(Scanpix nuotr.)

Nelygybės nuosprendis: atšauks vien karas, revoliucija ar maras?

Nelygybės nuosprendis: atšauks vien karas, revoliucija ar maras?

Augančios nelygybės amžiuje Walteris Scheidelis tiki radęs atsakymą, kaip ją įveiks. Knygoje „Didysis lygintojas“ (The Great Leveler) Stanfordo universiteto profesorius tvirtina, kad per visą istoriją ekonominę nelygybę ištaisydavo tik vienas iš „Keturių sulyginimo raitelių“: karas, revoliucija, valstybės griūtis arba maras.

Ar tai reiškia, kad liberalios demokratijos yra pasmerktos tam pačiam modeliui, kuris numato, kad paauksuotą amžių turi keisti visuomenės nuosmukis? O galbūt jos gali įstatymų keliu išeiti iš grėsmingo brutalios nelygybės ir potencialaus smurto ciklo?

„Tam, kad įvyktų ryškesnis sulyginimas, turi būti sukrėsta įsitvirtinusi tvarka, – teigia W. Scheidelis. – Kuo didesnį šoką patiria sistema, tuo lengviau pasidaro sumažinti viršūnių privilegijas.“

Tačiau niekas nėra neišvengiama, todėl profesorius ragina visuomenę „kūrybingiau“ konstruoti politines priemones ir jas įgyvendinti. „The Economist“, įgyvendindamas iniciatyvą „Open Future“, paprašė M. Scheidelio atsakyti į penkis klausimus. Žemiau galite rasti ir knygos ištrauką.

– Ar visuomenė yra nepajėgi taikiai išspręsti pajamų nelygybės klausimą?

– Ne, bet istorija rodo, kad galimybės ribotos. Yra didelis skirtumas tarp palaikymo esamų modelių, sėkmingai stabdančių nelygybės augimą – Skandinavija čia būtų geras pavyzdys – ir ryškaus jos sumažinimo. Pastarasis veiksmas reikalauja tikrų permainų, ir tai visada gerokai sunkiau pasiekti. Pagalvokite apie Ameriką ir Britaniją, ką jau kalbėti apie Braziliją, Kiniją ar Indiją.

Šiuolaikinė gerovės valstybė gana neblogai tvarkosi, kompensuodama nelygybę per mokesčius ir perskirstymą. Tačiau tam, kad įvyktų ryškesnis sulyginimas, turi būti sukrėsta įsitvirtinusi tvarka. Kuo didesnį šoką patiria sistema, tuo lengviau pasidaro sumažinti viršūnių privilegijas.

– Ar nėra taip, kad, pažvelgus tinkamu kampu, galima įsitikinti, jog liberali demokratija ir kapitalizmas nemažai pasiekė, įvairiose srityse kovodami su nelygybe – nuo Lyndono B. Johnsono „Didžiosios visuomenės“ iki Deng Xiaopingo ekonominių reformų?

– Demokratijos iš tiesų pasiekė pažangos, ribodamos įvairias nelygybės formas, pavyzdžiui, nelygybę lyties, rasės, neįgalumo pagrindu. Amerikoje perskirstymo programos, nuo „Naujojo sandorio“ iki „Didžiosios visuomenės“, iš tiesų sušvelnino pajamų nelygybę. Tačiau nuo to laiko viskas vėl grįžo į senas vėžes. Po 9-ojo dešimtmečio vykdytos Kinijos ekonominės reformos iš tiesų gerokai padidino nelygybę – tai buvo spartaus ūkio augimo šalutinis produktas. Kapitalizmas yra puiki priemonė vargšus paversti mažiau vargšais, tačiau jis taip pat dar labiau praturtina turtuolius.

– Ar mes tikrai gyvename protu nesuvokiamos turtinės nelygybės laikotarpiu – o gal būtent santykinai lygi visuomenė, atsiradusi po Antrojo pasaulinio karo, buvo tikrasis nukrypimas?

– Žvelgdami į istoriją iš ilgojo laikotarpio perspektyvos, mes galime įsitikinti, kad ši patirtis iš tiesų buvo naujovė. Dabar mes žinome, kad modernizacija ne visada sumažina nelygybę. Turi sutapti daug dalykų, kad visa tai įvyktų – labai aukšti pajamų ir nekilnojamojo turto mokesčiai, stiprios profesinės sąjungos, ribojantis reglamentavimas ir kontrolė. Tačiau po 9-ojo dešimtmečio liberalizacija ir globalizacija leido nelygybei vėl iškilti.

Kita vertus, turto koncentracija Europoje nė iš tolo nepanaši į tai, kas buvo prieš šimtmetį. Tuo metu Amerika juda ta kryptimi – kas tik parodo, jog viskas priklauso nuo to, kur pažvelgsi.

– Jei lygybė gali ateiti tik kartu su karu, revoliucija, valstybės griūtis ar maras, ar tai reiškia, kad mes turėtume išmokti prisitaikyti prie naujojo paauksuoto amžiaus?

– Ne, tačiau mes turime pripažinti, kad praeityje veikusios priemonės buvo efektyvios dėl to, kad jų imtasi unikaliame masyvių smurtinių sukrėtimų ir grėsmių – pasaulinių karų ir komunizmo – kontekste. Tai reiškia, kad mums reikės kūrybingiau tvarkytis su nelygybe. Visų pirma mums reikia daugiau galvoti apie įgyvendinimo galimybes. Nepakanka ekonomistams pateikti nelygybės mažinimo receptų, mes taip pat turime sumąstyti, kaip juos pritaikyti aplinoje, kuri yra politiškai poliarizuota ir ekonomiškai globalizuota. Abu šie veiksniai riboja mūsų intervencijos apimtį.

– Kaip dirbtinis intelektas ir automatizacija dera su jūsų idėjomis? Ar tai bus nelaimė užimtumui, o tuo pačiu – ir lygybei? Ar jie gali atvesti prie nepaprasto produktyvumo ir gyvenimo standartų šuolio, kas iš tiesų sumažintų nelygybę?

– Idealiu atveju mes norėtume, kad švietimas suspėtų žengti koja kojon su technologinėmis permainomis, kas užtikrintų, kad darbininkai turės įgūdžių susitvarkyti su šiuo iššūkiu. Tačiau praktikoje visada būna pralaimėtojų, ir netgi bazinių pajamų schemos negali to visiškai pakeisti. Kaip bežiūrėtume, galiausiai yra kažkas, kam priklauso robotai.

Kol egzistuoja kapitalistinė sistema, sunku įsivaizduoti, kaip net ir didžiausi automatizacijos sukelti produktyvumo šuoliai lygiai paveiktų visuomenę, o ne nukreiptų dar daugiau pajamų ir turtų tiems, kurie yra geriausioje padėtyje tuo pasinaudoti.

(Scanpix nuotr.)

Ištrauka iš W. Scheidelio knygos „Didysis lygintojas: smurtas ir nelygybės istorija nuo Akmens iki XXI amžiaus“ (The Great Leveler: Violence and the History of Inequality from the Stone Age to the Twenty-First Century, 2017):

Visada buvo viena Didelė Priežastis, paaiškinanti kiekvieną žinomą ryškaus sulyginimo atvejį. Buvo viena Didelė Priežastis, kodėl Johnas D. Rockfelleris buvo nesulyginamai turtingesnis už savo turtingiausius tėvynainius, gyvenusius viena ar dviem kartomis vėliau, kodėl „Downtown Abbey“ Britanija užleido vietą visuomenei, garsėjančiai visuotine nemokama sveikatos apsauga ir galingomis profesinėmis sąjungomis, kodėl viso pasaulio pramoninėse šalyse atotrūkis tarp turtuolių ir vargšų buvo gerokai mažesnis trečiajame praėjusio amžiaus ketvirtyje, negu jo pradžioje, ir, išties, kodėl prieš šimtą kartų senovės spartiečiai ir atėniečiai kėlė lygybės idealus ir siekė juos pritaikyti praktikoje. Buvo viena Didelė Priežastis, kodėl 6-ajame dešimtmetyje Kinijos kaimas Džanghuangcunas galėjo pasigirti beveik tobulai lygiu dirbamos žemės paskirstymu, viena Didelė Priežastis, kodėl Žemutinio Egipto aukštieji ir galingieji prieš 3 tūkst. metų turėjo laidoti saviškius su paveldėtomis gėrybėmis ar prastuose karstuose, kodėl Romos aristokratijos likučiai rikiavosi gauti iš popiežiaus išmokų, o majų vadų palikuonių dieta nesiskyrė nuo hoi polloi, ir viena Didelė Priežastis, kodėl kuklūs ūkio samdiniai Bizantijoje ir ankstyvajame islamiškajame Egipte, kaip ir dailidės vėlyvųjų viduramžių Anglijoje ar samdomi Meksikos darbininkai Naujųjų laikų pradžioje uždirbo daugiau ir valgė geriau, negu prieš tai ar vėliau gyvenę jų likimo bendrai.

Šios Didžiosios Priežastys nebuvo visiškai vienodos, tačiau joms buvo būdinga bendra šaknis: masyvūs ir smurtingi įsitvirtinusios tvarkos sukrėtimai. Per visą rašytinę istoriją periodiški nelygybės susitraukimai, sukelti masinės karinės mobilizacijos, transformatyvios revoliucijos, valstybės žlugimo ir pandemijų, neišvengiamai nustelbdavo bet kokius žinomus sulyginimo visiškai taikiais būdais atvejus.

Istorija nelemia ateities. Galbūt modernybė iš tiesų yra kitokia. Pačiu ilgiausiuoju laikotarpiu gali paaiškėti, kad taip ir yra. Ji gali mus visus nukreipti trajektorija į singuliarumą – tašką, kai visos žmogiškos būtybės susijungs į globaliai susietą hibridinį kūno-mašinos superorganizmą ir nebeturės sukti galvos dėl nelygybės. O galbūt technologiniai pokyčiai nelygybę atves į dar didesnius kraštutinumus, atskirdami biomechaniškai ir genetiškai patobulintą elitą nuo eilinių mirtingųjų, kurie bus visiems laikams suvaldyti vis augančių jų viešpačių gebėjimų. O gal ne mažiau tikėtina, kad nebus nieko panašaus – mes galime judėti link tokių baigčių, kurių negalime net įsivaizduoti. Mokslinė fantastika negali mums visko parodyti. O kol kas esame įstrigę su tokiais protais ir kūnais, kokius turime, ir tokiomis institucijomis, kurias jie sukūrė. Tai leidžia spėti, kad būsimo sulyginimo tikimybė nėra didelė. Kontinentinės Europos socialdemokratijoms bus sudėtinga palaikyti aukšto apmokestinimo ir didelio perskirstymo sistemas, kaip ir turtingiausioms Azijos demokratijoms – išlaikyti jų neįprastai lygų ikimokestinių pamokų paskirstymą, susidūrus su kylančiu nelygybės tvanu, kuris gali tik dar labiau sustiprėti, įtampą didinant tebevykstančiai globalizacijai ir beprecedentėms demografinėms transformacijoms. Abejotina, ar visiems pavyks išsilaikyti: nelygybė iš lėto kyla visur, ir tai yra tendencija, neabejotinai kelianti grėsmę status quo. Ir jeigu esamo pajamų ir turto paskirstymo stabilumą bus vis sunkiau užtikrinti, dar daugiau kliūčių iškils bet kokiems bandymams jį padaryti dar lygesnį.

Tūkstančius metų istorijai buvo būdingos ilgos atkarpos, kai nelygybė kilo, arba buvo didelė ar stabili, tarp kurių įsiterpdavo smurtingi susitraukimai. Šešis ar septynis dešimtmečius nuo 1914 m. iki 8-ojo ar 9-ojo dešimtmečio tiek turtingiausi pasaulio ūkiai, tiek ir šalys, prispaustos komunistinių režimų, patyrė vieną intensyviausių rašytinės istorijos sulyginimų. Nuo to laiko didelė pasaulio dalis įžengė į tai, kas gali tapti nauja ilgąja atkarpa – sugrįžimą prie nuolatinės kapitalo akumuliacijos ir pajamų koncentracijos. Jei galima vadovautis istorija, taikios politinės reformos greičiausiai nepadės susidoroti su augančiais būsimais iššūkiais. Tačiau kokios yra alternatyvos? Visi mes, vertinantys didesnę ekonominę lygybę, turėtume prisiminti, kad, išskyrus pačias rečiausias išimtis, ji visada ateidavo tik kartu su gedulu. Svajokite atsargiai.

The Economist. Open Future

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų