Puolimas prieš „Amazon“, „Facebook“ ir „Google“ ir ką šioms įmonėms daryti

Puolimas prieš „Amazon“, „Facebook“ ir „Google“ ir ką šioms įmonėms daryti

Politinėms nuotaikoms krypstant skaitmeninių milžinių nenaudai, didžiausių pasaulyje technologijų įmonių vadovai bando suprasti, ko tikėtis. Kelios jų strategės pastabos.

Eve Smith <evesmith@invisiblehandstrategies.com>

Silicio slėni, turime problemą
1 pranešimas

Eve Smith, UAB „Nematomos rankos strategijos“ <evesmith@invisiblehandstrategies.com>

Kam: Jeff Bezos <jeffbezos@amazon.com>, Marc Zuckerberg <markzuckerberg@facebook.com>, Sundar Pichai <sundarpichai@google.com>

Kopija: Tim Cook <timcook@apple.com>, Reed Hastings <reedhastings@netflix.com>, Satya Nadella <satyanadella@microsoft.com>

Kreipiuosi į jus, Jeffai, Markai ir Sundarai,

įsivaizduoju, kad nuo pastarojo mūsų susitikimo dykumoje rugsėjį jūsų nerimas dėl kaistančio nepasitenkinimo technologijų įmonėmis sustiprėjo. Jūsiškės tikrai spirginamos labiau. Kaip žadėjau, prie laiško pridedu išsamią ataskaitą, kurioje analizuojama rimta jūsų įmonėms gresianti politinė ir verslo rizika. Tikiuosi, viską, ką siunčiu, perskaitysite nuo pradžios iki galo. Jokiu būdu to nerodykite mano pavaldiniams, nes juk nenorite, kad šitą laišką kas nors nutekintų spaudai.

Šiandien išaugo tikimybė vienai iš jūsų sulaukti likimo, panašaus į milžiniškos konstrukcijos festivalyje „Degantis žmogus“, į kurią degančią minia žiūri žavėdamasi, kol lieka tik pelenai.

Europoje popieriai jau senokai prasti. Ir padėtis blogėja. 2017 m. skyrusi „Google“ 2,7 mlrd. JAV dolerių baudą Margrethe Vestager iš Europos Komisijos (EK) žada eiti toliau. Dantis rodo ir nacionalinės vyriausybės. Gruodį Vokietijos kartelių inspekcija apkaltino „Facebooką“, kad nesąžiningai naudodamasis padėtimi seka interneto naudotojus. Prancūzija pagrasino skirti jam baudą už tai, kad duomenimis dalijasi įvairios jo programėlės. Beveik kasdien sulaukiate pylos, kad neužtikrinate savo platformose skelbiamo turinio, įskaitant ekstremistų vaizdo įrašus, keršto pornografiją ir melagingas naujienas, tinkamos kontrolės.

Amerika nebeprimena anų laikų užuovėjos. Vadovaujant Barackui Obamai technologijų bendrovės buvo laikomos dideliu nacionaliniu turtu – jis buvo jūsų pusėje. Kad ir kokie kandidatai balotiruotųsi 2020 m., jie turbūt agituos susikūrę kokią nors antitechnologinę platformą. Demokratai jau prisiekė kovoti su monopolinėmis korporacijomis. Respublikonai ne tik nekenčia jūsų už tai, kad esate pajūrio liberalai, trokštantys skleisti politiškai korektišką pasaulėžiūrą, bet ir nerimauja dėl verslo. Pasigrožėkite, kaip Teisingumo departamentas bando neleisti AT&T įsigyti žiniasklaidos bendrovės „Time Warner“. Žinau, kad jis sutaršė tinklo neutralumą, bet labiau iš neapykantos bet kam, ką padarė B. Obama, nei dėl to, kad rūpi mažiau reguliuoti internetą.

Kelių valstijų, tarp jų – ir Misūrio, generaliniai atornėjai pradėjo tikrinti „Google“. Bet kuri operacija gali sukelti gaisrą. Federalinė antimonopolinė byla „Microsoft“ buvo iškelta po to, kai valstijos ištyrė įmonės veiklą, o XIX a. pabaigoje Teksasas labiausiai prisidėjo prie „Standard Oil“ parklupdymo. 1890 m. priimtas Shermano įstatymas, ir jau 1911-aisiais, dar net nepriėmus Claytono įstatymo, Johno D. Rockefellerio pasididžiavimas ir džiaugsmas, puikiausia to laikotarpio įmonė, gulėjo ant žemės sudaužyta į 34 dalis. Turėtumėte sudrebėti išgirdę, kad kažkoks konsultantas iš Vašingtono „Amazon“, „Facebooką“ ir „Google“ vadina „Standard Commerce“, „Standard Social“ ir „Standard Data“.

Kadaise J. D. Rockefelleris buvo turtingiausias žmogus pasaulyje. Nemanykite, kad karūna padės tam, kuris ją turės nutilus muzikai. Kadangi 4 iš 5 biržose kotiruojamų didžiausios vertės bendrovių dirba technologijų srityje ir jų bendra rinkos vertė siekia 3 trln. JAV dolerių, raumenų jūs turite. Prisideda ir milžiniškos pajamos, kurių daugumą paverčiate pelnu. Tačiau būtent dėl didžiulių su jūsų sektoriumi siejamų skaičių (išskyrus mokamus mokesčius) turite tiek priešų.

Yra vienas šviesos spindulys. Beveik visos jūsų paslaugos tebėra pašėlusiai populiarios tarp vartotojų – jūsų produktai jiems leidžia susisiekti, naršyti, ieškoti, pirkti ir bendrauti. Jie neįsivaizduoja gyvenimo be jūsų. Tai viena priežasčių, kodėl investuotojai technologijų įmonėms nepalankias kalbas laiko politine pozicija. Bet šiandienės rinkos nuotaikos gali greitai pasikeisti. Analitikas iš „RBC Capital“ Markas Mahaney neseniai paskelbė didžiausių 2018 m. interneto staigmenų dešimtuką. Pirmoje vietoje puikuojasi rimti reguliuotojų žingsniai prieš technologijų įmones. Jo manymu, tikimybė maža, bet didesnė, negu atrodo finansų rinkoms. O poveikis gali būti milžiniškas.

„Tech“ dar netapo keiksmažodžiu, bet netrukus taip gali įvykti.

Nesveikai sunku

Leiskite paaiškinti padėtį vienu žodžiu – nesveika.

Manoma, kad jūsų dydis nesveikas, taip pat esate nesveikos konkurencijai įmonės, keliate nesveiką priklausomybę ir kenkiate demokratijos sveikatai.

Nemėgstantieji jūsų dėl nesveiko dydžio remiasi „The Economist“, idėjų kalvių ir mokslininkų tyrimais, kurie rodo augančią koncentraciją JAV versle, o kai kurie didelį įmonių pelną sieja su nelygybe. Aiškėja, kokie vertingi kalnai duomenų, kuriuos sukaupėte, ypač jeigu braunatės į naujas sritis, kur gali būti surenkama dar daugiau informacijos apie vartotojus, sykiu juos dar labiau pririšant. Pavyzdžiui, siūlote namų mikrofonus, kuriuos apdairiai vadinate namų garsiakalbiais.

Beveik 80 proc. srautų į naujienų leidinius nukreipia „Facebookas“ ir „Google“. 2017 m. šioms bendrovėms JAV teko apie 80 proc. nuo kiekvieno už interneto skelbimus sumokėto dolerio. „Google“ susižeria net 85 proc. pasaulio pajamų iš interneto skelbimų paieškoje. Sudėjus tai, ką „Amazon“ parduoda pati, ir tai, ką kiti parduoda jos platformoje, išeitų, kad įmonė kontroliuoja apie 40 proc. JAV elektroninės komercijos.

Taip pat netrūksta manančiųjų, kad esate nesveikos konkurencijai įmonės. „Amazon“ prekiauja pati, bet kartu yra ir prekybos platforma. „Google“ sprendžia, kokią vietą paieškos rezultatuose gaus leidėjai ir kokius skelbimus rodyti jų klientams, taip pat jos rankose sistema, kuri nurodo, ar skelbimą kas nors skaitė ir ar už jį reikia sumokėti. M. Vestager nubaudė „Google“ už kenkimą konkuruojantiems interneto prekybos paslaugų teikėjams, bet galimi nauji kaltinimai, esą įmonė verčia išmaniųjų telefonų gamintojus, kurie naudoja jai priklausančią operacinę sistemą „Android“, įtraukti įvairias „Google“ programėles.

Visos trys jūsų įmonės, pasinaudojusios renkamais duomenimis, pastebėjo ir supirko pirmus žingsnius žengiančias konkurentes. Mažai žinoma „Facebooko“ programėlė „Onavo“, skirta stebėti, kam žmonės naudoja išmaniuosius telefonus, padėjo atkreipti dėmesį į kelias galimas grėsmes, įskaitant nuotraukų programėlę „Instagram“, kurią „Facebookas“ nusipirko 2012 m., pranešimų paslaugą „WhatsApp“, už kurią 2014 m. sumokėjo net 22 mlrd. JAV dolerių, ir apklausų programėlę „tbh“, kurią įsigijo pernai. 2013 m. gavusi neigiamą atsakymą iš „Snapchato“, įmonė nukopijavo sėkmingiausias tos programėlės funkcijas. Panašu, kad galima pasimokyti iš istorijos. Baigiantis XX a. „Microsoft“ bandė nusipirkti neseniai atsiradusią naršyklių kūrėją „Netscape“, o sumanymui nepavykus krūvą konkurentės funkcijų panaudojo savo produkte ir leido jį naudoti nemokamai. Tai atnešė nemažai bėdų. Yra manančiųjų, kad neypatinga „Snapchatą“ valdančios įmonės „Snap“ akcijų kaina įrodo, kad mesti iššūkį „Google“ ir „Facebooko“ interneto skelbimų duopolijai beveik nebeįmanoma.

Jus kaltina ir tuo, kad technologijų įmonių produktai sukelia nesveiką priklausomybę. Šiuo klausimu žmonės nesutaria, bet daugeliui atrodo, kad socialinėje medijoje laiką leidžiantys asmenys, ypač paaugliai, jaučiasi nelaimingesni už kitus. Kai kur padaugėjo jaunimo depresijos ir savižudybių, taip pat pateikta duomenų, kad dėl interneto naudojimo išaugo dalies suaugusiųjų polinkis į nemigą, depresiją ir nerimą. Du „Apple“ akcininkai – Kalifornijos mokytojų pensijų sistemos fondas ir rizikos draudimo fondas „Jana Partners“ – neseniai pareikalavo labiau stengtis kovoti su jaunimo priklausomybe nuo išmaniųjų. Juk suprantate, kad prisidirbote, jei net Volstrito įmonė imasi mokyti jus moralės.

Teigiama, kad jūsų bendrovės kenkia ne tik psichinei, bet ir demokratijos sveikatai. Socialinės medijos įmonės formuoja filtrų burbulus, šerdamos naudotojus informacija, kuri patvirtina jų turimus įsitikinimus, taip pat platina melagingas naujienas, kurios stiprina politinį susiskaldymą. Pernai po teroristų išpuolių Londone Theresos May ir kitų pirštai nukrypo į „YouTube“, kur džihadistai skleidžia ekstremistinę propagandą. 2016 m. JAV prezidento rinkimuose socialine medija pasinaudojusios Rusijos veiksmai ypač blogai atsiliepė „Facebookui“. Buvo teigiama, kad ši įmonė galėjo ir labiau pasistengti naikindama apgaulingus skelbimus ir netikras naujienas. O apie branduolines pagyras „Twitteryje“ geriau net nepradėti.

Ko siūloma imtis

Ar ne Sun Tzu yra pasakęs: „Labiausiai nepatenkinti klientai gali daugiausia išmokyti“? Ne. Tai Billo Gateso žodžiai. Ne toks geras senovės kinų mūšio lauke, bet geriau suprantantis karčią patirtį, kaip kovojama su monopolijomis. Šiandien labiausiai nepatenkinti jūsų klientai ne tik skundžiasi, bet ir imasi internete diskutuoti apie novatoriškus reguliavimo planus, kartais gana keistus. Joshua Wrightas iš George’o Masono universiteto tai vadina hipsteriška kova su monopolijomis. Hipsteriška ar ne, tačiau pristatysiu kelias sklandančias idėjas. Pradėsiu nuo kenksmingiausių.

Išskaidyti

Ši idėja turi šalininkų, ypač tarp kairiųjų. Vienas jų – Barry Lynnas iš Atvirųjų rinkų instituto (pernai jį atleido iš „New America Foundation“ esą dėl to, kad Ericas Schmidtas iš „Google“ nesutiko su jo požiūriu į technologijas). Neseniai kažkas nugirdo Timą Wu, kuris B. Obamos laikais buvo įtakingas Baltuosiuose rūmuose ir sugalvojo terminą „tinklo neutralumas“, vienam „The Economist“ žurnalistui sakantį, kad pritaria minčiai atgaivinti didelių bylų tradiciją kovai su monopolijomis.

JAV teisingumo departamentas ar EK galėtų pabandyti priversti „Facebooką“ atsikratyti „Instagramo“ ir „WhatsApp“ (šis sandoris Europos reguliatoriams labai svarbus), kad atsirastų trys konkuruojantys socialiniai tinklai. „Google“ būtų galima atskirti nuo „YouTube“ (kuri stebuklingai yra antras pagal dydį paieškos variklis pasaulyje) arba priversti kaip atskirą įmonę atskirti 2007 m. nusipirktą technologiją „DoubleClick“, kuri dėlioja skelbimus internete.

Tokie ėjimai gali ir nepavykti, bet rizika nėra tas stabdys, kokio galbūt tikėtumėtės. T. Wu ir kiti mano, kad tokie bandymai tarnauja didesniam gėriui, net jei jų taikinys išgyvens. Reguliatoriai, prieš galiausiai išskaidydami AT&T, kuri kontroliavo JAV telefoniją, privertė įmonę leisti naudoti savo technologijas pagal licenciją. Nei IBM XX a. 7-ajame dešimtmetyje, nei „Microsoft“ to paties amžiaus pabaigoje nebuvo realiai padalytos. Bet IBM teko savo platformą atverti nepriklausomiems programinės įrangos kūrėjams, o „Microsoft“ buvo priversta atskleisti konkurentėms, kaip veikia operacinė sistema „Windows“. Kai kurie mokslininkai mano, kad šis valdžios įsikišimas pažangai davė ne mažesnį postūmį nei bet koks vidinis kūrybiškas naikinimas. Jie nebūtinai nueina per toli jūsų kartos technologijų įmonių iškilimą siedami būtent su tomis antimonopolijos bylomis.

Kartais gali praversti prevencija. Kai kurie jūsų bandymą rasti antrą būstinę, Jeffai, laiko tokios strategijos ženklu – žingsniu „Amazon Web Services“ atskyrimo link. (Nerimo, kad „Amazon“ yra ir mažmenininkė, ir prekybos platforma, tai nenuslopintų, bet galėtų apraminti reguliatorius ir nukreipti jų dėmesį.) 2015 m. įkūrus kontroliuojančiąją bendrovę „Alphabet“, atskirti, tarkime, „Google“ nuo „YouTube“ nebebūtų taip sunku kaip kadaise.

Galbūt verčiau patiems apsikarpyti, negu laukti, kol reguliatoriai nuspręs, kurią šaką kirsti. Bet žingsnis vis tiek būtų rimtas. Kitas variantas – neišsišokti. Neprovokuokite reguliatorių, kaip darė B. Gatesas (FTC komisarą pavadinęs komunistu). Būtinai skirkite pinigų įtakai didinti. 2017 m. interneto sektorius lobizmui JAV išleido 50 mln. JAV dolerių, t. y. triskart daugiau nei 2009 m., bet vis tiek ši suma tesudarė ketvirtį to, ką išleidžia farmacijos įmonės. Jūsiškiai „K-street“ batalionai turėtų priminti reguliatoriams, kad jau sudarytų sandorių puolimas atšaldo rinką. O antimonopolijos hipsteriams vertėtų žinoti, kad išskaidymas nėra stabilus sprendimas. Veikiant tinklo efektui, dėl kurio didesni tinklai naujokams atrodo patrauklesni, tose rinkose nugalėtojui gali atitekti viskas. Vienam iš gugliukų ar feisbukiukų pasiseks labiau nei likusiesiems, ir užaugs naujas milžinas.

Reguliuoti kaip komunalinę paslaugą

Kad ir kaip būtų, neverta persistengti su argumentais, kad nugalėtojui atiteks viskas – tai gali atsigręžti prieš jus. Markai, jūs ir kiti technologijų vadovai dar gali pasigailėti dienos, kai „Facebooką“ pavadinote komunaline paslauga. Bandėte teigti, kad rinkoje dominuojantis socialinis tinklas gali paplisti visur kaip elektra. Šiais žodžiais įteikėte kritikams ginklą. Komunalinės įmonės, kurios yra tokios didelės, kad nuo jų visi priklauso, yra reguliuojamos.

Tai gali būti tikra katastrofa. Pavartykite Stanfordo istoriko Richardo White’o parašytą „Railroaded“ („Geležiniai keliai ir klystkeliai“). Valstijų komercijos komisija (ICC) 1886 m. įkurta tam, kad įvedus nustatytą ir skaidrią kainodarą geležinkelio įmonės negalėtų diskriminuoti ūkininkų. Jau netrukus ji užsimojo plačiau ir galiausiai ėmėsi reguliuoti sunkvežimius bei telegrafą. Taip pat paaiškėjo, kad komisija linkusi nuolatos tarnauti specialiesiems interesams, o tai jums, turiu pripažinti, būtų gerai, bet ICC atveju buvo tikra katastrofa.

Kainas reguliuoti sunku, kai paslaugos naudotojams teikiamos nemokamai. Tačiau kuriam nors reguliuotojui gali pavykti jas kilstelėti aukštyn, pavyzdžiui, pareikalavus, kad siūlytumėte klientams galimybę mokėti už paslaugą be skelbimų. Bet labiau tikėtinas variantas būtų nustatyti pelno lubas. Atsižvelgus į jūsų 3 ketvirčio rezultatus, įvedus privalomą 20 proc. grąžos lygį, „Google“ pelningumas sumažėtų 11 proc., o „Facebooko“ – 56 proc. Jūsų akcijų kainos nertų žemyn.

Neleisti daugiau nieko pirkti

1968 m. JAV susijungimo gairėse nurodyta, kad tais atvejais, kai įmonę, kurios rinkos dalis viršija 3 proc., nori įsigyti bendrovė, kurios dalis perkopia 15 proc., turi įsikišti JAV teisingumo departamentas. Tokių ribų nebėra. Jau 4 dešimtmečius JAV antimonopolijos idėją yra pakerėjęs argumentas, kurį knygoje „The Antitrust Paradox“ („Kovos su monopolija paradoksas“) pateikė teisės klausimus tyrinėjęs Robertas Borkas: kovojant su monopolijomis labiausiai turėtų rūpėti vartotojų gerovė. Praktiškai tai reiškia, kad, jei kainos nekyla, nėra ir žalos. Maždaug tuo pat metu Čikagos mokyklos ekonomistai, ištikimi idėjai, kad rinkos susireguliuoja pačios, pradėjo daryti rimtą įtaką antimonopolijos reikalavimų vykdymui užtikrinti vadovaujant prezidentui Ronaldui Reaganui – tiksliau, užtikrinimo nebuvimui.

Tai, kad Čikagos universitete šiandien dirba keli dėstytojai, garsiai raginantys atidžiau prižiūrėti technologijų įmones, kaip antai Luigi Zingalesas ir Guy Rolnikas, rodo, kaip pasikeitė laikai. Daugelis mano, kad žiūrėti tik į kainas ir rinkos dalį per daug paprasta, ypač kai technologijos dažnai yra nemokamos, o rinkos forma nuolat keičiasi. Antai britų Sąžiningos prekybos tarnyba nesijaudino, kad „Facebookas“ perka „Instagramą“, nes, be kitų dalykų, manė, kad „Instagramas“ – tik fotografijos ir nuotraukų redagavimo programėlė, o ne socialinis tinklas, tad vargu ar kada nors bus pati savaime patraukli reklamuotojams. Jai aiškiai stigo vaizduotės.

Sąžiningai konkurencijai vertinti Europa visada naudojo įvairius parametrus, žiūrėdama į rinkos koncentraciją ir vartotojų gerovę, įskaitant rinkoje siūlomų produktų kainą, kokybę bei įvairovę. Tenykštės šalys dabar aiškiai nori prižiūrėti daugiau sandorių. Pernai Vokietija ir Austrija pakeitė susijungimų tikrinimo politiką ir vertina sandorius pagal įsigytų įmonių vertę, o ne pajamas. Tai joms leis kontroliuoti startuolių, kurios dar neuždirba pinigų, pirkimą. M. Vestager pasiūlė taip daryti visoje Europoje. Kai kurie norėtų, kad taip būtų ir JAV.

Demokratams atstovaujanti senatorė Amy Klobuchar pasiūlė du įstatymų projektus pakeisti stambių sandorių standartu, reikalaujant įmonėms įrodyti, kad jų sandoris padės konkurencijai, ir pateikti duomenis apie susijungimo poveikį 5 metams. Niekas tų įstatymų nepriims, bet dėl naujų precedentų gali būti suformuota potencialios konkurencijos doktrina, nagrinėjanti, kuo gali tapti smulkios žuvelės, o ne tai, kokios jos yra šiandien. Taip pat tikėtina, kad kartu su rinkos dalimi gali būti atsižvelgiama ir į sukauptus naudotojų duomenų kiekius.

Ką patarčiau? Nebandykite tvyrant tokiai atmosferai dairytis didelių sandorių. „Microsoft“ neįvertino nuotaikų, kai 1994 m. bandė už 1,5 mlrd. JAV dolerių pirkti „Intuit“, kuri gamino finansinę programinę įrangą. Sandoris atkreipė dėmesį į kitus jos galios rinkoje ypatumus. Jei nuoširdžiai, gali būti, kad ir prie smulkių sandorių geriau nekišti rankų. „Facebookas“ įsigijo „tbh“ už niekingus 80 mln. JAV dolerių, tačiau vis tiek pasipylė kaltinimai iš tokių technologijų įmonių stebėtojų kaip Benas Thompsonas iš naujienlaiškio „Stratechery“, kuris mano, kad dėl tinklo efekto jokiems socialiniams tinklams nereikėtų leisti susijungti. Kol kas į pirkinių krepšį geriau nieko nedėti.

Duomenų perkeliamumas ir suderinamumas

Kalbant apie vartotojų duomenis, yra dvi persidengiančios problemos. Viena – duomenys prie jūsų pririša naudotojus, kita – jie suteikia jums antikonkurencijos pranašumą. Bandant spręsti pirmąją norima, kad klientai galėtų perkelti savo duomenis kitur, o antrąją – priversti jus dalytis surinktais duomenimis su kitais.

„Google“ jau savanoriškai siūlo paslaugą, kuri leidžia naudotojams eksportuoti savo duomenų kopiją. Europos bendrasis duomenų apsaugos reglamentas, kuris įsigalios gegužę, išplės duomenų perkeliamumo principą, kad šis apimtų ir perkėlimą į kitas platformas.

Stebėtojai tai lygina su mobiliojo ryšio paslauga, kai naudotojai gali pakeisti tinklą neprarasdami turimo telefono numerio. Jūsų tai neturėtų per daug jaudinti. Daugumai klientų bus vis tiek – labai mažai žmonių nusiteikę vargintis, kad galėtų realiai pasinaudoti duomenis pasiimti leidžiančia „Google“ paslauga. O kadangi jūs dominuojate, nauji paieškos varikliai ir socialiniai tinklai beveik negauna finansavimo, taigi maža alternatyvų, kur vartotojai galėtų perkelti savo duomenis.

Bet dominavimas turi ir trūkumų. Būtent dėl to kai kurie asmenys nori priversti įmones siūlyti „API raktus“, kurie leidžia konkurentams naudotis tam tikrais duomenimis, kaip antai „Amazon“ prekybos rodikliai arba socialinė diagrama, kurioje pateikiami „Facebooko“ naudotojų ryšiai. Turbūt norėsite kovoti su tokiu duomenų bendrinimu, nes kritikai kalba protingai: naujokai sunkiai gali konkuruoti.

Seniai praėjo tos dienos, kai „Instagramas“ galėjo augti naudodamas API, suteikiantį galimybę žmonėms vos prisijungus atrasti visus tuos, kuriuos jie sekė „Twitteryje“. Kovodami galite atrasti netikėtų sąjungininkų. Kai kuriems privatumo gynėjams mintis, kad duomenimis bus dalijamasi per prievartą, kelia nemažai nerimo.

Pralaimėti šią kovą būtų nemalonu, bet vargu ar mirtina. Akcijų kaina gal ir nukentėtų, bet galimi ilgalaikiai pranašumai. Toks atsivėrimas konkurencijai stiprina kertinį jūsų vaidmenį ekosistemoje, ir ji dėl to gali greičiau augti. Būtent tokiu būdu rinką įsuko amžių sandūroje „Microsoft“ primestas suderinamumas, leidęs konkurentams savo produktus geriau pritaikyti „Windows“ platformai, ir „Microsoft“ gyvuoja iki šiol. Šiandien ji verta triskart su viršumi tiek, kiek buvo verta anuomet.

Nauja ginčų sprendimo grupė

Technologijų įmonių peikėjai mano, kad reguliuotojai ne iki galo pasiekė tikslą ir dėl to, kad jiems užkrauta pareiga kontroliuoti per daug sektorių. Įsteigus naujų grupių skundams nagrinėti ir ginčams spręsti viskas vyktų greičiau ir paprasčiau. Jei mažmenininkui atrodo, kad buvo nesąžiningai nugrūstas gilyn į „Amazon“ paieškos rezultatus, arba jei laikraštis mano, kad jo reitingas „Facebooko“ srautuose yra per žemas, jie galėtų ieškoti teisybės tokiose įstaigose.

Galimi du modeliai. Įmonės galėtų pačios suorganizuoti techninius komitetus, sudarytus iš išorinių ekspertų, turinčių teisę matyti atitinkamus nuosavybinius programų tekstus, duomenis ir algoritmus. Jie būtų įgalioti nuspręsti, ar su kitomis bendrovėmis elgiamasi sąžiningai. Vėlgi „Microsoft“ atveju buvo tas pats. Galimas ir kitas variantas – nepriklausomas išorinis tribunolas. JAV turi ginčus dėl patentų sprendžiančių ir kabelinės TV operatorių diskriminavimo atvejus nagrinėjančių tarybų, jos gali tapti precedentu.

Gal jums nepatiks mintis sukurti naują tribunolą (ar pats žodis „tribunolas“), bet turėtumėte būti suinteresuoti lengvai ir pigiai išspręsti skundus. O kol kas pradėkite atsargiau žiūrėti, kaip elgiatės su konkurentų įmonėmis. Gal anksčiau buvo kitaip, bet į antikonkurencinį elgesį staiga imta žvelgti labai rimtai. Kaip ir kaltinimai seksualiniu priekabiavimu, tai gali atsiliepti reputacijai. Šiandien gėdos ženklas – raidė M žodyje „monopolininkas“.

Atsakomybė už turinį

Įstatymai ir precedentai, kurie atleidžia jus nuo atsakomybės už priglobtą turinį, buvo tikra palaima, bet jie nebuvo pritaikyti pasauliui, kuriame jūsų platformos pačios savaime tapo svarbiu žiniasklaidos kanalu. Visa apimanti jūsų apsauga ilgai netruks.

Nors pajutę artėjantį pavojų kai kurie iš jūsų davėte lobistams užduotį bandyti išlupti jam dantis, JAV veikiausiai bus priimtas įstatymas, numatantis jūsų atsakomybę už prekybą seksu internetu. Vokietija jau gali skirti solidžias baudas, jei pažymėtas turinys nebus pašalintas per 24 val. Tokio pobūdžio įstatymai turbūt nėra tokia tragedija, kaip teigiate. Jums teks samdyti daugiau moderatorių, bet ilgainiui sukursite naujas technologijas nepageidaujamam turiniui atsijoti, kaip jau padarėte su brukalais. „Google“ gebėjimas vykdyti teisės būti pamirštam užklausas, kurios leidžia žmonėms pareikalauti, kad būtų pašalinta informacija apie juos, tapo puikiai sustyguota mašina, nė iš tolo nepanašia į siaubingą naštą, kaip buvo bijoma.

Kelias pirmyn

Apskritai, kai galite užbėgti problemai už akių, turėtumėte tai ir padaryti. Buvo protinga užtikrinti skaidrumą ir dar nepareikalavus Kongresui atskleisti, kas moka už politinius skelbimus. Pagalvokite ir apie savo techninių komitetų steigimą.

Markai, jūsų naujametis pažadas sutvarkyti „Facebooką“ atrodo kaip drąsus žingsnis judėti ta kryptimi. Bet atsargiai – kai kurie žmonės gali norėti daugiau, negu esate nusiteikęs pasiūlyti. Yra sakančiųjų, kad niekada negalėsite duoti to, ko reikia, neatsisakęs savo skelbimais pagrįsto verslo modelio, nes jame auditorijos įtraukimas visada turės didesnę vertę nei kokybiška aplinka. O kai tvarkant, pavyzdžiui, keičiant naujienų srauto algoritmus, poveikį jaučia aibės kitų įmonių, galite ir pakenkti savo verslui, ir sustiprinti nerimą dėl milžiniškos jo galios.

Labai svarbu, kad konkuruotumėte tarpusavyje. Jei rengiate susirėmimus įvairiuose frontuose, kaip antai komercija ir skaitmeninė reklama, daug mažiau primenate monopolininkus. Turbūt tai argumentas nenumarinti padalinių, kurių veiklą kitu atveju galbūt apkarpytumėte, kaip „Google“ padarė su savo socialiniu tinklu „Google+“. Kai savo veiksmais leidžiate suprasti, kad jūsų varžovės per gerai apsirūpinusios ir įsitvirtinusios, taigi net ir kitai milžinei sunku varžytis, argumentai prieš jus pradeda skambėti įtikinamai.

Iš baronų plėšikų galite išmokti dar vieną pamoką, kurią kai kurie iš jūsų ir kitų vadovų jau suvokė. Filantropija gali pakeisti žmonių nuomonę ir nulemti jūsų palikimą tolimai ateičiai. Iš dalies dėl to, kad jūsų įmonėms reikia mažiau darbuotojų nei milžiniškoms anų laikų korporacijoms, labai svarbu pagalvoti apie vietos iniciatyvas, galinčias visame pasaulyje palenkti visuomenės nuomonę jūsų naudai.

Kurdamas fondą Markas pažengė toliausiai. Likusieji irgi galėtumėte įsteigti asmeninius ar korporacinius fondus.

Jei turite klausimų, susisiekite užšifruota programėle.

Kuo pagarbiausiai
Eve Smith,
UAB „Nematomos rankos strategijos“

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų