-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Laisvėjančios nuotaikos sukūrė puikias sąlygas įvykti svarbiems socialiniams ir politiniams pokyčiams. Literatūrologės Ramunės Bleizgienės teigimu, XIX–XX a. sandūroje moterys atliko didžiulį darbą: įrodė, kad „yra savarankiški, siekiantys realizuoti savo individualumą, galintys pareikšti valią, prisiimantys atsakomybę už savo veiksmus, prasmingai kalbantys, suaugę asmenys“. Jų dėka šiandien galime aktyviai reikštis viešajame ir politiniame gyvenime, ieškoti ir atrasti naujų saviraiškos formų, o svarbiausia ‒ dalyvauti kuriant istoriją.
Lietuvai esant Rusijos imperijos gniaužtuose buvo gana sunku pasiekti realių pokyčių. Tikėtasi, jog 1905 m. rinkimuose į Valstybės Dūmą galės dalyvauti ir moterys, tačiau rugpjūčio 6 d. išleistas įstatymas nesuteikė joms balso teisės ir užkirto kelią aktyviau įsitraukti į politiką. Todėl Vilniuje vykusiame Tarptautiniame moterų susirinkime nutarta parengti protestą prieš šį įstatymą. Tų pačių metų rugsėjį įsteigtas Lietuvos moterų susivienijimas, iškėlęs tikslą siekti valstybės autonomijos ir Seimo rinkimų visuotiniu, lygiu, slaptu balsavimu bei suteikti vyrams ir moterims lygias teises – tokiu būdu žengti pirmieji tvirti žingsniai moterų emancipacijos link.
1905 m. spalį caras manifestu leido rengti susirinkimus ir steigti organizacijas. Tuo pasinaudoję Lietuvos inteligentai sušaukė Didįjį Vilniaus seimą, kuriame dalyvavo žinomos moterys: Liuda Purėnienė, Felicija Bortkevičienė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Ona Pleirytė-Puidienė, Liudvika Didžiulienė ir kitos. Tačiau ne visi tai sutiko palankiai: Antanas Smetona yra pažymėjęs, jog L. Purėnienei sakant kalbą ją pertraukė kunigas, pasiūlęs „neklausyti tos bergždžios telyčios“.
Nusikelkime į 1917-uosius ‒ per visos Rusijos lietuvių suvažiavimą Petrapilyje sudaryta Lietuvių tautos taryba vienu iš savo tikslų įvardijo moterų judėjimo iškeltą vyrų ir moterų lygių politinių bei pilietinių teisių idėją. Tai nebuvo atsitiktinumas: viena suvažiavimo organizatorių ‒ aktyvi moterų judėjimo dalyvė F. Bortkevičienė. Vis dėlto, atėjus laikui imtis aktyvesnių veiksmų, moterys valstybės kūrimo darbuose buvo pamestos: jų nepakvietė į 1917 m. rugsėjį vykusią Vilniaus konferenciją, todėl nė viena moteris nepateko į jos metu rinktą Lietuvos Tarybą. Taip buvo paminti ankstesni susitarimai dėl lygiaverčio abiejų lyčių dalyvavimo politinėje veikloje. Tai lėmė, jog nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo istorijoje mirga beveik vien tik vyriškos pavardės.
Įgijusios lygias politines teises, moterys aktyviai prisidėjo kurdamos ir puoselėdamos Lietuvos valstybę. (Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuotr.)
Sprendimas palikti moteris istorijos kūrimo paraštėse sulaukė didžiulio visuomenės nepasitenkinimo: įkūrus Lietuvos Tarybą vyko protestai, per kuriuos reikalauta įtraukti moteris į jos sudėtį. Kaune parengta peticija, kuria 20 000 Lietuvos gyventojų parėmė lygiavertį moterų dalyvavimą kuriant valstybę. Į protesto balsus atsižvelgta nebuvo, bet liberalios nuotaikos išliko: 1918 m. lapkritį priimti Laikinosios Lietuvos Valstybės Konstitucijos pamatiniai dėsniai numatė, jog „visi valstybės piliečiai, vis tiek kurios būtų lyties, tautybės, tikybos, luomo, yra lygūs prieš įstatymus“. Taip Lietuva tapo viena anksčiausiai vyrų ir moterų balsavimo teises sulyginusių valstybių.
Dar sykį drąsą ir atkaklumą moterys parodė 1926-aisiais, kai renkant valstybės prezidentą dvi jų iškėlė savo kandidatūras.
Įgijusios lygias politines teises, moterys aktyviai prisidėjo kurdamos ir puoselėdamos Lietuvos valstybę. Dar sykį drąsą ir atkaklumą moterys parodė 1926-aisiais, kai renkant valstybės prezidentą dvi jų iškėlė savo kandidatūras. Tai – Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos atstovės F. Bortkevičienė bei G. Petkevičaitė-Bitė. Rinkimuose balsavo 79 Seimo nariai, juos laimėjo 50 balsų surinkęs Kazys Grinius. A. Smetona gavo du balsus, o F. Bortkevičienė ir G. Petkevičaitė-Bitė – po vieną. Lietuva praleido progą turėti pirmąją pasaulyje prezidentę moterį.
Inteligentijos atstovai, dalyvavę antrojoje Lietuvių konferencijoje Stokholme, 1917 m. Viduryje – Felicija Bortkevičienė. (Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr.)
Lietuvai švenčiant valstybės atkūrimo šimtmetį jau antrą kadenciją šaliai vadovauja moteris, tačiau turbūt daugelis sutiktų, jog moterų teisių srityje dar reikėtų padirbėti. Verta atkreipti dėmesį ir į Lietuvos moterų istorijos įamžinimo problemas. 2017 m. vasarį Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos institutas sukvietė tyrėjus ir visus besidominčiuosius į mokslinę konferenciją „Gyvenimas greta didžiųjų vyrų: moteris emigracijoje“. Konferencijos pavadinimas – simboliškas, mat žymios Lietuvos istorijos veikėjos vis dar turi tenkintis savo egzistencija vyrų – tėvų, brolių, sutuoktinių – šešėlyje. Instituto vadovas prof. Egidijus Aleksandravičius pranešime teigė, kad „patriarchalinis istorijos matymas dažnai neleidžia suprasti ir deramai įvertinti moterų vaidmenį išeivijos (ir ne tik) istorijoje“. Tačiau moterų istorijos vis dar pasakojamos sudarant įspūdį, jog XX a. pr. į aktyvią politinę ir visuomeninę veiklą jos dažniausiai įsitraukdavo būdamos „greta didžiųjų vyrų“, o ne kaip savarankiškos asmenybės.
Patriarchalinis istorijos matymas dažnai neleidžia suprasti ir deramai įvertinti moterų vaidmenį išeivijos (ir ne tik) istorijoje.
Į šią problemą dėmesį atkreipė dar 2012 m. liepą Kaune, Istorinėje Prezidentūroje atidaryta paroda „Valstybės moterys: artimui ir Tėvynei“. Jos aprašyme teigiama, jog „paroda yra skirta ne tik moterims, kurios joje ras pritarimą ir paskatinimą savo veiklai, bet ir (…) moksleiviams, kurių vadovėliuose moterų veikla atskleista gana paviršutiniškai, o istorijos pamokose formuojama maskulinistinė samprata apie valstybės veikėją. Paroda skirta ir visiems nuolatiniams muziejaus lankytojams, kurie jau seniai pastebėjo, kad muziejaus ekspozicijoje vyrauja vyriškasis pradas (…), o apie moteris beveik nėra informacijos. Ne kartą muziejaus darbuotojams teko girdėti klausimą – o kur moterys, ar jos nieko gero nedavė valstybei? Labai tikimės, kad ir nauji, ir ištikimiausi muziejaus lankytojai pagaliau ras atsakymą į šį klausimą.“ Istorinė Prezidentūra nuolat rodo dėmesį Lietuvos istorijos veikėjoms, todėl nestebina, jog į projektą „Šimtmečio belaukiant: reikšmingiausi Pirmosios Lietuvos Respublikos įvykiai“ įtraukė ir 1926 m. prezidento rinkimus, kuriuose kandidatavo dvi moterys. Šimtuke šis įvykis užėmė aukštą 20-ąją vietą, o 1918 m. lapkričio 2 d. priimti Laikinosios Lietuvos Valstybės Konstitucijos pamatiniai dėsniai, įtvirtinę moterų balso teisę, liko 47-oje.
Artėjant valstybės šimtmečiui imta svarstyti ir diskutuoti, kaip įamžinti svarbius jo veikėjus, tačiau moterų tarp jų – labai mažai. Lietuva kūrėsi laisva, demokratinė valstybė, užtikrinusi pilietinę lyčių lygybę, bet šis principas, kaip ir istorijos veikėjos bei moterų balso teisės šimtmečio sukaktis, buvo (ir, veikiausiai, tebėra) primiršti Lietuvos gimtadienio švenčių sūkuryje.
Šimtmečio proga Vilniaus universiteto istorikų grupė drauge su DELFI redakcija sudarė 120-ies asmenybių, reikšmingai prisidėjusių prie valstybingumo stiprinimo, sąrašą. Pasistengta į šį sąrašą įtraukti Lietuvai nusipelniusių kitų tautybių asmenų – žydų, lenkų. Tarp šimtmečio asmenybių – 13 moterų, tačiau, pavyzdžiui, už seseris Jadvygą Chodakauskaitę-Tūbelienę ir Sofiją Chodakauskaitę-Smetonienę buvo galima balsuoti kaip už vieną asmenį. O Steponas Darius ir Stasys Girėnas, drauge pavaizduoti net ant dešimties litų banknoto, sąraše gavo atskiras vietas. Akivaizdu – žymios Lietuvos moterys vis dar nelaikomos savarankiškomis istorinėmis asmenybėmis.
Sufražisčių protesto akcija prie Baltųjų rūmų. Vašingtonas, JAV, 1917 m.
„Šimtmečio žmonių“ rinkimuose aukščiausią poziciją tarp moterų pavyko užimti prezidentei Daliai Grybauskaitei: visuomenė jai skyrė 6-ąją vietą, o elitas – tik 15-ą. Apskritai, visuomenės balsas Lietuvos istorijai nusipelniusias moteris kilstelėjo gerokai aukščiau nei elito. Bene labiausiai šių grupių nuomonės išsiskyrė dėl įspūdingos biografijos savininkės F. Bortkevičienės: pirmoji kandidatė į Lietuvos prezidentus visuomenės sąraše užėmė 78-ą, o elito – tik 116-ą vietą (iš 120). Galbūt tai paaiškina, kodėl tiek mažai žinome ir girdime apie valstybę kūrusias moteris?
Šiandien Lietuvos moterų istorinės atminties išsaugojimu labiausiai rūpinasi aktyvistės. Lygių galimybių plėtros centras šimtmečio proga vykdo projektą „Moterys, kūrusios Lietuvos valstybę“, kuriuo pristato „dar mažai žinomus Šimtmečio laimėjimus lygių galimybių srityje“. Centras skelbia, jog moterų indėlis į valstybės kūrimą „dažnai lieka nematomas ir tai iš esmės nuskurdina ne tik pačios istorijos, bet ir kultūrinio paveldo suvokimą“. Projekte daug dėmesio skiriama ne tik plačiajai visuomenei, bet ir jaunajai kartai informuoti: tuo tikslu socialiniuose tinkluose skelbiamos Lietuvos valstybę kūrusių moterų biografijos su dailininkės Akvilės Malukienės pieštais portretais.
Jau keletą metų organizuojamas renginys „Emancipacijos diskursai nepriklausomoje Lietuvoje“, sukviečiantis būrį prelegenčių pokalbiui apie nūdienos aktualijas. Minint Lietuvos šimtąjį gimtadienį aktyvistės perskaitė šimto Lietuvos valstybę kūrusių, tačiau retai prisimenamų moterų – knygnešių, literačių, mokslininkių, žydų gelbėtojų ir kitų – vardus. Renginio metu taip pat paskelbtas Vasario 17 dienos aktas, kviečiantis kurti demokratišką valstybę, kurioje visos grupės turėtų galimybę lygiaverčiai dalyvauti valstybės gyvenime.
Simboliška, jog moterų vardai skaityti iš viešbučio „Narutis“ balkono, nes, organizatorių teigimu, šalia esantys Signatarų namai iniciatyvą įsileisti atsisakė, taip dar sykį nustumdami moterų judėjimą ir jo reikšmę Lietuvos valstybingumui į istorijos pašalį. Kita vertus, iki lapkričio 2-osios dar yra šiek tiek laiko. Belieka tikėtis, kad jis bus išnaudotas prasmingai ir šiais metais galėsime džiaugsmingai paminėti ne tik Lietuvos valstybės, bet ir moterų balso teisės šimtmetį.
Parengta pagal:
Ramunė Bleizgienė. Privati tyla, vieši balsai. Moterų tapatybės kaita XIX a. pabaigoje‒XX a. pradžioje. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012.
Virginija Jurėnienė. Lietuvių moterų judėjimas XIX amžiaus pabaigoje‒XX amžiaus pirmojoje pusėje. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2006.
