„Scanoramos“ programoje – ypatingas dėmesys Šiaurės kinui

Nuo klasikos iki šių dienų, nuo Pietų iki Šiaurės – tokias kino platumas jau 16-tus metus aprėpia Europos šalių kino forumas „Scanorama“. Vis dėlto nuo pirmojo festivalio ypatingas dėmesys skiriamas būtent Šiaurės kinui – apie jį Laura Čiginskaitė kalbėjosi su festivalio iniciatore Gražina Arlickaite.

– Kai pradėjote organizuoti „Scanoramą“, sakėte, kad apie Šiaurės kiną mes žinome nelabai daug. Kaip yra šiandien?

– Manau, kad apie Šiaurės kiną mūsų – kaip ir apskritai pasaulio – žiūrovai sužinojo gerokai daugiau. Per tą laiką Šiaurės šalys ėmė labai ryškiai skambėti visuose pagrindiniuose kino forumuose, išsiugdė puikią sistemą nacionaliniam kinui puoselėti – tiek finansinę, tiek moralinę ir vertybinę. Šiais atžvilgiais jos galėtų būti pavyzdys. Šiaurės kinas įsitvirtino bendrame pasaulio ir Europos kontekste ir mūsų žiūrovų sąmonėje. Skandinaviško, šiaurietiško kino kaip vieno ryškiausių Europos kontekstuose pripažinimas man paliudijo, kad „Scanoramos“ pasirinkimas buvo teisingas. Pastarieji 15 metų labai rezultatyvūs Šiaurei ir labai džiaugsmingi Europai, nes tylinčios Skandinavijos šalys tapo garsiausiai kalbančiomis kino šalimis. Tai labai įkvepiantis pavyzdys, todėl džiaugiuosi, kad pavyko šią kryptį numatyti 2003 m.

– Šių metų festivalyje ypatingas dėmesys skiriamas Islandijos kinui, suplanuota speciali programa „Islandijai – 100“. Ko mes nežinome apie šios šalies kiną?

– Ilgus metus apie Šiaurės kiną Lietuvoje buvo sprendžiama pagal dvi pavardes, kurios tikrai žinomos – tai Ingmaras Bergmanas ir Aki Kaurismäki iš Suomijos. Islandai nebuvo mums nei artimi, nei žinomi, nors jie turėjo ir turi tikrai gerų režisierių, kuria puikius filmus. Šioje programoje bus ir retrospektyvinis žvilgsnis į Islandiją, pristatysime tuos filmus, kurie padarė Islandiją garsią, o „Scanorama“ juos parodė Lietuvos žiūrovams. Turiu galvoje tokias pavardes kaip Daguras Kári (filmai „Albinosas Nojus“, „Gera širdis“), savotiškas šiuolaikinio Islandijos kino tėvas Fridrikas Thoras Fridrikssonas, taip pat Baltasaras Kormákuras – buvęs mūsų svečias, irgi žinoma pavardė Europos teatro ir kino kontekstuose. Šiemet sveikiname savąjį šimtmetį švenčiančią Islandiją, todėl skiriame jai tokį išskirtinį dėmesį ir retrospektyvinėje Šiaurės šalių programoje, ir pristatydami jų naujausius kūrinius.

– Šiuolaikiniam Šiaurės kinui „Scanoramos“ programoje taip pat skirta ypatinga vieta, repertuaras pasižymi žanrų įvairove – nuo komedijos iki trilerio. Ką iš šios gausios pasiūlos jūs išskirtumėte?

– Išskirčiau islandų filmą „Kariaujanti moteris“, sėkmingai pristatytą Kanų kino festivalio programoje „Kritikos savaitė“. Jį sukūrė Benediktas Erikssonas, kurio juostą „Apie žmones ir arklius“ rodėme visai neseniai. Taip pat atkreipiu dėmesį į filmą, kuris galbūt susilaukė mažesnio dėmesio, bet yra ne mažiau svarbus ir gilus – „Kvėpuokite įprastai“ (rež. Ísolda Uggadóttir).

Norintieji patirti veiksmo filmo jėgą ir galią turėtų pamatyti islandų „Grobuonis“ (rež. Börkuras Sigthorssonas) ar danų „Kaltę“ (rež. Gustavas Mölleris).

Rodysime ir du puikius norvegų filmus: Lietuvoje filmuotą režisierės Camillos Strøm Henriksen juostą „Pakilti iš pelenų“ bei Tuvos Novotny „Akląją zoną“. Pastarasis – vienas puikiausių Norvegijos debiutų, nagrinėjančių mums artimą šeimos, motinystės ir laimės suvokimo tradiciją. Jis nustebino menine branda ir triumfavo ką tik pasibaigusiame San Sebastiano kino festivalyje, kuriame pelnė apdovanojimą už geriausią aktorės vaidmenį.

– Tikriausiai klausti, kurios šalies ar regiono kinas mums būtų artimiausias, būtų netinkama?

– Tikrai netinkama. Vis dėlto, jei kalbėsime apie panašumus ir artimumus, reikėtų išskirti Šiaurės kiną. Esame kaimynai su panašia istorija. Šiaurės šalys buvo neturtingos, bet tapo gerovės šalimis – tai įkvėpimo šaltinis mums.

Europos šalių kino forumas „Scanorama“, lapkričio 8–25 dienomis Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose.