-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Bene įstabiausia Alberto Einsteino įžvalga, kad vakuume šviesos greitis yra konstanta, nesvarbu, kas, kaip, kur ir kada jį matuoja. Bet visai kas kita, kai reikia nustatyti šviesos kainą. Gali išgirsti visai kitokius skaičius, priklausomai nuo to, kada ir kaip bus vertinama.
Įpusėjus paskutiniam XX a. dešimtmečiui ekonomistas Williamas Nordhausas iš Jeilio universiteto analizavo du būdus, kaip išsiaiškinti, kiek pastaruosius du amžius kainavo šviesa. Buvo galima pasitelkti formulę, kaip skaičiuojant BVP, t. y. sudėti daiktų, kuriuos žmonės pirko, kad turėtų šviesos, kainos pokyčius per tam tikrą laiką. Jis priėjo išvadą, kad tokiu atveju šviesa nuo 1800 iki 1992 m. pabrango 3–5 kartus. Bet kiekviena apšvietimo naujovė (nuo žvakių iki volframinių lempučių) buvo daug efektyvesnė už ankstesnes. Jei šviesos kainą vertintum kaip pinigus skaičiuoti mokantis fizikas, t. y. centais už liumenvalandę, šiandien šviesa yra daugiau nei šimtą kartų pigesnė.
Šiuo pavyzdžiu W. Nordhausas siekė parodyti, kad ekonomistų bandymai įvertinti gyvenimo lygio pokyčius turi trūkumų. Jo teigimu, norint sužinoti realias pajamas, reikia atsižvelgti į milžiniškus daiktų kokybės pokyčius. Grįžtant prie šviesos, pagal apšviesti naudojamų daiktų kainą apskaičiuotos ir, nepamiršus atsižvelgti į kokybę, įkainojant pačią šviesą nustatytos infliacijos skirtumas būtų siekęs 3,6 proc. per metus.
Kai pirmakursis išgirsta, kad BVP parodo ūkyje sukurtą pridėtinę vertę, atsižvelgiant į infliaciją, anot sero Charleso Beano, neseniai britų vyriausybės užsakymu parengusio ekonominės statistikos apžvalgą, jam tai atrodo gana paprasta sąvoka. Bet pasigilinus paaiškėja, jog tai itin sudėtingas konstruktas, ir, kaip rodo W. Nordhauso pasakojimas, yra tikros žabangos neatsargiems.
Skaičiuojant BVP reikia susumuoti įvairiose verslo šakose pagamintos produkcijos vertę, atmetus sąnaudas ir nustačius kiekvienos šakos svarbą ūkiui. Ir produkciją, ir jai pagaminti sunaudotas medžiagas (jei jų yra) reikia įvertinti atsižvelgiant į infliaciją, kad gautą skaičių būtų galima palyginti su ankstesniais laikotarpiais.
Tai keblu, kai ūkis susideda tik iš žemdirbystės, gamybos linijų ir masinių rinkų (būtent tokioje aplinkoje atsirado BVP). Bet šiandien turtingose šalyse vyrauja vartotojams pritaikytos paslaugos ir vis svarbiau ne pagaminti daugiau daiktų, o užtikrinti kokybišką patirtį, tad viskas tik sudėtingiau. Neverta stebėtis, kad BVP statistikams iki šiol nuolat prireikia smarkiai pakoreguoti.
Ne tiek dėl to, kad tai sunku apskaičiuoti. Tiesiog gauti rezultatai naudojami per daug įvairiems tikslams, o bet kuriam iš jų šis rodiklis ne visai tinka, nors ir yra naudingas. Taip pat nerimaujama, kad padėtis galbūt blogėja. Kaip rodo šviesos kaina, standartiniai rodikliai neatspindi kai kurių dėl inovacijų atsiradusių patobulinimų. Tačiau bent jau nepamirštama priskaičiuoti naujų apšvietimo produktų, kai žmonės juos pradeda pakankamai pirkti. Vis dėlto šiandien vis didesnė inovacijų dalis, regis, lieka neįskaičiuota. Kai būstas tampa „Airbnb“ viešbučiu, o privatus automobilis dirba kaip „Uber“ taksi, kai įsidiegus nemokamą programinės įrangos naujinį galima atnaujinti seną kompiuterį, o „Facebook“ ir „YouTube“ kasdien ištisas valandas visiškai už dyką linksmina šimtus milijonų žmonių, daugelis ima įtarti, kad kuo toliau, tuo labiau BVP kaip rodiklis klaidina.
Visą straipsnį skaitykite naujausiame IQ žurnalo numeryje, kurį taip pat galite atsisiųsti į savo išmanųjį iOS arba „Android“ įrenginį.
