Pailsiu tik muzikoje

Jubiliejiniai koncertai Vilniuje ir Kaune primadoną Ireną Milkevičiūtę vėl įsuko į įtempto darbo, jaudulio ir atsakomybės karuselę. Tačiau su IQ kultūros redaktore Viktorija Vitkauskaite operos solistė kalbasi apie neišblėstantį buvimo scenoje džiaugsmą.

– Muzikologė Jūratė Katinaitė jus pavadino viena paskutinių operos romantikų, kurie savo profesiją laiko kilnia pareiga padėti žmogui išgyventi. Ar sutinkate su tokiu pastebėjimu?

– Iš tiesų savo darbą laikau šventu. Mes, operos dainininkai, esame laimingi, galėdami publikai atiduoti tai, ką turime geriausio. O žiūrovas tai jaučia ir atsilygina tuo pačiu. Tai labai tauri specialybė, kaip gražiai muzikologė ir apibūdino. Buvimas scenoje man yra šventė. Nors su amžiumi atsiranda ir didesnė atsakomybė neapvilti publikos, kartu su ja – ir didesnė baimė. Bet kai atsistoji scenoje, viską užmiršti ir visas esi muzikoje, savo personaže. Tu esi nebe tu.

– Dažnai sakoma, kad opera šiandien yra pasikeitusi, nors iš tiesų jos pamatą sudarantys genialių kompozitorių kūriniai skaičiuoja ne vieną šimtmetį. Kaip jūs jaučiate šio žanro pokytį?

– Taip, kaip nesensta Mikelandželo ar kitų genialių skulptorių, tapytojų kūryba, taip nesensta ir muzika. G. Verdi, G. Puccini, R. Wagnerio, C. Debussy ir daugybės kitų kompozitorių muzika visada tokia pati, mums tik reikia mokėti perskaityti partitūras. Tačiau šiandien labai bėgame ir į daug ką žvelgiame paviršutiniškai. Jaučiu, kad ir operoje dažnai nėra to gylio, kurio reikalauja kūriniai. Kartais būna išimčių, kai šiuolaikinio genialaus menininko traktuotė ne sugadina, o papildo kūrinį. Tokiu pavyzdžiu vadinčiau G. Verdi operą „Don Karlas“ su Liudo Truikio scenografija (1959 m. pastatymas – IQ past.). Tačiau tai – labai rizikingas žingsnis, ir viską lemia menininko genialumas.

– Jus pažįstantys žmonės dažnai pabrėžia kuklią jūsų laikyseną gyvenime. Kas įvyksta scenoje, kai tampate epicentru, sutelkiate visą žiūrovų dėmesį ir atiduodate milžinišką energiją? Ar muzika atveria tas jūsų savybes, kurias kasdienybėje tenka prislopinti?

– Dainininkas ar aktorius negali scenoje būti toks pat, koks gyvenime. Dirbdamas turi atitikti tą personažą, kurio reikalauja kompozitorius ar dramaturgas. Jei to nesugebi, tada nežinia, ar esi savo vietoje.

Augau kaime, tėvelis buvo kaimo mokytojas. Keturiolikos atvažiavau viena mokytis į Vilnių. Tai buvo milžiniškas pokytis: iš kaimo, kur gyvenau su tėvais, viena atsidūriau mieste, bendrabutyje su dvylika mergaičių. Labai pasikeičiau: iki tol buvau gyvas, drąsus vaikas, o Vilniuje užsidariau. Bet gyvumas, matyt, niekur nedingo. Scenoje galiu būti tokia kaip vaikystėje.

– Į tuometį Vilniaus muzikos technikumą atvykote studijuoti kanklių klasėje. Kas pirmasis pastebėjo, kad visgi ne kanklės yra jūsų kelias?

– Visada norėjau dainuoti ir žinojau, kad turiu balsą. Šokis, dainavimas, deklamavimas vaikystėje buvo mano žaidimai. Tačiau neturėjau muzikinio išsilavinimo, todėl į kitą specialybę manęs tiesiog nebūtų priėmę, o stoti į dainavimą dar buvau per jauna. Liko tik kanklės, bet buvau tuo labai patenkinta. Vėliau groti kanklėmis mokiausi ir konservatorijoje. Džiaugiuosi, kad studijuodama Vilniuje ir Kaune įgijau tikrą muzikinį išsilavinimą.

Vėliau kolega man pasiūlė Kaišiadoryse dirbti kanklių mokytoja muzikos mokykloje. Kai jau turėjau darbą, ryžausi mesti kankliavimo studijas ir pereiti į dainavimą. Pati paruošiau stojamiesiems programą, ir mane priėmė.

