-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Pirmi mėnesiai nebuvo lengvi – apsiprasti su visiškai kitoniška aplinka iš pradžių trukdė tiek kalbos barjeras, tiek stereotipai, kurių daugelis, išlukštenus politinius ir kultūrinius Čilės kontekstus, pasirodė esantys klaidingi. Šalis, turinti net 6400 kilometrų kranto su Ramiuoju vandenynu liniją, yra tartum nešlifuotas Lotynų Amerikos deimantas. Čilėje gausu pačių įvairiausių, kvapą gniaužiančių kraštovaizdžių, nuo šiaurėje plytinčios sausiausios pasaulyje Atakamos dykumos iki vešinčių miškų pietuose, o kultūros paminklai išsibarstę po visą šalį. Tačiau seniausius, didelio seisminio aktyvumo zonoje įsiterpusios Čilės istorinius pėdsakus negailestingai nutrynė dažni žemės drebėjimai.
Senosios miesto dvasios lietuvė pasigedo ir itin sparčiais tempais savo veidą keičiančioje sostinėje Santjage. Kiekvienais metais miestas vis labiau pasistiebia lig dangaus – dangoraižių gausybė yra neatsiejama šiandienio Santjago portreto dalis. Tačiau gražiausiomis savo spalvomis jis suspindi po lietaus – nepamirštamą įspūdį palieka šalia stūkstantys Andų kalnai. Bent trumpam nuolatiniame smoge skendinčio miesto sunkumą nuplaunančios audros suteikia galimybę grožėtis neįtikima industrinio kraštovaizdžio ir Andų didybės sinteze.
Didelė dalis Santjage dirbančių žmonių nėra nuolatiniai miesto gyventojai – tarp darbo ir namų nuolat migruodavo ir tėvas iš laikinosios Akvilės šeimos, įsikūrusios nedideliame Vilja Alemanos mieste vakarinėje šalies dalyje. Lietuvė džiaugiasi patekusi į itin svetingą intelektualų šeimą – metams į savo namus ją priėmė pradinukų mokytoja, kartu su vyru auginanti tris vaikus. Užmegztas glaudus ryšys neleidžia pamiršti laikinųjų globėjų ir grįžus į gimtąją Lietuvą – Akvilė neslepia puoselejanti viltis dar kada nors susimatyti su čiliečių šeima.
Per metus mergina netruko pastebėti čiliečių visuomenę kankinančių problemų. Pasak moksleivės, tarp gyventojų ryškiai pastebimi socialinių klasių skirtumai, o didžiąją populiacijos dalį sudaro vidurinė ir žemesnė klasės. Dėl šios priežasties Čilėje nuolat kyla protestų bangos dėl mokamo mokslo. Stebėtina ir tai, kad dėl itin didelių kainų knygos, teatras, įvairūs kultūros renginiai gyventojams yra sunkiai prieinami.
Skiriasi ir čiliečių požiūris į mokslą – nors ugdymas humanitarinių ar tiksliųjų mokslų kryptimis nestiprus, daug dėmesio skiriama globaliems dalykams. Filosofija čia dėstoma nuo pirmos klasės, o tvirtas politines pažiūras turi kiekvienas šalies pilietis. Mokslus Vilniaus licėjuje mergina iškeitė į pusiau privačios „Colegio Montesol“ pamokas, kurioje vadovaujamasi liberalumo principais. Tačiau pasakojimai apie valstybinėse mokyklose vyraujantį militaristinį režimą – ne iš piršto laužti. Pilkos, blankios uniformos, griežtai draudžiami papuošalai, net taisyklėmis nustatytas plaukų ilgis priklauso auklėjimo sistemai, kurioje nėra vietos kompromisams ar liberalumui. „Uniformos skirtos tam, kad nesimatytų skirtingi socialiniai sluoksniai. Visi turi būti vienodi“, – pasakoja Akvilė.
Tai, kad Čilė – kontrastų šalis, patvirtina ir itin radikalios politinės nuotaikos. Norint suprasti visuomenės skaudulius, vertėtų atsigręžti į 1973-iuosius. Šie metai iki šiol daugeliui žmonių, ypač senajai kartai, itin skaudūs. Valdžios perversmas, po kurio šalyje iki pat 1990 m. buvo įvesta Augusto Pinocheto diktatūra, iki šiol yra vienas prieštaringiausiai vertinamų įvykių Čilės politinėje raidoje. Profašistinio režimo siaubai – ekonominė suirutė, tremtys, kankinimai ir tūkstančiai aukų – iki šiol baugina šalies gyventojus ir verčia atkakliai priešintis dešiniųjų valdžiai. Todėl neįmanoma neatkreipti dėmesio į visuotinį susižavėjimą socialistinėmis idėjomis. Itin ryškų kairiųjų judėjimą galima traktuoti kaip pasipriešinimo ne tik dabartinei, bet ir ankstesniajai valdžiai, kurios palikti randai neužgiję iki šiol, išraišką.
Metai Čilėje leido nuodugniai susipažinti su šalies gamta ir po kaulelį išnarstyti turisto akiai nepastebimas grožybes. Kartu su kitais mainų programos moksleiviais aplankytos šiaurinė ir pietinė valstybės dalys skiriasi kaip diena ir naktis. Šiaurėje plytinti Atakamos dykuma savo baugia didybe žavi net ir išrankiausius kelionių gurmanus. Jausmo, apimančio žvelgiant į tuščią, saulės kepinamą smėlio, kalvų ir kopų kraštovaizdį, nepatirsi niekur kitur. Savotiška iliuzija apsilankymą dykumoje paverčia ir ore tvyranti ramybės aura, kurią meistriškai kuria ne tik nepriekaištingai gamtos suprojektuoti vaizdai, bet ir žmogaus ausiai neįprasta tyla.
Gyvybės sustingusiai sausiausiai pasaulio vietai įpučia vienas svarbiausių Čilės turizmo centrų – San Pedro de Atakamos miestelis, šurmuliuojantis nuo turistų gausos apskritus metus. Nedideli vieno aukšto plūkto molio nameliai, tartum kubeliai sustatyti mažose gatvelėse, – vadovėlinis Čilės kraštovaizdžio pavyzdys, geriausiai reprezentuojantis savitą kultūrą. Kaip vienus įdomiausių lankytinų objektų moksleivė išskiria sausąją Sejar lagūną bei modernią Ljano de Čachnantoro observatoriją.
Didelį įspūdį paliko ir Kalamos bei Čiučiu miesteliai, tipiški Pietų Amerikos kultūros atspindžiai. Ne paslaptis, kad šiaurinis regionas Čilei itin svarbus – ne tik dėl unikalaus peizažo, bet ir dėl ekonomikos. Čia susitelkę didžiausi vario – svarbiausios šalies iškasenos – telkiniai. Dėl šios priežasties inžinieriaus specialybė čiliečių laikoma kone prestižine, o darbo perspektyvos šiaurinėse srityse atveria neribotas galimybes.
Valstybės pietūs, priešingai negu šiaurė, labiau idealizuojami vietos gyventojų, kuriuos itin traukia žaluma. Gamta čia primena talentingo architekto kūrinį – gyvybe trykštantys Valdivijos drėgnieji miškai, plytintys milžiniškuose plotuose, kuriuos kur ne kur tartum maži brangakmeniai puošia spindintys ežerai, yra tikra priešprieša šaltam Atakamos statiškumui.
Neabejotina pietų įžymybė – Puerto Varaso miestas, žinomas dėl vokiškųjų šaknų. Dabar čia gyvena nemažai vokiečių, austrų ir šveicarų kilmės imigrantų. Vieno didžiausių Pietų Amerikos ežerų – Ljankihuė – ir Osorno ugnikalnio kaimynystėje stūkstantis miestas žinomas dėl išskirtinių lošimo namų, pastatų ansamblių, primenančių vokiškos architektūros citatas, natūralios laukinės aplinkos.
Čilės gyventojai niekada nesiskundžia oru, nors įvairiuose šalies regionuose jis labai skirtingas. Šiaurinėse ir centrinėse srityse vyraujantį tropinį ir subtropinį klimatą keliaujant į pietus keičia vidutinių platumų ir subantarktinis dvelksmas.
Šiltasis metų laikotarpis į Čilės duris pasibeldžia kartu su didžiosiomis metų šventėmis, t. y. vasara čia trunka nuo gruodžio iki kovo. Tad švenčių maratono šurmulį Akvilė patyrė visiškai priešingomis Lietuvos klimatui aplinkybėmis. Naujųjų metų proga rengiami fejerverkų šou palieka neišdildomus prisiminimus – vieną jų moksleivei teko matyti Vinja del Maro kurorte. Tai, kad Čilė mėgsta ir moka švęsti, įrodo ir neeiliniai nepriklausomybės dienos, rugsėjo 18-osios, minėjimai. Jau minėtame uostamiestyje įrengiamas hipodromas, vyksta įvairios mugės, skanaujami nacionaliniai patiekalai. Vienas jų – iš tešlos gaminama empanada, kurios tradicinis įdaras susideda iš mėsos, alyvuogių, kiaušinių ir svogūnų.
Grįžusi į Lietuvą Akvilė pasigenda artumo ir šilumos, kurį spinduliuoja čiliečiai. Ketindama prisiliesti prie čilietiško mentaliteto temos, buvau pasiruošusi išgirsti aibę karštą temperamentą liudijančių savybių, stipriai nutolusių nuo uždaro ir skandinaviškai santūraus lietuvių būdo. Tačiau, pasak moksleivės, yra ir nemažai lietuvių bei čiliečių panašumų. Nors pastarieji gerokai atviresni, labiau atsipalaidavę ir negaili komplimentų aplinkiniams, jie dažnai gali pasirodyti ir sarkastiški, kandūs.
