(Kristinos Ivanauskaitės nuotr.)

P. Vyšniauskas: dabar esu tiesiog stebėtojas

P. Vyšniauskas: dabar esu tiesiog stebėtojas

Pretekstu susitikti su saksofonininku Petru Vyšniausku tapo world music projektas „Kosminis Čiurlionis“. Apie improvizacijas grojant ne tik M. K. Čiurlionį ir įdomumo veiksnį su muzikantu ir džiazo kūrėju kalbėjosi Viktorija Vitkauskaitė.

– Pernai projektas „Kosminis Čiurlionis“ debiutavo Tarptautiniame Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muzikos festivalyje. Kaip kilo mintis jį vėl atgaivinti?

– Su šiuo kompozitoriumi esu savotiškai susilietęs anksčiau. Esu plungiškis, o M. K. Čiurlionis būtent Plungėje mokėsi groti fleita Mykolo Oginskio dvaro orkestre. Jo muzikantus, tarp jų ir M. K. Čiurlionį, mokė iš Čekijos pakviestas mokytojas Jozefas Mašekas. Įdomus sutapimas, kad vėliau tas pats mokytojas groti kornetu mokė ir mano senelį, o dabar esu Nacionalinio P. Vyšniausko saksofonininkų konkurso Plungėje globėjas.

Kai pianistė Aleksandra Žvirblytė man paskambino su pasiūlymu dalyvauti šiame projekte, maloniai sutikau. M. K. Čiurlionio muzika nelengva, galima sakyti, nepramoginė. Surasti nišą įterpti garsų yra sudėtinga. Beje, improvizuoti M. K. Čiurlionį man tenka ne pirmą kartą. Anksčiau yra pakvietęs profesorius Vytautas Landsbergis. Tai vienas stipriausių kompozitoriaus tyrinėtojų ir žinovų. Kartu grojome Thomo Manno festivalyje Nidoje, vėliau – Briuselyje. Su kompozitoriumi Giedriumi Kuprevičiumi pagal M. K. Čiurlionio paveikslus grojome Londone. Taigi praktikos šioje dirvoje turiu.

– Esate sakęs, kad penki improvizacinės muzikos koncertai atlikėjui yra maksimumas.

– Taip, grodamas tiesiog išsikrauni. Būtina pertrauka vėl įsikrauti – panašiai kaip elektromobiliui. Improvizacinei muzikai atlikti reikia didelio bagažo. Kai kompozitorius rašo kūrinį, jis turi idėją, viziją. O improvizatorius turi viską padaryti čia ir dabar. Gink Dieve, nelyginu kompozitoriaus su improvizatoriumi. Sakyčiau, kad mes, improvizatoriai, esame koštuvai.

– Kaip ruošiamasi koncertui, kuriame bus improvizuojama? Ar tam pakanka jau vien sukaupto bagažo, gal vis dėlto ir repetuojate, gludinatės su kitais trio nariais?

– Mano interesas visada yra žinoti, su kuo grosiu, kas bus pokalbio dalyviai. Juk neiname kalbėtis su bet kuo. Pasirenkame, susižinome, kas ir kaip bus. Aleksandra mane labai nustebino, tai puiki pianistė. Ji yra klasikinės muzikos atstovė. Tačiau labai užtikrintai groja tai, kas parašyta, ir tai, kas neparašyta. Ji improvizuoja, ir tai davė impulsą, kad galime ką nors daryti toliau. Klavišininkas Olegas Molokojedovas – senas mano bičiulis. Žinojau jo didžiulę patirtį, platų muzikinį lauką, ir tai man suteikė pasitikėjimo šituo sumanymu.

– Kur slypi M. K. Čiurlionio kosmiškumas?

– Manau, tai kyla iš jo paveikslų ir muzikos samplaikos. Ji reikalauja savito smegenų susitelkimo. Žmonės sako, kad M. K. Čiurlionio muzika yra silpnesnė, tapyba – stipresnė. Bet jei žvelgsime į bendrą samplaiką, joje ir atsiranda tai, apie ką kalba projekto pavadinimas.

– Tačiau M. K. Čiurlionis yra lyg ir nejudinama, nekvestionuojama Lietuvos kultūros ikona, visi tarsi „žino“, kaip jis turi skambėti. Ar improvizuodamas nejautėte vidinio barjero, jog brendate į savotišką draustinį?

– Jei būčiau bijojęs, nebūčiau sutikęs dalyvauti nuo pat pradžių. Bet man tiesiog buvo įdomu prisiliesti prie šių dalykų. Tiesą sakant, manau, kad iki šiol M. K. Čiurlionio kūrybos dar nesuvokiame. Tam reikia laiko. Nesakau, kad kasdien vos pabudęs įsijungiu M. K. Čiurlionį, bet kuo daugiau klausau jo kūrinių fortepijonui, tuo labiau juntu, kad ten yra kažkas nenusakomo.

– Viename interviu minėjote, kad džiazas turėtų likti džiazu, o klasika – klasika, nereikėtų maišyti žanrų. „Kosminis Čiurlionis“ yra world music projektas. Ar šiam žanrui yra leidžiama daugiau?

– Traktuotė gana laisva, bet stuburas vis tiek yra M. K. Čiurlionio kūriniai. Mes leidžiame sau tiek, kiek galima leisti nepakeičiant kūrinio. Jei grosime viską iš natų, bus vienaip, jei paliksime vieną A. Žvirblytę scenoje – jau kitoks sprendimas.

P. Vyšniauskas: „Einu tik ten, kur man įdomu“. (Arūno Baltėno nuotr.)

Štai groju su Veronika Povilioniene: žmonių ausys pripratusios prie grynos dainos, o čia kažkoks saksofonas lyg musė blaško, trukdo. Bet bėgant laikui žmonės pripranta. Nors prieštaraujančių vis tiek yra. Grįžtant prie mūsų trio, galima tiesiog pasakyti, o kodėl nepagrojus taip? Nors, tiesą sakant, pats vis tiek klausyčiausi vieno M. K. Čiurlionio. Stebiuosi, kodėl ten lendu, bet per instrumentą, per garsą gali pasikelti į kosmosą. Labai nebrangiai ir greitai. Kas gi atsisakytų tokios kelionės?

– Grojate labai skirtingose vietose: nuo metropolių filharmonijų iki Lietuvos kaimo bažnyčių. Ar pagrindinė motyvacija, lemianti jūsų sutikimą groti, yra minėtasis „įdomu“?

– Įdomu – tai toks mėgėjo posakis. Sąmoningai neturiu net vadybininko: vienas kadaise buvo, bet jis apsivogė, ir daugiau nebenoriu. Mano vadybininkas yra mano telefonas. Atsiliepiu ir sutinku arba ne, matau prasmę arba priešingai. Tiesiog daug kur kviečia. Yra visokių dalykų, kodėl sutinku. Groju ne vien džiazą: turiu klasikinės muzikos išsilavinimą, esu daug grojęs klasikos. Per žinių, patirties ratą gali sužinoti daug ir apie save, pavyzdžiui, pajėgsi ką nors padaryti ar ne. Bet nudegęs, suklydęs, pargriuvęs atsistoji ir eini toliau. Daug ko ir atsisakau. Bet šitas laukas man įdomus. Ir vis tiek grįžau prie jūsų žodžio „įdomu“.

– Režisierius Eimuntas Nekrošius yra sakęs, kad, jo nuomone, tik jaunas žmogus gali sukurti šį tą išties naujo. Vėliau prasideda kartojimas ir kartojimasis. Ką apie tai manote?

– Su Eimiu mes geri pažįstami, esu įrašęs nemažai muzikos jo spektakliams. Čia jo nuomonė. Bet tiesos yra. Juolab kad dirbu Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) ir žinau, kas yra jaunas žmogus. Mokydamas nepatyrusį sužinau, kaip jis mato supantį pasaulį, ir niekada nevartoju žodžio „negalima“, bet sakau „pabandyk“. Tik pamėginęs sužinai, kas karšta, o kas šalta. Jaunas žmogus yra drąsesnis, o patyręs daugiau galvoja, daryti ar ne. Taigi iš jauno aš irgi mokausi, vyksta abipusis procesas. Kai man buvo dvidešimt ar dvidešimt keleri, ir aš labai daug natų grojau. Šiandien galiu pagroti vieną natą, ir man to užtenka. Svarbu ją pataikyti laiku. Nata gali skristi, bet gali ir nukristi. Jeigu ji skrenda – gerai. Bet jei krenta, geriau tą dieną pagrybauti miške.

– Įsiminė jūsų mintis „svarbu neįprasti laukti įkvėpimo“. Pašiepiate su plevenančiu, idealizuotu įkvėpimu siejamą mitologiją?

– Laikas labai greitai eina. Tai pradedi suvokti, kai esi jau kiek nugyvenęs. Kartais gailiesi, kad nieko nenuveikei. Jei lauksi, kol ateis įkvėpimas, gali ir užsilikti autobusų stotyje, kai visi autobusai jau bus išvažiavę. Įkvėpimas – labai individualus dalykas. Jei jo nėra, tada žmogus pasiduoda kito įtakai, atlieka jo veiksmus. Kodėl bandai pats? Todėl, kad visada įdomiau ieškoti pačiam, nei groti tai, kas kažkieno parašyta. Čia yra improvizatoriaus stiprybė.

Man muzika yra darbas. Klausydamas mokaisi, nagrinėji.

Muzika iš esmės reiškia atsidurti laiku ir vietoje. Po 20 metų gali būti ta pati situacija, tas pats instrumentas, bet nieko neįvyks. Loterija, laimės dalykas. Anksčiau atrodė, kad laiko laukiant įkvėpimo yra daugiau. Ir Eimis spektaklius statydavo turbūt dvejus trejus metus, tada sakydavo: pusę nugriauname, ir vėl viskas iš naujo. O dabar yra sutartys, parašai, įsipareigojimai. Visa tai – įkvėpimo priešai. Geram produktui, kaip ir vynui ar raugintiems agurkams, reikia laiko. Bet šiandien visko norime labai greitai.

– Sociologai, psichologai kalba apie kartu su gyvenimo tempu pakitusius skaitymo įpročius, apie nesugebėjimą ilgiau išlaikyti dėmesio. Kaip, jūsų pastebėjimu, pasikeitė muzikos klausymo įpročiai, gebėjimas susikaupti ilgesniam, sudėtingesniam kūriniui?

– Vienas dalykas yra klausyti muzikos profesionalui, kitas – mėgėjui. Jei, pavyzdžiui, sugroju 17 koncertų ciklą ir dar po to eičiau klausyti koncerto laisvalaikiu, šalia turėtų stovėti greitoji. Kartais nueinu į Filharmoniją, iš balkono stebiu simfoninį orkestrą, kaip groja violončelės, smuikai. Tačiau žvelgiu visiškai kaip mokslininkas, o ne dėl to, kad labai kaifuočiau.

Man muzika yra darbas. Klausydamas mokaisi, nagrinėji. Sakoma, kad bet kuriame kompakte vienas šmotas bus labai geras. Pamenu, kai 1976-aisiais Stevie Wonderis išleido plokštelę, kurioje buvo „Isn’t she lovely“. Nežinau, kiek kartų leidau tą kūrinį – klausiau jo metų metus.

– Ar nekyla apsinuodijimo pojūtis?

– Ir dabar tai išgyvenu. Jei manote, kad dabar man neskamba muzika, visiškai apsirinkate. Kartais sako: o, jis labai nekalbus. Bet tie žmonės nežino, kad man visą laiką skamba. Gali eiti pas daktarus, bet to išpjauti neįmanoma.

– Akademijoje dirbate tarp jaunų žmonių, kurie pasirinko muzikos kelią. Tačiau įprastame viduriniame ugdyme šiai sričiai, kaip ir apskritai menui, skiriama mažai dėmesio. Ko netenkame numodami ranka į meno edukaciją?

– Netenkame beveik visko. Netenkame kultūros. O kas yra apsišvietęs žmogus ir kas – visiškas tamsuolis? Netenkame to, kas buvo anksčiau. Matau tragediją, kurios finalas kvepia liūdnai. Tai labai plati tema, apie kurią daugiausia reikėtų kalbėti su vaikų muzikos mokytojais. Kartais studijuoti įstoja žmonės, kuriems turiu aiškinti tai, ką jie turėjo išgirsti būdami 9–10 metų. Liūdna, kad sugaištame daug laiko. Ir nežinau, kas bus toliau.

–Kiek iš kvietimų koncertuoti, kuriuos priimate, jums pačiam žada iššūkį, naujumo pojūtį, o kiek – žinojimą, kad galėsite tiesiog profesionaliai atlikti savo darbą?

– Man šiemet bus 60 metų. Savo misiją esu faktiškai atlikęs. Meno pasaulyje yra labai daug pavydo, intrigų, pykčio, net noro sunaikinti, ištrinti tave iš istorijos. Nuo viso to esu pasitraukęs. Savo laiku gavau daug akmenų nuo įvairių žmonių. Gaila jų, nes matau jų laikomą pyktį. Ryte jis ar ji dar atrodo jaunai, o vakare – jau visai pasenęs. Taigi nuo tokių dalykų esu atsitraukęs. Einu tik ten, kur man įdomu. Į savo veiklą dabar žiūriu kaip į malonumą ir labai džiaugiuosi, jei joje atsiranda kas nors. Dabar esu tiesiog stebėtojas ir ruošiuosi su kolegomis nuskristi į kosmosą aplankyti M. K. Čiurlionio.

 

P. Vyšniauskas
Gimė 1957 m. Plungėje.
1975 m. debiutavo prof. P. Narušio bigbende Klaipėdoje.
2002 m. tapo pirmuoju Lietuvos džiazo muzikantu, apdovanotu Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.
Dalyvavo prestižiniuose džiazo festivaliuose Niujorke, Detroite, Berlyne, Ciuriche, Ženevoje, Perte, Varšuvoje ir kt.
Koncertuoja su džiazo, liaudies, klasikinės, akademinės muzikos atlikėjais, jo muzika skamba daugiau kaip 50 spektaklių ir filmų.
LMTA profesorius.
Svarbiausi apdovanojimai ir premijos: Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiaus kavalierius, Lietuvos Vyriausybės meno premija, „LT tapatybės“ apdovanojimas, Prancūzijos garbės medalis, Baltijos Asamblėjos meno premija.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų