Persitempusi Vyriausybė

Ministrų kabinetas sulaukė vis didėjančio spaudimo ir kritikos dėl dviejų didžiųjų reformų – aukštojo mokslo pertvarkos ir alkoholio ribojimo.

Kiekviena šių misijų reikalautų maksimalaus susitelkimo ir itin kruopštaus darbo. Viešosios politikos ekspertai pasakytų, kad reformų sėkmė priklauso ne tik nuo sprendimų turinio, bet ir nuo sutelktos lyderystės bei įtikinančios komunikacijos. Stringantys sprendimai ir ryškėjantis valdančiųjų nervingumas rodo, kad klupčiojama net pradiniuose etapuose. Kokias klaidas daro Vyriausybė?

Pirmoji – kelių didelių politinių mūšių vedimas vienu metu. Tai neleidžia valdančiajai daugumai susitelkti konkrečiu metu ties svarbiausiu uždaviniu. Nors politinės batalijos, skirtingai nei realus karas, nereikalauja fiziškai paskirstyti turimų išteklių, jos vis vien atitraukia dėmesį ir energiją. Vietoj vieno aiškiai suprantamo tikslo tenka savo galimybes padalyti į keletą sričių ir galiausiai nė viena jų negauna būtino dėmesio. Tokie keli mūšiai vienu metu galėtų būti pateisinami, jei Vyriausybė būtų priversta skubėti, jaustų artėjančios kadencijos pabaigą ar eitų va bank, bandydama pakeisti jai nepalankią padėtį.

Tačiau kadencijos pradžioje kur kas racionaliau leistis į vieną mūšį, jį užtikrintai laimėti ir, sustiprinus strateginę padėtį, pelnius visuomenės palaikymą, imtis kitos reformos. Dabar Vyriausybė bando iškart perlaužti keletą itin jautrių sričių, o pasipriešinimas ir viešas pasipiktinimas tik dvigubėja. Nenuostabu, kad krinta svarbiausių politikų populiarumas. Jis gali dar labiau smukti, nes ministrų kabinetas ketina įsitraukti į dar vienos itin jautrios srities reformavimą – mokesčių pertvarką. Taip suplaktos reformos gali išsekinti ir supriešinti koaliciją jau pačioje veiklos pradžioje, nespėjus net įgauti reikiamo pagreičio.

Į svarbiausius mūšius Vyriausybę veda ne karvedys, o žemesnio rango generolai.

Antras reikšmingas trūkumas – svarbiausius mūšius veda ne karvedys, o žemesnio rango generolai. Aukštojo mokslo reformą tenka ginti tik švietimo ir mokslo ministrei. Alkoholio ribojimo kampanijos vėliavą neša vien sveikatos apsaugos ministras. O tuo metu premjeras bando išsisukti nuo aiškios paramos tiek vienam, tiek kitam. Vyriausybės vadovas lyg tarp kitko užsimena apie galimus kompromisus arba net akivaizdžiai atsitraukia nuo pradinių savo ministrų pasiūlymų.

Pavyzdžiui, galimos universitetų konsolidacijos planas vos po pirmos akistatos su interesų grupėmis buvo pakeistas dar Vyriausybėje, net nepasiekus Seimo svarstymų etapo. Toks neužtikrintumas gali labai nusmukdyti Sauliaus Skvernelio ginklanešių ryžtą ir motyvaciją. Galima suprasti, kad premjeras nenori iškart lįsti po kritikos kulkomis ir saugo savo reitingus. Tačiau jei tai bus esminis politinės veiklos tikslas – tuomet jokios politinės reformos taip ir netaps „S. Skvernelio pergalėmis“.

Trečias ir bene ryškiausias šios koalicijos trūkumas pradedant formuluoti reformas – vidinės disciplinos ir vieningumo trūkumas. Tai ne tik iki šiol nesusiklijavusi valstiečių ir žaliųjų bei socialdemokratų frakcijų dauguma, bet ir padrika rinkimus laimėjusios partijos rikiuotė. Paradoksas, kad aukštojo mokslo reformą bene labiausiai sabotuoja pačių valstiečių ir žaliųjų atstovai parlamente.

Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas Eugenijus Jovaiša ne tik akivaizdžiai ant savo interesų kupros tempia Lietuvos edukologijos ir Vytauto Didžiojo universitetų pasipriešinimą konsolidavimo siūlymams, bet ir teikia pataisas dėl universitetų valdymo grąžinimo senatams. Tai visiškai priešinga kryptis, nei pastangos didinti universitetų skaidrumą ir efektyvumą. Alkoholio ribojimo kampanija taip pat neturi koalicijos narių palaikymo – dabartinis pakeitimų variantas net daliai valdančiosios daugumos narių atrodo per daug radikalus ir prasilenkiantis su logika.

Ketvirta klaida kyla iš visų ankstesnių – prastas komunikacijos valdymas ir nesugebėjimas laimėti protų bei širdžių. Neužtenka tik šiurkščios jėgos karui laimėti. Savo idėjomis būtina įtikinti visuomenę. O politikoje – tai esminė bet kokios pergalės sąlyga. Ryškiausiai matoma jau bemaž pralaimėta kova dėl alkoholio ribojimo. Reikia išties sugebėti nuo dominuojančio visuomenės pritarimo, kad būtina pažaboti alkoholizmą, nusiristi iki šios kovos vedlių patyčių. Netinkamai formuluojami reformos akcentai ir fanatiškas susitelkimas ties antraeiliais uždaviniais net gana neutralius vertintojus paskatino užimti priešiškas pozicijas. Galiausiai alkoholio ribojimo didvyriai patys save nuvarė į apkasus ir bunkerius, įtikėję, kad visas pasaulis yra prieš juos.

Tokia reformų pradžia nežada nieko gero dabartinei Vyriausybei – įsivėlusi į sekinančius karus ji galiausiai pralaimės. Tiek vilčių kėlęs ministrų kabinetas gali netrukus persitempti ir nepasiekti finišo.

Tomas Janeliūnas yra IQ politikos redaktorius, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius