Penkiasdešimt metų po Martino Lutherio Kingo mirties – susiskaldžiusi Amerika

Atvirą rasizmą keičia klasių skirtumai. Tai turėtų skambėti kaip kvietimas veikti.

Prieš 50 metų istoriškai juodaodžių gyvenamame Šo rajone, esančiame per dešimt kvartalų nuo Baltųjų rūmų, siautė liepsnos. Jas įžiebė už beveik 900 mylių nukritusi kibirkštis. 1968 m. balandžio 4 d. Memfyje, Tenesyje, buvo nužudytas pilietinių teisių lyderis Martinas Lutheris Kingas. Po jo žūties riaušės apėmė daugiau kaip 100 miestų.

Šo, juodaodžių kultūros centras, kur Howardo teatre užgimė tokios žvaigždės kaip Ella Fitzgerald ir Duke’as Ellingtonas, degė tarsi per karą. Riaušėms išsikvėpus liko 1,2 tūkst. apgriautų pastatų, žuvo 12 žmonių. Pavojuje atsidūrė ne tik gyvybė ir nuosavybė. Tai buvo panašu į paties pilietinių teisių projekto išbandymą. Prieš metus masinės riaušės buvo apėmusios Detroito ir Niuarko juodaodžių kvartalus ‒ jos sustiprino raginimus versti rasinius barjerus, bet ir žalos pridarė.

Prezidento Lyndono Johnsono įsteigta Kernerio komisija, kuriai buvo pavesta tirti rasines riaušes, 1968 m. vasarį įspėjo, kad „mūsų tauta žengia dviejų visuomenių link – juodaodžių ir baltaodžių, supriešintų ir nelygių“. Komisija kalbėjo apie šalį, darkomą getų, iš kurių dėl skurdo ir rasės negalėjo ištrūkti per daug gyventojų.

„Baltųjų visuomenė smarkiai prisidėjo prie geto, – rašė komisija. – Baltųjų institucijos jį sukūrė, baltųjų institucijos jį palaiko ir baltųjų visuomenė jį toleruoja.“ Ataskaita iškėlė tiesą, kurią žinojo dauguma amerikiečių, net jei ne visada ją pripažindavo. Net panaikinus teisines segregacijos kliūtis, šalies miestų ir miestelių gyventojai, ir ne tik pietinėse valstijose, žinojo, kad tam tikra gatvė, geležinkelio šaka ar kita riba brėžia liniją, kur prasideda kita spalva. Kartais riboms ginti būdavo pasitelkiamas mirtį nešantis smurtas, kai gaujos nusitaikydavo į juodaodžius specialistus, apsigyvenusius baltųjų rajonuose. Kitais kartais jos būdavo palaikomos su gerai išauklėto žmogaus diskretiškumu, net kai Aukščiausiasis teismas 1948 m. panaikino susitarimus, neleidusius baltaodžiams nekilnojamojo turto savininkams nuomoti ar parduoti turtą kitos rasės žmonėms (kartais būdavo liepiama vengti ir žydų). 1968 m. priėmus Teisingumo būsto rinkoje įstatymą buvo siekiama, kad neliktų „raudonųjų linijų“, t. y. rasinių apribojimų, kuriuos uoliai puoselėjo kai kurie būsto paskolų teikėjai ir NT agentai.

Praėjus pusšimčiui metų nuo tada, kai nuslopo Šo liepsnos, JAV vis dar apstu nelygybės.

Praėjus pusšimčiui metų nuo tada, kai nuslopo Šo liepsnos, JAV vis dar apstu nelygybės. Neramina tai, kad šalyje liko per daug getų. Be to, duomenys rodo, kad getuose vis auga koncentruotas skurdas, nuo kurio kenčia neproporcingai daug nebaltaodžių. Politikų kalbose, mokslininkų pastabose ir bendruomenės aktyvistų lūpose nemaloniausiai skamba kaltinimas, kad į JAV mokyklas ir gyvenamuosius rajonus grįžta segregacija pagal rasę, tarsi pasityčiojimas iš M. L. Kingo palikimo.

Tačiau realybėje viskas dar sudėtingiau. Nuo 2000 m. žymiai padaugėjo amerikiečių, gyvenančių koncentruoto skurdo rajonuose, kur daugiau kaip 40 proc. gyventojų pajamos nesiekia federalinės skurdo ribos, šiuo metu nustatytos ties 25,1 tūkst. JAV dolerių keturių asmenų šeimai per metus. Pasak profesoriaus Paulo Jargowsky iš Rutgerso universiteto, tokiose vietose gyvena kone 14 mln. amerikiečių, palyginti su 7 mln. 2000 m.

Šie nemalonūs skaičiai neatsiejami nuo klausimų apie rasę ir etninę kilmę: getuose gyvena 25 proc. skurstančių juodaodžių ir 17 proc. vargingų ispanakalbių. Skurstančių baltųjų atveju, tik 8 proc. jų gyvena koncentruoto skurdo zonose (nors suskaičiuoti nėra paprasta, nes sunku palyginti kaimo ir miesto nepritekliaus lygį). Getuose augantys vaikai dažniau susiduria su nusikalstamumu, lanko mokyklas, kurios nesugeba paruošti jų darbo rinkai, ką jau kalbėti apie saugumo užtikrinimą. Tokioms vietoms būdinga nesveika aplinka – ten gerokai daugiau apsinuodijimų švinu, depresijos, paauglių nėštumų ir ankstyvų mirčių.

Neišpildyta svajonė

Vėl pasigirsta kalbų apie dvi Amerikas – vieną baltaodžiams, kitą ‒ visiems likusiems. Fredas Harrisas, vienintelis dar gyvas Kernerio komisijos narys, pareiškė, kad JAV kilo pavojus vėl pasinerti į netvarką ir chaosą, nes „būstas ir mokyklos sparčiai segreguojamos, taigi, per daug afroamerikiečių bei lotynų amerikiečių įstringa lūšnynuose, o jų vaikai ‒ prastesnėse mokyklose“.

Jaunosios kartos rankose – priemonės ir sprendimai socialinei atskirčiai mažinti. (Pixabay nuotr.)

Iš dalies tai ginčas dėl statistinių metodų. Dalis statistikos apie mokyklų rasinę ir etninę integraciją išties atrodo bauginamai. Antai dažnai kalbama apie mokyklas, kuriose dauguma mokinių baltieji, lankančių juodaodžių dalį. Kol nebuvo pripažintos pilietinės teisės, šis rodiklis buvo artimas nuliui, o teismui nurodžius pradėti integraciją skaičius staiga šovė aukštyn. Už tai teko sunkiai kovoti, ir ne tik pietinėse valstijose. 1974 m. žiaurūs baltųjų protestai prieš teismo nurodymu pradėtą integraciją vyko Bostone, kur juodaodžius vaikus vežančius autobusus pasitikdavo butelių, kiaušinių ir plytų kruša. Bet pastaraisiais metais juodaodžių, kurie mokosi daugiausia baltaodžių lankomose mokyklose, dalis nuolat mažėja.

Tačiau svarbu nepamiršti konteksto. Surašymo duomenimis, 1970 m. 80 proc. mokyklinio amžiaus vaikų buvo baltieji. Šiandien tokių, daugiausia dėl augančios ispanakalbių populiacijos, tik 52 proc. Vadinasi, sumažėjo daugiausia baltaodžių lankomų mokyklų. Niujorko valstybinėse mokyklose tik 15 proc. mokinių – baltaodžiai.

1970 m. 80 proc. mokyklinio amžiaus vaikų buvo baltieji. Šiandien tokių ‒ tik 52 proc.

Norint rasti, kaip išeiti iš geto, JAV prireiks tikslių žemėlapių. Pasakyk demografui, kiek mieste, mokyklos apygardoje ar teritorijoje yra juodaodžių vaikų, turtingų baltųjų ar kitos grupės narių, ir jis suskaičiuos „skirtingumo indeksą“, kuris rodo, ar ta grupė telkiasi tam tikruose rajonuose arba mokyklose, ar yra pasiskirsčiusi tolygiai. Šimtas reiškia didžiausią įmanomą koncentraciją, nulis – visiškai tolygų pasiskirstymą.

1970 m., netrukus po Martino Lutherio Kingo mirties, vykęs gyventojų surašymas atskleidė beveik maksimaliai pagal rasę segreguotų JAV vaizdą. Šešiasdešimtyje didžiausių šalies miestų skirtingumo indeksas juodaodžių atveju siekė 93, t. y. tolygiam pasiskirstymui mieste užtikrinti net 93 proc. juodaodžių gyventojų būtų tekę keisti gyvenamąjį rajoną. Mokyklų apygardų rezultatai buvo panašūs. 1970 m. integracijai užtikrinti 80 proc. pradinukų būtų tekę keisti mokyklą. Prabėgus keturiems dešimtmečiams šie rodikliai rodo didesnį, o ne mažesnį rasių maišymąsi. Mokyklose skirtingumo indeksas sumažėjo iki 47. Miestuose ‒ iki 70 – jis vis dar aukštas, bet bent jau neauga.

Getai yra, sargų neliko

Amerikos Šiaurės ir Vidurio Vakarų miestuose galima rasti stulbinamai gajų getų. Pagal rasę labiausiai segreguoti anaiptol ne konservatyviųjų Pietų miestai. Tai už demokratus balsuojantys bastionai – Filadelfija, Čikaga, Detroitas, Niujorkas (žr. grafiką). 1970 m. juodaodžių ir baltaodžių skirtingumo indeksas Niujorke siekė 86, o 2010 m., per naujausią gyventojų surašymą, ‒ 84. Tenykščiai getai ir pagal odos spalvą nubrėžtos ribos tokios tvarios, kad įkvepia dainas, filmus ir madą: „South Side“, „8 Mile“, „South Bronx“.

Šiandien vidurinei klasei priklausantys juodaodžiai, ispanakalbiai ir kitos mažumos gali išsikraustyti iš getų bei skurdžių rajonų ‒ ir tai daro. Federalinis būsto ir miestų plėtros departamentas (HUD) maždaug kartą per dešimtmetį atlieka specialų tyrimą rasinei diskriminacijai nustatyti. Baltaodžiai ir juodaodžiai aktoriai gauna užduotį ieškoti buto, apsimetę panašiomis išgalvotomis asmenybėmis, o vėliau palygina, kaip sekėsi. 2012 m. vykęs naujausias testas rodo, kad atviros rasinės diskriminacijos beveik neliko, bet subtilesnių skirtumų (pavyzdžiui, kiek būstų aprodoma perspektyviems gyventojams) tebėra.

Liūdniau, kad auga pajamų segregacija – ir miestuose, ir mokyklose. Istorinis rasizmas ir šių dienų nelygybė persipina. Versti ištisas juodaodžių amerikiečių kartas gyventi prastame būste, mokytis blogesnėse mokyklose ir dirbti nepopuliarų darbą, siekiant, kad jie liktų tam tikruose rajonuose, buvo ir rasinis, ir ekonominis smurtas. Perpildyti geto butai būdavo dalijami į mažesnius, paskui ‒ į dar mažesnius. Dirbtinai ribojant pasiūlą prasti namai juodaodžiams kainuodavo daugiau. Poveikis juntamas iki šiol, net tarp sėkmingai iki vidurinės klasės prasimušusių juodaodžių amerikiečių. 2016 m. „Pew Research Center“ atliko analizę ir nustatė, kad juodaodžių namų ūkių, kurių galva turi bent bakalauro laipsnį, turimo turto, įskaitant nekilnojamąjį, grynosios vertės mediana 2013 m. siekė 26,3 tūkst. JAV dolerių. Analogiškų baltaodžių namų ūkių – 301,3 tūkst. JAV dolerių, t. y. vienuolika kartų daugiau.

Segregacija kyla ne tik iš rasės. Nepriklausomai nuo odos spalvos, skurstantieji telkiasi į klasines grupes. Dešimt procentų turtingiausiųjų linkę gyventi tarp panašiai turtingų žmonių. Aukštąjį mokslą baigę žmonės taip pat vis dažniau gyvena tarp panašių į juos – tai skatina vaikų turinčios šeimos. Turtingesnės šeimos linkusios keltis prie geresnių mokyklų, o skurdesnės šeimos, pajamų nelygybei augant, tam neturi galimybių. 1991–2012 m. mokinių iš skurstančių šeimų segregacija išaugo 40 proc. Seanas Reardonas iš Stanfordo universiteto atliko tyrimą ir nustatė, kad šiandien turtingų ir skurstančių mokinių pažangumo atotrūkis dukart viršija atotrūkį tarp juodaodžių ir baltaodžių.

Kai kurie eksperimentai bandant ištraukti šeimas iš skurdžių rajonų pasiteisino – ir parodė siaubingą nieko nedarymo kainą. HUD finansavo „Suteiktų galimybių“ planą („Moving To Opportunity“), kai atsitiktine tvarka atrinktos šeimos gavo būsto kuponus, kuriuos galėjo panaudoti tik būstui geresniame rajone. Sociologine prasme nauda buvo stulbinama. Vaikai, kurie išsikraustė dar nesulaukę trylikos, vėliau gavo 31 proc. didesnes pajamas nei tie, kurie liko. HUD siūlo kuponus skurstantiems amerikiečiams, bet perkelti jų gavėjus į geresnius rajonus sekasi prastokai. Šią galimybę gauna tik ketvirtadalis tų, kurie atitinka kriterijus. Kartais eilėje tenka laukti dešimt metų.

Rasinės segregacijos randai neišnyko. Juodaodžiai daug dažniau nei panašūs baltaodžiai nusmunka socialiniais laiptais žemyn. Jie dažniau lieka gyventi skurdesniame rajone, net kai turi pinigų išsikraustyti. Pasiturintys juodaodžiai vis dar gyvena skurdesniuose rajonuose nei baltaodžiai darbininkai. Kriminalinio teisingumo sistema su baltaodžiais elgiasi visai kitaip nei su likusiaisiais. Bet sakyti, kad šalyje atsinaujino segregacija pagal rasę, reiškia nuleisti rankas. Nenumaldomi fanatikai nebesistengia išlaikyti getų. Tiesiog iš jų per sunku ištrūkti. Penkiasdešimtosios M. L. Kingo mirties metinės turėtų būti kvietimas naujajai kartai imtis veiksmų.