiška „tūkstančio laipsnių vyro“ versija?

– Tam tikru atžvilgiu – taip. Reklamuodamas „1000° moterį“ Vokietijoje prisiminiau, kaip man buvo nelengva čia gyventi. Miunchene praleista žiema buvo sunkiausia mano gyvenime. Buvau drovus, labai jaunas, nekalbėjau vokiškai, jaučiausi nesaugiai. Atvykęs iš mažos tolimos šalies jaučiausi labai vienišas ir svetimas. Po daug metų vėl atvažiavau į Miuncheną, bet šįsyk – kaip sėkmės sulaukęs rašytojas. Buvo keista grįžti kaip nugalėtojui į miestą, kuris anksčiau man reiškė tik skausmą. Taigi viešbučio kambaryje pradėjau galvoti, kad tada tarsi sirgau. Jaunystė buvo lyg jūros liga – drebėjai, jauteisi silpnas, nesaugus. Taip pat jautiesi ir rašydamas naują kūrinį. Kažkas tavo viduje auga, vyksta, bet dar nežinai, kas iš to išeis.

————-

H. Helgasonas

1959 m. gimė Reikjavike.

Studijavo vizualiuosius menus Reikjavike bei Miunchene.

1990 m. išleido pirmąjį romaną „Hella“.

Garsiausi romanai: „101 Reikjavikas“ (1996 m.), „Islandijos rašytojas“ (2001 m.), „Samdomo žudiko gidas namų ruošai“ (2008 m.), „1000° moteris “ (2011 m.), „Jūrligė Miunchene“ (2015 m.).

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų