-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Šiuo metu trys iš 100 Estijos gyventojų yra įsikūrę salose, tačiau gyvenančių jose per dešimtmetį sumažėjo 14 proc. 2011 m. surašymo duomenimis, Estijos salose gyveno 40 715 žmonių – 6689 mažiau nei 2000-aisiais. Tačiau pastebima kita tendencija – apgyvendintų salų skaičius padidėjo nuo keturiolikos 2000-aisiais iki devyniolikos dabar. Tiesa, naujų žemių užkariautojų pajėgos itin menkos – penkiose naujai apgyventose salose registruoti iš viso 22 nuolatiniai gyventojai.
Salos estams turi didžiulę reikšmę – tai liudija ir estų kalboje egzistuojantys skirtingi žodžiai joms apibūdinti: laid, rahu kare, kuiv, nasv. Šie žodžiai vartojami priklausomai nuo salos dydžio, amžiaus ir išvaizdos.
Atgavus nepriklausomybę atsivėrusi geležinė uždanga Estijai priklausančių salų gyventojams reiškė kur kas daugiau nei žemyne gyvenantiems tautiečiams. Jei sovietmečio okupaciją būtų galima prilyginti gyvenimui kalėjime, tuomet salų gyventojai ištisus dešimtmečius buvo uždaryti vienutėse.
Sovietmečiu šios salos buvo uždaros karinės teritorijos, į kurias ne tik turistai, bet ir žemyne gyvenantys artimieji sunkiai galėdavo patekti – net giminėms reikėdavo sovietų valdžios leidimų apsilankyti saloje gyvenančių artimųjų laidotuvėse ar vestuvėse.
Uždarose salų bendruomenėse pažanga vyko lėčiau ir dažnai kildavo specifinių problemų – ekonominė plėtra vyko ir gerovė buvo kuriama lėčiau, net dabar yra salų, kuriose nenaudojami automobiliai. Alkoholizmas – taip pat aštri vietos gyventojų problema. Žemyno estai kai kurių salų gyventojus neslėpdami pavadina keistuoliais, o šis žodis gali apimti ir savitą uždarose bendruomenėse išugdytą charakterį, ir kraujomaišos įtaką kai kurių žmonių psichinei sveikatai.
Estijos turizmo biuro lietuvių kalba išleisto lankstinuko viršelyje įamžinta egzotiška akimirka iš salų gyvenimo – tautiniais drabužiais vilkinčios moterys vairuoja nudrengtus motociklus, kurių lopšiuose taip pat įsitaisiusios moterys. Linksma iliustracija atspindi sunkią salose gyvenančių dailiosios lyties atstovių padėtį – joms tenka didžiausias buities krūvis. Galbūt dėl to pastebima nauja tendencija, kad salose užaugusios merginos stengiasi nutekėti į žemyną, o vietos vyrai žmonų taip pat ieško krante, kurias į salą vilioja iš pirmo žvilgsnio romantiška aplinka.
Tačiau kai kuriems salų trauka yra sunkiai nugalima. Miniatiūrinis Kesulaidas dabar turi septynis gyventojus, nors visai neseniai jai grėsė tapti negyvenamai. Estijoje pasakojama istorija apie jauną šeimą, kuriai, vaikams sulaukus mokyklinio amžiaus, teko kraustytis į žemyną, kad atžalos galėtų lankyti mokyklą. Tačiau, vos jauniausias vaikų gavo vidurinės mokyklos diplomą, tėvai nedelsdami grįžo į senuosius namus saloje. Gal tai puikus sprendimas uždaru gyvenimo būdu garsėjantiems estams? Juolab kad salose, kur yra vos keli gyventojai, jiems darbo vietų pasiūlo pati valstybė – dirbti prižiūrėtojais ir gidais.
Salų gyventojai yra dėmesingesni vieni kitiems ir dažnai patys turi pasirūpinti savimi. Gyvenimo sąlygos dar sudėtingesnės būna žiemą, ypač tada, kai ledas nepakankamai tvirtas keliauti visureigiais ar sniego motociklais, tačiau jūra tampa neįveikiama valtimis ar laivais. Tokie periodai gali tęstis ištisus mėnesius, tad salų gyventojai turi teisę prašyti sraigtasparniais atgabenti maisto.
Čia populiari paslauga į gydytojo konsultaciją registruotis internetu ir patarimų gauti naudojantis „Skype“. Interneto ryšį galima rasti net negyvenamose salose – nykštukinėje vos 3 hektarų ploto Kerio saloje gyvena viena lapė, bet yra du belaidžio interneto prieigos taškai.
Sovietmečio izoliacija padėjo išsaugoti salų kultūrą ir papročius. Net didžiausia Sarema, kurioje beveik 30 tūkst. gyventojų, išlaikė savo unikalumą. Kaimuose vis dar galima pamatyti akmeninių tvorų, šiaudais dengtų namų stogų, veikiančių vėjo malūnų ir paragauti namuose gaminto alaus. Saremos gyventojai turi savo papročių, dainų ir kostiumų. Jie nesižavi žemyninės Estijos dalies legenda apie Kalevo sūnų ir turi savo herojų Suur Tõllį. Vieninteliame Saremos mieste Kuresarėje yra viduramžius menanti pilis. 1840 m. Kuresarėje buvo atidarytas pirmasis SPA centras. Nuo tada miestas garsėja kaip kurortas. Sarema anksčiau buvo valdoma Vokietijos, Danijos, Švedijos ir Rusijos. Sovietmečiu saloje veikė raketų bazė.
Antra pagal dydį Estijos sala Hyjuma susiformavo prieš 455 mln. metų sprogus meteoritui ir yra viena seniausių salų visame pasaulyje. Hyjuma, esanti į šiaurę nuo Saremos, turi oro uostą, iš kurio aštuonis kartus per savaitę kyla lėktuvai į Taliną. Tačiau dauguma žmonių į ją atplaukia keltais. O žiemą į salą galima atvažiuoti ledo keliu. Šios salos gyventojų Hiiu dialektas sunkiai atpažįstamas net estams.
Vos 198 kv. km ploto Muhu sala yra trečia pagal dydį Estijoje. Šios salos Šv. Kotrynos bažnyčia yra viena seniausių Estijoje. Kronikose ji minima nuo 1267 m.
Vormsio sala – ketvirta. Jos pavadinimas kilo iš vokiško vardo Worms arba iš švediško atitikmens Ormsö. Abu šie žodžiai reiškia gyvačių salą. Anksčiau Vormsyje gyveno švedai. Prieš Antrąjį pasaulinį karą saloje buvo 2500 gyventojų.
Įdomios gali pasirodyti ir Didžiojo Pakrio bei Mažojo Pakrio salos, esančios šiaurinėje Estijos pakrantėje. Sovietmečiu abi buvo visiškai militarizuotos, jose buvo išbandomos bombos. Sprogimų pėdsakų ir išlikusių karinių įrenginių šiose salose galima rasti ir šiandien.
Karštas vienoje kompanijoje atsidūrusių latvių ir estų diskusijas gali išprovokuoti ištartas Ruhnu salos pavadinimas. Ji yra arčiau Latvijos nei Estijos krantų, tad latviai pusiau rimtai estams prikaišioja, esą jie pasisavino šį sausumos lopinėlį Rygos įlankoje.
Estijai ši sala atiteko 1919 m., netrukus po to, kai šalis paskelbė nepriklausomybę. Tačiau, išskyrus geografinį artumą, su Latvija ši sala mažai ką turi bendro. Ji estams atiteko pačių gyventojų valia, kurie išsivadavę iš carinės Rusijos valdžią pakeitusių Vokietijos okupantų referendume nusprendė jungtis prie Estijos. Nors buvo iniciatyvų įsilieti ir į Švedijos sudėtį. Nenuostabu, nes, 1934 m. duomenimis, 277 Ruhnu gyventojai buvo švedai ir tik penki – estai.
Daug švedų iki sovietų okupacijos gyveno ir kitose salose, o 1940 m. jiems teko priimti Švedijos valdžios pateiktą pasiūlymą keltis į Švediją. Daugelis taip ir padarė – dėl gyvybės aukojo namus.
Ruhnu salos vardas 2006 m. nuolat mirgėjo Latvijos ir Estijos žiniasklaidoje, apie ją rašė ir užsienio spauda. Šurmulį sukėlė užšalusia Rygos įlanka maždaug 40 km atstumą įveikusi meška, kuri ne juokais išgąsdino Ruhnu gyventojus. Salos, kurioje, be žmogaus, didžiausi žinduoliai yra tik kiškiai, gyventojai bijojo tapti plėšrūno grobiu. Atėjūno ieškojo gausios gamtosaugininkų pajėgos, tačiau aptikdavo tik pėdsakus ar mėšlo krūvas, bet ne patį žvėrį. Galiausiai buvo įsitikinta, kad meška grįžo atgal į Latviją. Po metų Ruhnu salos gyventojai, kurių dabar vos 55, sulaukė dar vienos meškos iš Latvijos – tik tą kartą tai buvo 40 kg sveriantis šokoladinis lokys, kurį estams padovanojo šokolado fabrikas „Laima“.
