-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
32-ejų afganistaniečiui Hekmatullahui kartais tenka rinktis maistą arba ryšį. „Reikia palaikyti kontaktą su namie likusia žmona“, – sako jis, sėdėdamas purvinoje palapinėje Inofitos migrantų stovykloje netoli Atėnų. Kadangi „Wi-Fi“ ten retai veikia, jam tenka mokėti už mobilųjį ryšį. Todėl jis ir kartu keliaujanti sesė, šios bičiulė bei penki vaikai sykiais alksta.
Tokių istorijų migrantų stovyklose ne viena: pasak Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūros, pabėgėliai gali lengvai ryšiui išleisti trečdalį disponuojamų pajamų. Daugelis gyvenančių Prancūzijoje, stovykloje netoli Diunkerko, kur dažniausiai apsistoja bėgantys iš Irako, kol pagaliau patenka į sunkvežimį, kurio kryptis – Jungtinė Karalystė, ieškodami nemokamo „Wi-Fi“ nueina ne vieną kilometrą.
Pasak ten dirbančių nevyriausybinių organizacijų (NVO), nenorėdama sudaryti įspūdžio, kad tai – nuolatinė stovykla, šalies valdžia nebetiekia jai interneto ryšio. Kai kurie gyventojai įsigyja brangias SIM korteles, atvežtas iš Jungtinės Karalystės, kur pirkėjams, skirtingai nei Prancūzijoje, nereikia rodyti asmens dokumento. Keli laimingieji nemokamai gauna tokių labdaros organizacijų kaip „Telefono ryšys pabėgėliams ir perkeltiesiems asmenims“ dovanotų minučių.
Palikę namus, pabėgėliai atsiduria, kaip sako Carleen Maitland iš Pensilvanijos valstijos universiteto, „informacinėje niekieno žemėje“. Kur jiems eiti ir kuo pasitikėti? Telefonai tampa gelbėjimosi lynu. Jų svarba neapsiriboja elementaria galimybe palaikyti ryšį su namie likusiais artimaisiais. Jais gaunamos naujienos, kelionės tikslą pasiekusių draugų ir šeimos narių nuotraukos, motyvuojančios naujus migrantus leistis į kelią. Jais tyrinėjami maršrutai, susisiekiama su žmonių kontrabandininkais. Bet koks gandas apie naują arba lengvesnį maršrutą plinta it gaisras. „Panašu į pogrindinį geležinkelį, tik jis skaitmeninis“, – sako Maurice’as Stierlas iš NVO „Watch The Med“, renkančios duomenis apie Viduržemio jūrą kertančių migrantų mirtis ir patiriamus sunkumus, turėdamas omenyje slaptus maršrutus ir saugius namus, naudotus XIX a. kovojant už Amerikos vergų laisvę.
Graikijai priklausančioje Lesbo saloje prie Morijos stovyklos pridygo maistu prekiaujančių vietinių kioskų. Visuose galima įkrauti telefoną, aplinkui būriuojasi grupės migrantų. Minučių siūloma nusipirkti už pinigus iš tokių labdaros organizacijų kaip „Mercy Corps“, kuri veikia Lesbe ir Atėnuose. 26-erių somalietis Yahye savąsias kasdien skiria naujienoms iš visos Europos, nes jam rūpi, kur galėtų būti priimtas. Yahye planavo vykti į Norvegiją, bet patyrinėjęs situaciją tokios minties atsisakė. „Norvegija nenori daug pabėgėlių“, – sako jis. Dabar jo tikslas – Vokietija.
Jungtinėje Karalystėje įsikūręs 30-metis siras Najeebas, studijuojantis inžineriją, yra pavyzdys, kaip elementari informacija gali viską pakeisti. Skirtingai nei dauguma iš Europą 2015-aisiais pasiekusių apie milijoną pabėgėlių, jis atvyko ne valtimi ir ne pėsčias, bet atskrido iš Graikijos į Londoną. Jam talkininkavęs kontrabandininkas, gavęs iš Najeebo 10 tūkst. eurų už tiek padirbtų pasų, kiek reikės, patarė rinktis nedidelį oro uostą vienoje Graikijos salų, kur gali būti ne tokia griežta apsauga. Kad sužinotų, kada geriausia bandyti patekti į lėktuvą, jam teko nuolat palaikyti ryšį su tuo kontrabandininku. Iš trečio karto Najeebui pavyko prasmukti.
Informacines ir ryšio technologijas matome visame „pabėgėlių gyvavimo cikle“, kaip jį vadina mokslininkai. Šiaurės Irake žmonės per „WhatsApp“ ir „Viber“ kalbasi su Vokietiją pasiekusiais draugais, JT pabėgėlių agentūra Jordanijos ir Libano stovyklose tapatybę nustato skenuodama rainelę, Viduržemio jūrą nepatikimomis guminėmis valtimis kertantys migrantai palydoviniais telefonais, kurių parūpina žmonių kontrabandininkai, skambina Italijos pakrančių apsaugai, Europoje kompiuterių aistruoliai moko pabėgėlius programuoti, kad šie galėtų bandyti gauti darbą. Pagalbos grupės turi išsiaiškinti, kam reikia padėti. Vyriausybėms būtina kontroliuoti valstybių sienas ir stebėti atvykstančius.
Informacines ir ryšio technologijas matome visame „pabėgėlių gyvavimo cikle“, kaip jį vadina mokslininkai.
Migrantams iš Afrikos toliau plaukiant į Italiją, o Graikijos stovyklose įstrigusiems 60 tūkst. pabėgėlių, tarp kurių daug sirų, ieškant būdų ištrūkti, Europoje vyksta procesas, kurį Alexanderis Bettsas iš Oksfordo universiteto vadina „technologinėmis ginklavimosi varžybomis“.
Jos prasideda migrantui dar nepasiekus Europos. Jūrų gelbėjimo koordinavimo centro (JGKC) situacijų valdymo centre Romoje išsiskiria du dideli ekranai. Viename rodomi centrinėje Viduržemio jūros dalyje plaukiojantys NVO eksploatuojami laivai ir ES karo laivai, kitame – sąlygos jūroje. Italijos karinio jūrų laivyno darbuotojai daugybe raudonų telefonų priima skambučius iš palydoviniais įrenginiais apsirūpinusių migrantų apie pavojuje atsidūrusias valtis ir informuoja artimiausius gelbėtojų laivus. Labai svarbu tiksliai nustatyti vietą: centrinė Viduržemio jūros dalis, kurią vien pernai kirto 180 tūkst. migrantų, palyginti su visais kitais maršrutais, nusineša daugiausia gyvybių.
Migrantui kirtus sieną (nesvarbu kaip), vyriausybės ir pagalbos agentūros bando stebėti jo judėjimą, įtraukusios į vieną iš kelių vis aukštesnio lygio duomenų bazių. Seniausia ir didžiausia – JT pabėgėlių agentūros sukurta „ProGres“, atsiradusi XX a. pabaigoje dėl Kosovo krizės. Supratusi, kad neturi tinkamų priemonių bėgantiems nuo karo veiksmų žmonėms stebėti, agentūra pradėjo standartizuoti procedūras ir technologijas. Šiandien „ProGres“ duomenų bazėje saugomi daugiau nei 7 mln. pabėgėlių duomenys (vardas, pavardė, amžius, faktai apie artimuosius, sveikatos problemas ir paraiškas dėl pabėgėlio statuso), t. y. maždaug 11 proc. visų pasaulio perkeltųjų asmenų.
„ProGres“ pasitelkiama ir tikrinant tapatybę. Dalyje stovyklų JT pabėgėlių agentūra pradėjo naudoti biometrinius duomenis (pirštų atspaudus, skenuoti rainelę), kad pagalbą tikrai gautų reikiamas asmuo. Jordanijoje ir kitose Artimųjų Rytų šalyse daugelio iš 2 mln. pabėgėlių, remiamų JT pasaulinės maisto programos, tapatybę, jiems perkant maistą arba imant pinigus iš bankomato, nustato akių skeneriai. Kenijos Kakumos ir Dadaabo pabėgėlių stovyklose, 2013 m. pradėjus naudoti biometriką, smarkiai sumažėjo žmonių. Kas mėnesį sutaupoma po 1,4 mln. JAV dolerių, kurie anksčiau būdavo išmokami sukčiams kaip parama menamiems pabėgėliams.
Europoje panaši duomenų bazė „Eurodac“ veikia nuo 2003 m. Joje saugomi prieglobsčio prašančių asmenų pirštų atspaudai ir pastabos, kur pirmą kartą atspaudai paimti. (ES mastu galiojančioje sutartyje numatyta, kad prieglobsčio paraiškas turėtų tvarkyti pirma pabėgėlių pasiekta šalis.) „Eurodac“ apkrova buvo aiškiai matyti tokiose vietose kaip Morijos stovykla Lesbe, kai 2015 m. sirai pradėjo plūsti šimtais tūkstančių. Pernai lankantis stebėta, kaip būdelėse kalbamasi su migrantais, imami jų pirštų atspaudai. Sklido gandai, kad kartais dėl prasto interneto ryšio registracijai naudoti kompiuteriai negalėjo prisijungti prie „Eurodac“ duomenų bazės. Pasieniečių teigimu, kai kuriems migrantams pavyko nepastebėtiems užsiregistruoti kelis kartus, tad jie galėjo netikrą registraciją parduoti tiems, kurių kilmė nežadėjo gerų perspektyvų gauti prieglobstį.
Daugiausia pabėgėlių priėmusios Europos šalys daug dirbo, kad atnaujintų turimas sistemas. Nuo pernai visos Vokietijos įstaigos, turinčios reikalų su pabėgėliais, privalo susieti duomenų bazes (naujojo įstatymo pavadinimas labai vokiškas – Datenaustauschverbesserungsgesetz). Nauja sistema „Asyl Online“, sukurta Vokietijos federalinės migracijos ir pabėgėlių tarnybos, leidžia pabėgėlį užregistruoti per kelias minutes, įskaitant patikrinimą, ar paraiška dėl prieglobsčio nebuvo pateikta kitoje ES šalyje. Anksčiau procesas trukdavo dvi dienas.
Registracijos sistemas susitvarkė ir Švedija, pagal dydį 2015 m. priėmusi daugiau pabėgėlių nei bet kuri kita Europos šalis. Malmėje, buvusioje televizijos studijoje, įsikūrė vienas didžiausių šalies migracijos centrų. Už švaraus, erdvaus laukiamojo rikiuojasi eilė kabinetų, kuriuose sumontuoti pirštų atspaudų skeneriai ir kameros. Net prieglobsčio prašytojui išvykus iš Malmės, migracijos tarnybos pareigūnai gali toliau tvarkyti jo duomenis – centre yra vaizdo konferencijoms pritaikytų kabinetų.
Kaupiant ir saugant vis daugiau informacijos apie migrantus, aiškėja galima rizika. Konfidencialūs duomenys gali patekti į netinkamas rankas, pavyzdžiui, į vyriausybės, nuo kurios žmogus bėga. JT pabėgėlių agentūros politika numato, kad migrantų duomenis galima rinkti tik gavus jų sutikimą, bet prieglobsčio prašymo kontekste tai – slidi sąvoka. „Ar pabėgėliui, kuris neturi pilietybės teikiamos apsaugos, bus užtikrintos privatumo teisės į duomenis, saugomus debesų sistemoje?“ – būsimoje knygoje apie migraciją ir technologijas klausia C. Maitland iš Pensilvanijos valstijos universiteto.
Pasak C. Maitland, kitas pavojus – nemotyvuotai išpūsti tikslai. Vokietija nori paspartinti prieglobsčio prašytojų integraciją, į „Asyl Online“ įtraukusi informaciją apie išsilavinimą ir kvalifikaciją. Bet ne visada duomenų bazės bus plečiamos aiškiai migrantų labui. Auga spaudimas teisėsaugos įstaigoms suteikti platesnę prieigą prie „Eurodac“. JAV vidaus saugumo departamento ir kitų agentūrų duomenų bazės jau susietos, ir kai kurie tai vadina „automatinės imigrantų kontrolės“ sistema. Po inauguracijos Donaldas Trumpas išreiškė norą, kad jo administracija kas savaitę skelbtų imigrantų padarytų nusikaltimų sąrašus. Detalės neaiškios, tačiau tokios duomenų bazės galbūt palengvintų šį procesą.
JT pabėgėlių agentūra pastaraisiais metais sugriežtino privatumo politiką. Bet yra klausiančių, ar apskritai nesugalvota nieko geresnio, nei kurti vis galingesnes tapatybės valdymo sistemas. Antai NVO „iRespond.org“ sukūrė labiau koncentruotą paslaugą, kuri leidžia medicinos labdaros organizacijoms skurdžiose šalyse stebėti pacientus apsieinant be savų duomenų bazių. Ilgą vardų ir kitų duomenų sąrašą joje pakeičia išsaugoti unikalūs biometriniai identifikatoriai.
JT pabėgėlių agentūra pastaraisiais metais sugriežtino privatumo politiką. Bet yra klausiančių, ar apskritai nesugalvota nieko geresnio, nei kurti vis galingesnes tapatybės valdymo sistemas.
Vienas didžiausių ryšio technologijų keliamų pavojų migrantams turbūt yra dezinformacijos sklaida. Pasak savanorės Petros Matic, dirbančios Diunkerko stovykloje, spalį pradėjus tuštinti netolimą Kalė stovyklą pasklido gandas, kad jos gyventojai bus deportuoti į Iraką. Stovykloje gyvenantis pabėgėlis Karimas atvyko iš Vokietijos, kur, pripažintas prieglobsčio prašytoju, lankė mokyklą. Jis girdėjo, kad Jungtinė Karalystė, kur įsikūręs brolis, dabar priims visus pabėgėlius, kuriems dar nesukako 17-a. Vaikinas klysta ir kasnakt rizikuoja gyvybe bandydamas patekti į sunkvežimį, vežantį per Lamanšą.
Kai kurios organizacijos migrantų jaučiamą būtinybę ieškoti informacijos internete bando panaudoti ir migrantams, ir juos priėmusioms šalims naudingais būdais. Europos prieglobsčio paramos biuras, kuriam patikėta ES perkėlimo programa, sukūrė feisbuko puslapį, programėlę ir vaizdo įrašų apie gyvenimą ne Vokietijoje ar Švedijoje, o kitur, bandydamas dalį į tiedvi šalis suplaukusių migrantų įtikinti pagalvoti apie kitą valstybę.
Berlyne „ReDI“ skaitmeninės integracijos mokykla moko migrantus programuoti. Pernai filantropinis „Google“ padalinys paaukojo 1 mln. JAV dolerių labdaros organizacijai „Clooney Foundation for Justice“, kad galėtų Libano stovyklose steigti mobiliąsias mokyklas, aprūpintas nešiojamaisiais kompiuteriais su mokomąja medžiaga. Turint daugiau galimybių naudotis „Wi-Fi“, toks darbas vyktų lengviau ir pigiau.
Net tose Europos stovyklose, kuriose labdaros organizacijos sugebėjo įdiegti „Wi-Fi“, pabėgėliai dažniausiai tiesiog leidžia laiką socialiniuose tinkluose, užuot buvę skatinami lankyti skaitmenines pamokas. Viena priežasčių – priimančių šalių vyriausybių būgštavimai, kad stovyklos virs nuolatinėmis, taip pat nenoras pripažinti, jog daugelis migrantų niekada nebegrįš gimtinėn. Sirijoje užsitęsus karui tai praranda pagrindą. Skatinamiems internetu studijuoti migrantams būtų lengviau integruotis ir jie galiausiai taptų produktyviais naujųjų namų gyventojais.
