V. Vitkienė: Kaunui reikia naujos legendos. (Martyno Plepio nuotr.)

Pabandom iš naujo

Pabandom iš naujo

Prieš devynerius metus Europos kultūros sostine buvęs Vilnius iki šiol linksniuojamas kaip nesėkmės atvejis. Po ketverių metų šį titulą perimsiantis Kaunas tiki pats ir tikina kitus, kad jam gali sektis kur kas geriau.

Gegužę Kaune surengtas vienas svarbiausių šių metų „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ renginių – tarptautinis Europos kultūros sostinės forumas. Tarp jo dalyvių: menininkų, politikų, visuomenės veikėjų, buvo ir dešimt Europos kultūros sostinių vadovų. „Toks forumas – nuostabi idėja. Turiu prisipažinti, kad mes apie tai savo laiku nepagalvojome, o dabar matau, kad tai – puikus dalykas“, ‒ pripažino programos „Vroclavas – Europos kultūros sostinė 2016“ generalinis direktorius Krzysztofas Majus.

Forumo atidarymo dieną savo patirtimi dalijęsi ekspertai, buvusių kultūros sostinių vadovai pabrėžė, kad itin svarbu susitelkti ne į būsimus turistų srautus ir jų atnešamus pinigus, bet į vietinę bendruomenę: įtraukti ją į kultūrines veiklas, sukurti tarpusavio pasitikėjimą, skatinti pasididžiavimą savo miestu ir kartu apmąstyti, kas iš tikrųjų yra kultūra. „Senieji miestai yra linkę apie kultūrą galvoti kaip apie kažką senovinio, kaip apie paveldą. Bet paveldas nepadeda parduoti, pavyzdžiui, mados. Parduoti padeda šiandiena“, ‒ pabrėžė profesorius, buvęs Liverpulio galerijos „Tate“ bei Liverpulio bienalės vadovas Lewisas Biggsas. Šis Didžiosios Britanijos miestas 2008 m. buvo Europos kultūros sostinė. L. Biggsas pabrėžė, kad kultūros sostinės titulas pirmiausia yra ne apdovanojimas, o atsakomybė: „Perfrazuojant žinomą posakį buvo galima pasakyti: neklauskite, ką 2008-ieji duos jums – klauskite, ką jūs galite duoti jiems. Ir nepamirškite, kad svarbiausia vertybė yra vietiniai žmonės.“

Vietos menininkų ir bendruomenės ryšių stiprinimą akcentavo ir 2008-aisiais Europos kultūros sostine buvusio Stavangerio programos direktorius Rolfas Norås. Pasak jo, itin svarbu išlaikyti atvirumą teikiamiems projektams, nors tai ir reiškia didžiulius darbo srautus bei dar didesnius lūkesčius. Tačiau tik aktyviai įtraukiant vietos žmones galima tikėtis pasiekti vieną esminių tikslų – rasti savąją tapatybę.

Todėl ir kuriant kultūros sostinės programą reikia atsigręžti į savus kontekstus, o ne tiesiog nusirašyti ją nuo šį titulą jau turėjusių miestų. „Kaskart, pamatęs Europos kultūros sostinės renginiuose tai, kas jau buvo anksčiau, nusiviliu. Turime pasiūlyti tai, ko dar nėra buvę. Duokite žmonėms tai, ko jie net nežino norintys“, ‒ sakė R. Norås.

Kaskart, pamatęs Europos kultūros sostinės renginiuose tai, kas jau buvo anksčiau, nusiviliu.

Po ketverių metų Europos kultūros sostine tapsiančio Kauno taip pat laukia ne vienas iššūkis, tarp jų – ir mažėjantis gyventojų skaičius. „Per 30 metų netekome šimto tūkstančių gyventojų. Mieste trūksta tvarių ryšių tarp kultūros ir verslo, švietimo, kitų sektorių“, ‒ problemas vardijo programos „Kaunas 2022“ vadovė Virginija Vitkienė. Laikinąja sostine vadinamas miestas pasinaudodamas šiuo titulu ir jo atveriamomis galimybėmis sieks sukurti naują savo legendą. „Mes norime pamiršti laikinumo jausmą ir tapti šiuolaikišku miestu. Siekiame, kad Kaunas taptų europietiška šiuolaikinio meno kryptimi“, ‒ sakė programos vadovė.

Laukti krizės ir sėkmės

2016 m. Europos kultūros sostine buvusio Vroclavo istorija šios programos dalyviams rodoma kaip sėkmės pavyzdys. Tačiau programos generalinis direktorius Krzysztofas Majus neslepia, kad pereiti savus krizės ratus teko ir lenkams.

– Kokių „Vroclavas – Europos kultūros sostinė“ ženklų rastume mieste šiandien, nuo programos prabėgus dvejiems metams?

– Mes iš esmės atnaujinome kultūrinės paskirties infrastruktūrą: buvo atidarytas Nacionalinis muzikos forumas, renovuotas teatras, daug kitų kultūrinių erdvių. Kitas aspektas – pakeitėme miestiečių požiūrį į miesto kultūrą. Viskas priklauso nuo to, kur koncentruojate dėmesį. Štai jei nusiperkate „Toyota“, gatvėse imate pastebėti vien šios markės automobilius. Jeigu miestas tampa kultūros sostine, gyventojai pradeda galvoti apie kultūros sąvoką. Dabar jau suvokiame, kad kultūra – ne vien menas. Tai ir įvairios diskusijos, susitikimai, socialiniai reiškiniai. Žmonės pradeda aktyviau dalyvauti kultūriniame gyvenime, o tai įvertina ir atvykėliai. Jie galbūt labiau telkiasi miesto centre, o vietiniai įvairias įgyvendina iniciatyvas ir atokesnėse miesto vietose. Todėl šiandien Vroclove kultūrinis gyvenimas tiesiog kunkuliuoja.

Kai tik pradėjome ruoštis šiai programai, siekėme dviejų dalykų: kad žmonės aktyviau dalyvautų kultūrinėse veiklose ir kad Vroclavas taptų kultūrinės traukos metropoliu. Anksčiau visi žinojo tik Krokuvą ir Varšuvą. Dabar, jei kultūros sektoriaus atstovų paklausite apie Lenkiją, jie pirmiausia paminės Vroclavą. Ir tuo mes labai džiaugiamės.

– Ką įvardytumėte kaip didžiausią pokytį mieste po kultūros sostinės programos?

– Tai, kad vroclaviečiai didžiuojasi savo miestu. Iki 2016 m. situacija buvo kiek kitokia. Be to, mes, šios programos įgyvendintojai, patyrėme tikrai daug krizių ir sulaukėme nemažai neapykantos. Heiteriai piktinosi, kad šitokie pinigai skiriami kultūrai – kur tai matyta! Bet dabar žmonės supranta, kad kultūra mus jungia, tai – normali socialinio gyvenimo dalis. Tačiau iš pradžių situacija buvo tikrai bloga. Pamatysite, taip bus ir Kaune. Likus porai metų iki atidarymo kils ir krizių, ir skandalų. Žmonės irgi piktinsis, kad į projektą sukišama tiek pinigų. Bet tikiuosi, kad po 2022 m. kauniečiai taip pat didžiuosis, kad gyvena šiame mieste – taip, kaip šiandien tuo didžiuojasi Vroclavo gyventojai.

Likus porai metų iki atidarymo Kaune kils ir krizių, ir skandalų. Žmonės irgi piktinsis, kad į projektą sukišama tiek pinigų.

– Užsiminėte apie heiterius. Kaip elgėtės su jais?

– Iš pradžių bandėme diskutuoti, bet patikėkite – tai beviltiška. Žinoma, atskirkime tuos, kurie kritikuoja pagrįstai, ir tuos, kurie tiesiog visko nekenčia. Jei pakviesi kritikus ir heiterius prisijungti prie projekto, pasidalyti idėjomis, įsitraukti į veiklas, pirmieji sutiks, o antrieji – ne. Jie sakys, kad čia ne jų darbas. Galiausiai kai kurių jų nuomonė apie mūsų programą pasikeitė, nors jiems ir buvo sunku tai pripažinti. Visi suprantame, kad sėdėti ant sofos ir kritikuoti – lengviausia. O dirbdamas tiesiog negali išvengti klaidų. Jos – gyvenimo dalis.

Tie, kurie nekenčia visko ir visų, iš tiesų yra labai kūrybingi žmonės. Jie iš nieko gali sukurti didžiulę problemą. Jei išleidai daug pinigų – blogai, jei sutaupei – irgi blogai. Jei renginys buvo didelis – blogai, nes daug kainavo. Jei mažas – blogai, nes neįspūdinga. Tokie žmonės savo kūrybingumą yra nukreipę netinkama linkme. Jei Kaunas mokės tuo pasinaudoti ir nukreipti jų kūrybingumą tinkama kryptimi, bus nuostabu. Bet aš netikiu, kad tai pavyks.

K. Majus įsitikinęs, kad kuriant kultūros sostinės programą krizės yra neišvengiamos. (Martyno Plepio nuotr.)

– Tarptautiniame Europos kultūros sostinės forume daug kalbėta apie vietos bendruomenių svarbą. Tačiau kai kurie šį titulą pelnę miestai ypač stengiasi koncentruotis ne į vietinius gyventojus, bet į turistus. Kokia buvo Vroclavo pozicija?

– Sakyčiau, mes susitelkėme į abi puses. Žinoma, kvietėme daug užsienio menininkų, žurnalistų, keliautojų. Norėjome, kad apie mus žinotų. Menininkai kartais mano, kad svarbu tiesiog įgyvendinti savo idėją, o auditorija – nereikšminga. Bet kas matys tavo meną, jei nieko nepakviesi pasižiūrėti? Mano supratimu, jei kvieti visuomenę, miesto gyventojus į kokį nors renginį, jo meninis lygmuo gali būti ir šiek tiek žemesnis. Tegu žmonės pirmiausia susidomi, supranta, o tada ir jo lygį bus galima kilstelėti. Aš nesu menininkas – mano vaidmuo yra išklausyti ir suvesti skirtingas menininkų, vadybininkų, savivaldos, visuomenės atstovų pozicijas. Štai į vieną programos renginių Vroclave nutarėme pakviesti Davidą Gilmourą (buvusį „Pink Floyd“ narį – IQ past.). Vietiniai menininkai ėmė burbėti, kodėl tiek pinigų metama kažkokiai užsienio žvaigždei. Jie sakė: geriau duokite tuos pinigus mums ir padarykite mus žvaigždėmis. Bet aš nemanau, kad tai mūsų darbas. Tenka pripažinti, kad kartais menininkų ego būna didesnis už jų talentą.

Kalbant apie vietos žmones – jų indėlis yra ypač svarbus. Štai per diskusiją Kauno vicemeras minėjo, kad anksčiau miesto įvaizdis buvo siejamas su pigiu alumi ir gražiomis merginomis. Bet žmonėms tai nepatiko, jie nenorėjo, kad jų miestas sietųsi su tokiais dalykais, ir ėmėsi pokyčių. Labai svarbu, kad tokie dalykai jaudintų ne tik turizmo biurą ar savivaldybę, bet pirmiausia ‒ pačius gyventojus. Jūs visi turite sukurti tą atmosferą, kuri yra „kaunastic“ – beje, šis žodis yra tikrai puiki idėja.

– Diskusijoje užsiminta, kad Vroclavas per pasiruošimo 2016-iesiems procesą išgyveno visus įmanomus politinius rinkimus – nuo savivaldos iki prezidento. Kaip tai veikė jūsų programą, ar įmanoma ją apsaugoti nuo besikeičiančių politinių interesų?

– Be abejo, problemų buvo – tai natūralu. Savo pranešimą forume pavadinau „2016 žingsnelių į pergalę“. Svarbiausi žingsniai į ją Vroclave buvo skirtingų programos šalių pasitikėjimas ir partnerystė. Pusmetį pradirbęs programos direktoriumi, susitikau su Vroclavo meru. Išdėsčiau jam savo požiūrį, kad Europos kultūros sostinės projektas tam tikra prasme yra kvaila idėja. Briuselis juk nori, kad pabrėžtume europietišką dimensiją, bet kas tai yra? Skirtingų Europos šalių istorijos yra labai skirtingos. Kaip visa tai perteikti, rasti bendrą vardiklį? Jei kviesime pasaulines žvaigždes, bus nepatenkinti vietos menininkai. O jei remsimės jais, nusivils bendruomenė: et, juk kasmet matome tą patį, kas čia naujo. Meras paklausė manęs: „Tai ką tu siūlai?“ „Atleisti mane“, ‒ pasakiau. Iš tiesų statistiškai viena Europos kultūros sostinės programa direktorių keičia 3,5 karto. Bet mums pavyko sukurti tarpusavio pasitikėjimą tiek su menininkais, tiek su savivaldybe – tai ir lėmė sėkmę.

Nemanau, kad savivaldybė turi tik duoti pinigų ir nesikišti į turinį. Ji gi irgi turi savo viziją. Juk tikriausiai nėra tokių merų, kurie nurodinėja menininkams, ką kurti. Geriausia, kai tarp savivaldos atstovų ir menininkų išlaikomas atstumas. Kai miesto valdžia stebi, bet per daug nesikiša.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų