Pokyčių kūrėjai

Pokyčių kūrėjai

Per visą pokalbį menininkai Algirdas ir Remigijus Gataveckai beveik nepakeldami galvų pjaustė trafaretus naujausiam savo sumanymui – gatvės meno projektui „Laimingi vaikai = vaikai tarp mūsų“. Apie dar vieną idėją socialine tema ir tikėjimą, kad menas gali išjudinti visuomenę ir sukelti permainas, su broliais kalbėjosi IQ kultūros redaktorė Viktorija Vitkauskaitė.

– Užklupome jus darbų įkarštyje, tačiau dar neseniai feisbuke rašėte, kad sumanymo įgyvendinimas šlubuoja: Alytaus daugiabučio gyventojai nenori ant savo namo sienos matyti jūsų piešinio, primenančio apie globos namuose augančius vaikus. Kaip pavyko juos įtikinti?

A. Gataveckas (A. G.): – Tos sienos ir negavome – pasirinkome kitą. Su broliu nesame linkę perkonstruoti žmonių mąstymo. Jis paprastai keičiasi su patirtimi, o įtikinėjimai – ne mūsų stilius. Mes pateikiame savo idėją ir, jei žmonėms ji patinka, dovanojame kūrinį. Tuo atveju, apie kurį kalbate, gyventojai apie vaikus apskritai nekalbėjo. Jie vis skundėsi, kad dar prieš porą metų savivaldybės prašė sutvarkyti aplinką, iškloti trinkeles. Daugiau nieko diskusijose apie mūsų siūlomą meno kūrinį ant jų namo sienos ir jo skleidžiamą žinią neišgirdome.

– Kaip jums atrodo, gyventojai nenorėjo matyti jūsų piešinio ant savo namo dėl to, kad nemėgsta gatvės meno ir laiko jį vandalizmu, ar dėl to, kad juo paliečiamas socialinis skaudulys – be tėvų augantys vaikai?

A. G.: – Mums susidarė įspūdis, kad žmonės tik išklausė mūsų idėją ir iškart šoko kalbėti apie trinkeles. Todėl atsakymo, ar sukliudė viena priežastis, ar kita, aš neturiu (juokiasi). Tačiau viskas tuo nesibaigė: savo projektą ketiname įgyvendinti Alytuje, Vilniuje ir Kaune, nes sulaukėme kitų žmonių pagalbos ir palaikymo. Subūrėme nedidelę savanorių komandą, kuri ieško pastatų, tinkančių mūsų kuriamam gatvės menui, siunčia nuotraukas, tada tariasi su gyventojų bendrijomis dėl idėjos įgyvendinimo.

R. Gataveckas (R. G.): – Mūsų kūrinius galima vadinti visaip: sienų tapyba, socialine reklama, gyvojo meno projektu, protesto forma. Ne tai svarbiausia. Smagu, kad į mūsų projektą įsitraukia daugiau žmonių, kurie supranta šios akcijos prasmę. Pjaustyti trafaretų atėjo dizaineriai, architektai, sportininkai.

– Kaip jūsų sumanymas atrodys realizuotas?

A. G.: – Kompozicijose ant namų sienų bus vaizduojami tikri, iš tiesų globos namuose gyvenantys vaikai. Visuose trijuose miestuose skleidžiama darbų mintis ta pati: jie prašosi į visuomenę, nori tapti jos dalimi. To per mūsų darbus prašo ne vaikų namai, ne kitos įstaigos, bet patys vaikai. Todėl ir kūrinys vadinsis „Laimingi vaikai = vaikai tarp mūsų“. Jam įgyvendinti pasirinkome du didžiuosius Lietuvos miestus ir Alytų, kur yra vieni didžiausių vaikų globos namų Europoje. Kai atsiras trys pirmieji piešiniai, tikimės, kad ir daugiau žmonių norės prisidėti prie šio sumanymo. Juo norime informuoti visuomenę apie įvairius būdus, kaip galima padėti be tėvų augantiems vaikams: sudarytos sąlygos tapti savanoriais, lankančiais globėjais. Svarbu, kad vaikai pamatytų ne įstaigos, o namų aplinką. Mudu tikime, kad aplinka formuoja žmogų, todėl ir norime ją keisti.

– Feisbuke sulaukėte pasiūlymų piešti ant viešosios paskirties pastatų – esą tai paprasčiau, nereikėtų tartis su gyventojais. Bet juk tai iškreiptų pačią sumanymo esmę?

R. G.: – Būtent. Mums siūlė net piešti ant vaikų namų sienos, bet tada juos grąžiname į tą pačią aplinką, tad koks tikslas? Žmonės į siūlomą piešinį žiūri kaip į tapetą – o, gražu. Bet  grožis šiuo atveju antraeilis dalykas. Čia net reikia primityvumo, kad aplinkiniai suprastų kūrinio siunčiamą žinutę. Jo esmė – visuomenės reakcijos, gyventojų elgesys.

– Ir anksčiau daugelį savo sumanymų esate įgyvendinę Alytuje arba bent susieję su šiuo miestu. Kas tai lemia – sentimentai ar suvokimas, kad čia dar daugiau neužpildytų meno nišų nei, pavyzdžiui, Vilniuje?

A. G.: – Vilniuje yra daug menininkų, netgi labai gerų. Alytuje jų kur kas mažiau. Norisi, kad mus vadintų Alytaus menininkais, tačiau juk ir alytiškis gali būti visur. Tiesiog norime savo miestui padėkoti už tai, ką mums davė. Be abejo, kultūriniu atžvilgiu Alytus yra provincialesnis. Procesai ten šiek tiek atsilieka. Kai atneši ką nors naujo, žmonės išsigąsta, bet įprastai apsimeta, kad viską žino, dar gali ir kitus pamokyti. Kartais aiškina, kad mūsų piešinys ant namo bus negražus, kad reikėtų dar nupiešti vijoklių, langą, pro tą langą žvelgiančią moterį, net atsiunčia pavyzdžių.

– Ar tokiais atvejais jums nenusvyra rankos?

R. G.: – Ne, mus tai veikia teigiamai. Visai kaip Vilniaus „vamzdžio“ atveju: jei žmonės diskutuoja, siūlo savo idėjas, tai jau yra gerai. Mes to ir siekiame.

– Didžioji dalis jūsų kūrybos susijusi su socialinėmis problemomis…

A. G.: – Iš esmės visa mūsų kūryba siejasi su šia tema. Išimtis – užsakomieji paveikslai. Pavyzdžiui, esame samdomi tapyti portretų, tačiau to net nelaikome savo kūrybos dalimi, nors, be abejo, dirbame sąžiningai ir kruopščiai. Kartais stebina, kad mus užsako tokiems darbams, kuriuos Lietuvoje ir be mūsų galėtų padaryti šimtai.

– Gal tai lemia noras kitiems pasigirti: „o mus tapė Gataveckai“?

A. G.: Tokiu atveju sakau: jei norite pasigirti, pirkite ne tai, ką užsakote, bet mūsų kūrinius. Tai gerokai prasmingesnis, išliekantis dalykas su menininko idėja, mintimis, įdėta energija. Galbūt tai ir investicija – laikas parodys.

R. G.: – Pirmą vietą skiriame ne užsakymams, bet savo kūrybai, o į ją kol kas investuoja tik Modernaus meno centras ir Vidmantas Martikonis. Kiti irgi yra pirkę mūsų paveikslų, bet tai – pavieniai atvejai. O savo meninius sumanymus, tokius kaip šis, įgyvendiname nemokamai, tai – lyg labdara.

A. G.: – Užsakymai mums būtini tam, kad galėtume pragyventi ir tęsti meninius projektus. Kartais svajojame: jei atsirastų investuotojas, su kurio pagalba galėtume gyventi vien iš kūrybos, savo sumanymus įgyvendintume penkis kartus greičiau, ir tai būtų prasminga. Dabar reikia verstis per galvą ir gaišti brangų laiką toms sritims, kuriose galbūt visai nesi stipriausias. Beje, nors daug kas mus kvailina, mes nerašome projektų gauti ES paramą. Manome, kad negalime užsidirbti iš vaiko nelaimės. Priešingu atveju mechanizmas ima veikti kaip kare, kuris taip pat kai kuriems naudingas. Mažai bėdų su vaikais? Tai padarykime daugiau, juk kai kam tai pelninga. Yra daug organizacijų, kurios veikia nenuoširdžiai, tik dėl piniginių motyvų. O vaikai puikiai jaučia, kai kas nors bando atsipirkti picomis ar saldainiais. Tokie būdai nieko nesprendžia, be to, taip mes išmokome vaikus prašyti, o paskui piktinamės, kad jie elgetauja.

– Meninėmis priemonėmis pasirinkote kalbėti apie socialines problemas. Ar tikite, kad meno kūriniai gali keisti padėtį? Galbūt turite tokių pavyzdžių netgi remdamiesi savo darbais?

A. G.: – Kiekvienas meno kūrinys yra kalba, idėja, kuri sukelia diskusijas. Juo gerai ištransliuota žinutė gali smarkiai paveikti žmones. Dirbdami su vaikais iš globos namų parengėme projektą „Poveikis“ (2011–2013 m. piešti fotorealistiniai Alytaus vaikų globos namų auklėtinių portretai – IQ past.). Per tą laiką globos namuose atsirado breiko grupė, nors mudu, profesionalūs breiko šokėjai, tų vaikų nei mokėme, nei prašėme šokti. Taip pat atsirado du vaikai, kurie ėmė ypač daug dėmesio skirti dailei, net įstojo į M. K. Čiurlionio menų mokyklos Dailės skyrių. Kaip „Poveikis“ paveikė vaikus, kuriuos piešėme, – sunku pasakyti, nėra kaip palyginti. Bet žinau, kad nė vienas jų ir išėjęs iš globos namų neatsidūrė kalėjime, nedegradavo. Tiesą sakant, tas projektas labiau paveikė ne pačius vaikus, bet visuomenę.

R. G.: – Mudu su broliu buvome pirmieji Alytaus vaikų globos namų auklėtiniai, kurie įstojo į dailės mokyklą, nors globos namai veikia nuo 1963-iųjų. Kai mudu baigėme mokyklą, ėmėme studijuoti, įgyvendinome „Poveikį“, į dailės mokyklą atėjo daugiau kaip dešimt vaikų iš globos namų. Kai kurie jų jau ir baigė. Štai koks poveikis: tiek metų nieko nebuvo, nes neatsirado, kas tuos vaikus pajudina, užkuria. Mūsų pavyzdys nebūtinai turi užkrėsti vaikus tapti menininkais. Bet jis gali parodyti, kaip svarbu dirbti nuoširdžiai ir siekti savo tikslų.

A. G.: – Kartą globos namuose mačiau žaidžiantį berniuką. Jis sau šūkavo, lyg teiktų apdovanojimus: „Kas geriausias Lietuvoje biologas? Tadas Ivanauskas! Kas geriausi dailininkai? Gataveckai! O kas geriausias Lietuvos skulptorius?“ Ir pasakė savo pavardę. Nuo to viskas ir prasideda. Daug mokytojų mėgsta vaikus sluoksniuoti: tu gabus, tu – nelabai, o tau nieko neišeis, nes tu tiesiog netinkamas. Tačiau tai ydinga. Apskritai geriausia komunikacija su žmonėmis – kai jie klausinėja, nes tai reiškia, kad domisi.

– Kaip jums pavyksta užkrėsti susidomėjimu būtent tuos vaikus, apie kuriuos kalbate, – nurašytus ir save nurašiusius?

A. G.: – Papasakosiu vieną pavyzdį. Kartą gavome pasiūlymą vesti dailės užsiėmimą vaikams, kurie yra sėdėję nepilnamečių pataisos darbų kolonijoje. Pedagogai paaiškino, kad mudu – geri pavyzdžiai, o tuos vaikus reikia įkvėpti. Ir čia pat sakė: jiems niekas neįdomu, jie nepiešia ir nepieš, neišlaikys dėmesio. Paprašėme, kad užsiėmimas truktų dvi pamokas – mokyklos valdžia nenoriai, bet sutiko. Tada pagalvojome, kas tokio amžiaus jaunimui gali būti įdomu? Aišku, automobiliai ir pinigai, dar merginos. Merginų temos nelietėme, pakako kitų dviejų: pirmojoje pateikties skaidrėje parodėme naujo „Ferrari“ nuotrauką. Auditorija iškart susidomėjo, susiginčijo dėl modelio, ėmė spėlioti kainą. Sutarė, kad automobilis kainuoja milijoną eurų. Tada parodėme vieną Paulo Gauguino darbą ir paprašėme atspėti jo kainą. Vaikai spėliojo: gal šimtas tūkstančių, gal milijonas. Vienas dar patikslino, kad litų, ne eurų. Kai pasakėme, kad to paveikslo kaina yra kaip 300 naujų „Ferrari“, jie negalėjo patikėti ir iškart puolė šaukti: „Už ką?“ O čia ir prasidėjo dailė, aiškinimasis, kodėl. Pasiūlėme atlikti keletą užduočių, ieškoti idėjų – kaip jie kibo į darbus! Net kai užsiėmimas baigėsi, jie dar pasiliko ilgiau, klausinėjo ir apie dailę, ir apie breiką. Aišku, buvo tokių, kurie apskritai į pamoką neatėjo, neva dailė – na, kas ten gali būti įdomaus. Juos sutikę po pamokos draugai ėmė šaukti: „Kvailiai, jūs nežinote, ką praleidote“ (juokiasi).

—–

A. ir R. Gataveckai

Gimė 1985 m. Alytuje.

1993–2004 m. gyveno Alytaus vaikų globos namuose.

2008 m. baigė Vilniaus dailės akademijos (VDA) monumentaliosios dailės bakalauro, 2010 m. – magistro studijas.

2012 m. A. Gataveckas žiūrovų išrinktas geriausiu mugės „Art Vilnius“ jaunuoju menininku už projektą „Poveikis“. Kūrinių ciklą įsigijo Modernaus meno centras.

Iki 2014 m. abu profesionaliai šoko breiką.

A. Gataveckas studijuoja VDA doktorantūroje.

R. Gataveckas dėsto VDA.

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų