-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
– Kaip intravertas, kuris romanus rašo nuo visų pabėgęs į salą, susidoroja su žinomumo padariniais: daugybe interviu, renginių, susitikimų su skaitytojais?
– Esu bipolinė asmenybė – ir intravertas, ir ekstravertas. Tai labai patogu, ypač jei esi rašytojas. Štai Knygų mugėje bendrauju su žmonėmis, ir man tai patinka. Bet tik ne tada, kai dirbu. Rašydamas pasitraukiu į salą, užsirakinu duris ir neatsiliepiu telefonu. Būti vienam man taip pat puikiai sekasi. Nuo mažens aš toks – ir mėgstantis bendrauti, ir norintis užsidaryti, tai nėra išmoktas ar imituojamas elgesys. Rašytojas privalo būti labai sąžiningas, ypač su savimi. Prieš save negali vaidinti, kurti kokio nors įvaizdžio. Pirmiausia turi susivokti, kas esi. Suprasti, ar apskritai esi rašytojas.
– Kada jūs tai supratote?
– Kad noriu rašyti, suvokiau anksti. Visada labai mėgau skaityti, tad maniau, kad ir pats norėčiau pamėginti rašyti. Bet nuo noro rašyti iki tapimo rašytoju buvo ilgas kelias – dešimt, gal net penkiolika metų. Sakyčiau, rašytoju tapau sulaukęs 30-ies. Daugybė žmonių išleidžia vieną knygą, bet taip ir netampa rašytojais. O aš esu rašytojas (juokiasi).
– Ar tam, kad juo taptumėte, buvo svarbus aplinkos palaikymas?
– Visada gyvenau tarp žmonių, kurie užsiėmė visai kitais dalykais nei knygos. Iki šiol susitinku su kolegomis, kitais rašytojais, mes bendraujame, bet nebuvau ir nesu literatūrinio pasaulio dalis. Esu norvegų visuomenės dalis ir gyvenu tarp žmonių, kurie nėra rašytojai. Pats esu kilęs iš darbininkų klasės. Buvau pirmasis šeimoje, baigęs vidurinę mokyklą. Bet mano žmona yra intelektualė – ji lingvistė, dirba Oslo universitete. Kartu esame 43 metus. Ji visuomet mane palaikė ir manimi tikėjo.
– Anksčiau buvote žvejys ir net banginių medžiotojas?
– Taip, tuo vertėsi visa mano šeima, mamos giminė tai darė šimtmečius. Man teko dirbti visokius darbus. Kadaise kelerius metus dirbau miškuose, kirtau medžius Vokietijoje ir Belgijoje. Vėliau stačiau namus ir visą tą laiką rašiau. Juk pasaulyje norvegiškai kalba labai mažai žmonių, todėl pradedančiam rašytojui sudėtinga iš to pragyventi. Gali tikėtis parduoti kokius 900 egzempliorių debiutinės knygos – tai juk niekis. Debiutavau 1982 m. O maždaug nuo 1990–1991 m. jau ėmiau gyventi vien iš rašymo. Mečiau kitus darbus, kurių tekdavo imtis: buvau ir mokytojas, ir psichikos negalią turinčių vaikų slaugytojas ligoninėje, ir žvejys. Imdavausi visko, kas leisdavo uždirbti. 1988 m. mums su žmona gimė dukra, dar po poros metų – sūnus. O 1991 m. mano knyga sulaukė didžiausios sėkmės iki šiol. Tai buvo nuostabus sutapimas – turėti du mažus vaikus ir staiga išleisti bestselerį. Pagaliau galėjau nupirkti mums namus.
Visada žinojau, kad rašysiu nepaisydamas nieko – ar sulauksiu sėkmės, ar ne. Bet, be abejo, jei nesulauki pripažinimo, neturi už ko užsikabinti, rašyti būtų sudėtinga.
– Du lietuviškai išversti jūsų romanai apie Barioją – Helgelando pakrantės salą – yra trilogijos dalis. Ar trečioji dalis teberašoma?
– Iš tiesų ką tik baigiau romaną visai kita tema, jį rašydamas dirbau su žmona. Tai be galo įdomi istorija apie vokietį mokslininką, kuris 1872 m. išvyko į Rytų Sibirą rinkti drugelių kolekcijos. Knyga turėtų vadintis „Vyras, mylėjęs Sibirą“. Pavadinime glūdi prieštara, juk įprastai Sibiro niekas nemyli. Bet šis žmogus jį išties mylėjo, jo platybėms skyrė 22 savo gyvenimo metus. Taigi trilogiją kuriam laikui buvau atidėjęs į šalį. Bet manau, kad netrukus prie jos grįšiu ir toliau tęsiu pagrindinės herojės Ingridos istoriją. Nebegaliu tos moters palikti.
– Romanuose itin autentišku balsu pasakojate visas tos archajiškos XX a. pirmosios pusės kasdienybės atšiaurioje saloje detales. Šiuo atžvilgiu abi knygos – lyg išlikimo vadovėlis. Galbūt taip gerai viską žinote, nes jūsų vaikystė buvo panaši į knygos herojės Ingridos, užaugusios Bariojos saloje?
– Ne, priešingai. Ingrida kur kas labiau prisirišusi prie gamtos ir prie šeimos. Gamta yra jos asmenybės dalis. Aš toks nebuvau. Bet, be abejo, tas gyvenimo būdas man buvo žinomas. Vaikystėje kiekvieną vasarą leisdavau saloje, kuri panaši į aprašytąją. Puikiai pamenu, kaip tie žmonės kalbėjosi, kaip rengėsi, kaip kvepėjo, mačiau jų veidus. Jei ne ši patirtis, ko gero, mano knygos būtų kitokios. Jei esi rašytojas, teturi vienintelę darbo priemonę – save. Talentas irgi svarbu, bet esminis dalykas yra tavo patirtys. Žinoma, jas naudoju netiesiogiai. Niekada neaprašau realių asmenybių tokių, kokios jos buvo. Konkretus asmuo gali tapti įkvėpimo šaltiniu, nuo kurio atsispiriu, bet visa kita sukuriu. Realybė mane įkvepia, bet man ji nediktuoja.
(Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos nuotr.)
– Ingridos personažą taip pat kūrėte prisimindamas vaikystėje pažinotą salos kaimynę?
– Taip. Tuo metu šiai moteriai buvo per 80 metų. Ji buvo labai gera kaimynė, ypač įdomus, protingas, keistas žmogus. Ji gyveno dar tais laikais, kai moterims visuomenėje beveik nebuvo vietos. Panašiai buvo ir mano mamos atveju: labai protinga moteris, kuri vargiai mokėjo rašyti, nes jai gyvenime nesuteikė jokių galimybių mokytis. Tai įdomu – net ir nemokėdamas rašyti vis tiek gali būti išmintingas žmogus.
– Ar tą salos kasdienybę ir tenykštį gyvenimo būdą, kuriuos aprašote, galime vadinti jau amžiams dingusiu pasauliu?
– Nemanau. Įsivaizduokime, jei virš Šiaurės Amerikos kas numestų branduolinę bombą. Kitą – virš Rusijos, trečią – arabų kraštuose. Pasaulis aptemtų, išlikusiems visko reikėtų mokytis iš naujo. Galbūt tas pasaulis, apie kurį rašau, šiuo metu dingęs, bet vos prieš dvi tris kartas jis buvo gyvas. Žmonės buvo visai kitokie nei mes: ne mokslo, o gamtos ekspertai. Žinojo, kaip išgyventi, ką daryti kilus katastrofai. Norvegų visuomenė vos per kelias kartas patyrė milžinišką pokytį. Taip, kaip rašau knygoje, žmonės gyveno šimtmečius. Dar mūsų seneliams rūpėjo, kaip nemirti badu, kaip išgyventi žiemą. O mums šiandien rūpi, ar makiažas ir šukuosena nesusijaukė.
Taigi mano aprašomi laikai yra tarsi visai kitas pasaulis. Bet tai – šaknys, kurios žmonėms svarbios. Jei išgyveni didelius pokyčius, anksčiau ar vėliau norėsi atsigręžti į praeitį ir pažvelgti, kas gi ten buvo.
– Tačiau sakėte, kad žmonės savo praeitį nuolat perrašo ir redaguoja?
– Taip, ir jūs tai darote – patikėkite manimi. Visą laiką laikotės to savo įvaizdžio, kuris jums patogiausias, ir būtent tai yra redaguota jūsų versija. Negalite nuolat nešiotis viso skausmo nei viso džiaugsmo, kurį esate patyrusi. Kažką privalote pamiršti, privalote prisirišti prie kurios nors vienos tapatybės, kad gautumėte „aš“ pojūtį. Ir taip darysite visą gyvenimą. Nėra labiau redaguojamo kūrinio nei vaikystė. Be abejo, ir aš tai nuolat darau.
– Jūsų trilogijos herojai gyvena itin sunkiomis sąlygomis, yra nuolatiniame pavojuje. Šiandien, kai esame taip pratę prie komforto, ne vienam turbūt kiltų klausimas, kam vargintis? Kam sunkiai gyventi saloje, jei kitur būtų lengviau?
– Tam yra dvi priežastys. Pirmiausia, palyginti su kitais, gyvenusieji saloje tais laikais buvo turtingi. Jie turėjo ką valgyti: saloje buvo žuvų, ėrienos, pieno. Kam išvykti? Juk tai – rojus Žemėje, kur skrandis nuolat gali būti pilnas. Antra priežastis – jie nedaug žinojo apie alternatyvas. Išaugusiems saloje Niujorkas ar Milanas nieko nereiškė.
– Kita vertus, nors susiduria su nuolatiniais sunkumais, beveik visi Ingridos šeimos herojai – ir ji pati – atrodo psichologiškai ypač stiprūs ir sveiki.
– Taip, bet pagalvokime: per tuos keliasdešimt metų nustatėme daug naujų diagnozių. Ateityje jų turbūt dar daugės. Paradoksalu, bet statistika rodo, kad karo metais bent Norvegijoje beveik nebūdavo savižudybių. Jos būdingesnės turtingai visuomenei. O karo metais to beveik nebuvo. Tiesiog privalėjai ryte keltis ir daryti tai, ką turi daryti, kad išgyventum. Nebuvo nei laiko, nei galimybių atsibudus imti galvoti: „O kaip aš šiandien jaučiuosi? Gal kiek prastos nuotaikos? Lyg ir taip. O kodėl aš prastos nuotaikos?“ ir t. t.
Be to, tais laikais žmonės mirdavo gerokai jaunesni. Juos pakirsdavo ligos, kurios šiandien gana lengvai išgydomos. Tad įvyko ir nemažai gerų pokyčių. Pavyzdžiui, dar prieš kelis dešimtmečius Norvegijoje kasmet šimtai vaikų nuskęsdavo arba žūdavo eismo įvykiuose. Šiandien tokių atvejų beveik nebūna. Tai – viena iš pergalių.
– Palyginti su trilogijos herojais, šiandien ilgesnė ne tik žmonių gyvenimo trukmė – mus supa daugiau komforto, daugiau galimybių. Bet ar tapome laimingesni?
– Gyvenime ne laimė yra esminis dalykas. Negali kasdien gyventi jausdamas dopamino perteklių – išprotėsi. Net jei loterijoje laimėtum 10 mln. eurų, iš pradžių turbūt išprotėtum iš laimės. Bet po metų vėl būtum tame pačiame emociniame taške. Laimė yra tik akimirka. Prasmė – štai kas gyvenime svarbiausia.
R. Jacobsenas
Gimė 1954 m. Osle.
1982 m. debiutavo apsakymų knyga „Gyvenimas kalėjime“.
1989 m. pelnė Norvegijos kritikų premiją.
Romanai „Užkariautojai“ (1991 m.) ir „Šaltis“ (2004 m.) nominuoti Šiaurės tarybos literatūros prizui.
2017 m. romanas „Neregimieji“ pateko į trumpąjį „Man Booker International“ premijos sąrašą.
2019 m. Vilniaus knygų mugėje pristatė antrą ką tik į lietuvių kalbą išverstą romaną „Balta jūra“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, vertėja Nora Strikauskaitė).