Pastarąjį kartą kanklėmis grojau per savo 60-metį. Mano prašymu kompozitorius Anatolijus Šenderova20s parašė nuostabų kūrinį „Skambi naktis… ir žalios pušys skrenda“ pagal Lacrimos (religinės poezijos kūrėjos, vienuolės Marijos Katiliūtės – IQ past.) eiles, įkvėptas M. K. Čiurlionio paveikslų. Kompozitoriaus sumanymu aš kūrinį baigiau akompanuodama kanklėmis ir niūniuodama liaudies dainą. Po ilgos pertraukos teko vėl prisiminti šį instrumentą.

– 1976 m. pradėjote dirbti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT). Tuo pat metu pasipylė ir apdovanojimai, pirmosios premijos tarptautiniuose konkursuose Taline, Taškente, Maskvoje. Vėliau tarptautiniame Čio Čio San atlikėjų konkurse Japonijoje pelnėte antrą vietą. Ką tokie konkursai atvėrė menininkui iš sovietinio bloko?

– Kai M. Glinkos konkurse Taškente laimėjau pirmą vietą, man atsivėrė „Sojuz“ koncertai. Tai reiškia, kad įtraukdavo į daugybę koncertų visoje Sovietų Sąjungoje. Pavyzdžiui, daug kartų buvau Sibire. Net jei koncertas neįvykdavo, nes, pavyzdžiui, nebūdavo instrumento, vis tiek padėdavo varnelę, kad dalyvavau, ir sumokėdavo honorarą. Kai laimėjau P. Čaikovskio ir kitus tarptautinius konkursus, atsivėrė „Goz“ koncertai – kviesdavo dainuoti ir už Sovietų Sąjungos ribų. Pavyzdžiui, dainavau Aidą festivalyje Jugoslavijoje.

Žinau, kad kai kurie kvietimai kurti vaidmenis užsienyje manęs nepasiekdavo. Maskva pasakydavo, jog sergu, ir siųsdavo kitą solistą.

Taip pat atsirado galimybė stažuotis Milano „La Scalos“ teatre. Bet tuo pat metu iš Maskvos Didžiojo teatro išvyko Galina Višnevskaja. Ten reikėjo kito plataus diapazono soprano dainuoti „Traviatoje“. Violetos vaidmenį pasiūlė man. Tačiau turėjau apsispręsti, važiuoti gyventi ir dirbti į Maskvą ar vykti stažuotis į Milaną. Pasirinkau „La Scalą“. Didieji miestai, tokie kaip Maskva, Niujorkas, Tokijas, mane gąsdino, apskritai niekur kitur nei Lietuvoje savęs gyvenančios neįsivaizdavau. Be abejo, tuo metu Maskvos Didžiojo teatro solistei būtų atsivėrę daugiau galimybių. Žinau, kad kai kurie kvietimai kurti vaidmenis užsienyje manęs nepasiekdavo. Maskva pasakydavo, jog sergu, ir siųsdavo kitą solistą. Tačiau vis tiek manau, kad tuo laikotarpiu buvau po laiminga žvaigžde. Vis tiek dainavau ir Metropolitano operoje, ir „La Scaloje“, nors galbūt ir ne taip, kaip solistas būtų to vertas.

Primadona I. Milkevičiūtė jubiliejiniame koncerte su dukra, operos soliste Asmik Grigorian. (Ramūno Danisevičiaus nuotr.)

– Svetur paruošti jūsų vaidmenys tikriausiai nulemdavo ir Vilniaus operos teatro repertuarą?

– Taip. Dainuojant svetur man dažnai tekdavo parengti naujas partijas. Pavyzdžiui, Varšuvos teatre dainavau premjeriniame P. Čaikovskio „Pikų damos“ spektaklyje. Vėliau teatras mane pakvietė į G. Verdi „Ledi Makbet“ gastroles. Išmokti vaidmenį teko labai greitai. Turėjau vienintelę repeticiją su orkestru, be partnerių, ir Vokietijoje jau dainavau scenoje. Dažnai užsienio teatre man paruošus vaidmenį, vėliau ta pati opera buvo statoma ir pas mus.

– Kada, jūsų vertinimu, buvo pats jūsų kūrybos pikas? Ar sutapo pati geriausia forma ir galimybė save realizuoti kuriant reikšmingiausius vaidmenis?

– Tiesą sakant, taip buvo beveik visą laiką, kol dirbau teatre. Gal tik paskutiniais metais padėtis pasikeitė. Anksčiau opera buvo statoma žinomam, publikos laukiamam solistui. Paskui nutiko kitaip: teatras ėmė žiūrėti, kaip jam patogiau. Iš repertuaro dingo visi spektakliai, kuriuose dainavau. Paskutinis – G. Puccini „Turandot“ – galėjo gyvuoti dar ilgai. Bet reikėjo atlaisvinti vietos naujai statomo „Boriso Godunovo“ dekoracijoms. Dar galėjo gyvuoti ir „Don Karlas“, ir „Aida“. Tačiau taip išėjo, kad repertuaro man nebeliko. Tiesa, dar sutikau dainuoti operoje „Eugenijus Oneginas“ ir dėl to gailiuosi. Tai – vaidmuo žemam mecosopranui, o aš esu aukštas sopranas. Be to, teatre akustika nėra gera, tad skambesio nebuvo.

Didžiausia mano laimė yra muzika. Mokydamasi kūrinio užmirštu rūpesčius, ligas, nelaimes – viską.

Teko dainuoti daugybę ryškių vaidmenų, kurių tiesiog negali atlikti būdama blogos formos. Net ir ruošdamasi savo jubiliejaus koncertui daug dirbau, kad būčiau geros formos. Stengiuosi ją palaikyti iki šiol, nors, žinoma, amžius tam turi įtakos. Apskritai operos pasaulyje laikoma, kad dainininko viršūnė yra iki maždaug 50–55 metų.

– 70-ąjį jubiliejų vėl sutikote scenoje. Tik ne LNOBT, bet Kongresų rūmuose, kartu su maestro Gintaru Rinkevičiumi ir Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru (LVSO). Kodėl ne operos teatre, kuriame dirbote beveik 40 metų?

– Maestro G. Rinkevičiui ir jo orkestrui esu labai dėkinga. Dirigentas inicijavo ir mano 60-mečio koncertą, ir šio jubiliejaus. Dar prieš kelerius metus jis pasiūlė 70-mečio koncertą surengti mano gimtadienio dieną. Mūsų ryšys labai artimas, nes, kai kūrėsi LVSO, buvau viena pirmųjų atlikėjų. Esu be galo dėkinga maestro G. Rinkevičiui, orkestrui ir mylimai publikai, atėjusiai į mano koncertą.

– Aktyviai dirbate Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kokį įspūdį palieka jaunoji karta, stojanti mokytis dainavimo, norinti sekti jūsų pėdomis?

– Lietuva išties labai daininga šalis. Porą metų buvau konkurso „Dainų dainelė“ komisijos narė. Klausiau dalyvių ir galvojau, kiek daug turime dainingų vaikų, paauglių. Į dainavimą stoja žmonės, turintys didelį potencialą, puikius balsus. Jie tikisi paties geriausio – kad bus reikalingi operai. Gaila, bet daliai jų galimybes užkerta finansiniai rūpesčiai. Jei, pavyzdžiui, studentas gauna mažesnį matematikos balą, jam gali tekti mokėti už mokslą. Nesvarbu, kad specialybės balai aukščiausi. Dėl to labai apmaudu, nes daug prarandame.

– Ar sukantis tarp koncertų ir pedagoginės veiklos jūsų gyvenime būna dienų be muzikos?

– Aš pailsiu tik muzikoje. Žinoma, kartais tenka skirti laiko buitiniams darbams – taip šiek tiek nuo muzikos atsitraukiu. Turiu septynis anūkus, mielai su jais leidžiu laiką. Bet didžiausia mano laimė yra muzika. Mokydamasi kūrinio užmirštu rūpesčius, ligas, nelaimes – viską. Manau, kad žmogui labai svarbu dirbti tai, ką jis sugeba ir kam yra pašauktas.

————
I. Milkevičiūtė

Operos solistė, pedagogė.
Gimė 1947 m. Kaune.
Studijavo LSSR konservatorijoje Prano Stepulio kanklių ir Jono Švedo dirigavimo klasėje. 1976 m. baigė Zenono Paulausko dainavimo klasę.
Nuo 1998 m. LMTA akademijos profesorė.
2000 m. pelnė Nacionalinę kultūros ir meno premiją.
Žymiausiose operose sukūrė daugybę pagrindinių vaidmenų: Violetos, Aidos, Čio Čio San, Normos, Dezdemonos, Mimi, Tatjanos, ledi Makbet ir kt.