-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Viena iš senstant gaunamų privilegijų – leidimas taukšti nesąmones apie jaunimą. Kalbama, Platonas skundėsi, esą jaunimas „negerbia vyresniųjų“ ir „ignoruoja įstatymus“. Petras Atsiskyrėlis bambėjo, kad jie „galvoja tik apie save“ ir „nepakenčia jokių suvaržymų“. Šiandien žilagalviai verslo žinovai linkę greta skundų paberti pagyrų. Bet ir jie amžiaus teikiama privilegija piktnaudžiauja ne mažiau nei protėviai.
Tokie šių dienų išminčiai pataria darbdaviams valdymo stilių derinti su tūkstantmečio vaikams, gimusiems 1980–2000 m., dar vadinamiems Y karta, būdingais lūkesčiais. Dabar jie – didžiausia JAV darbo jėgos grupė, sudaranti 37 proc. O demografinio sprogimo karta, gimusi iki XX a. 7-ojo dešimtmečio vidurio ir jau masiškai einanti į pensiją, sudaro 34 proc. Dažnai pabrėžiama, kad tūkstantmečio vaikai – pirmoji karta, užaugusi skaitmeniniais laikais.
Tai tiesa, tačiau beveik visos kitos kalbos apie juos tėra spėlionės. Sakoma, kad jie natūraliai linkę bendradarbiauti. Pradedant ugdymu darželiuose ir baigiant dalyvavimu socialiniuose tinkluose – viskas juos pavertė komandos žaidėjais. Bet jie atmeta karjerizmą ir nemėgsta, kai jiems vadovauja.
Konsultantė Tamara Erickson, parašiusi knygą „Plugged In: The Generation Y Guide to Thriving at Work“ („Pasikaustę: patarimai Y kartai, kaip klestėti darbe“), teigia, kad tūkstantmečio vaikų „mintis valdo siekis, kaip iš šiandienos išspausti viską, kas įmanoma, ir užsitikrinti, kad veikla būtų prasminga, įdomi ir gausi iššūkių“. Andrew Swinandas iš rizikos kapitalo bendrovės „Abundant Venture Partners“ tvirtina, jog tūkstantmečio kartai „naujoji religija“ yra atsakingas verslas. Šias įsitempusias būtybes sudominsi ir išlaikysi tik biurą pavertęs atvirojo plano žaidimų aikštele ir didindamas įmonių socialinės atsakomybės (ĮSA) biudžetą.
Nesunku rasti tam prieštaraujančių įrodymų. Kiekvieną ketvirtį konsultacijų bendrovė CEB apklausia 90 tūkst. dirbančių amerikiečių. Jos duomenimis, tūkstantmečio vaikai labiausiai linkę konkuruoti.
Pagal naujausią apklausą 59 proc. iš jų teigė, kad būtent dėl konkurencijos „ryte lipa iš lovos“, palyginti su 50 proc. iš demografinio sprogimo kartos. 58 proc. tūkstantmečio vaikų teigė savo rezultatus lyginantys su bendraamžių, o iš kitų amžiaus grupių – 48 proc. Gal jie ir daug laiko praleidžia išmaniaisiais telefonais susirašinėdami su bendraamžiais, bet jais ne itin pasikliauna. Net 37 proc. tūkstantmečio vaikų teigia nepasitikintys vienmečių atliekamu darbu, o kitų kartų atveju vidurkis siekė 26 proc.
Tai individualistų, o ne bendradarbiauti linkusių žmonių karta. Kalbant apie jų nusistatymą prieš karjerą, CEB apklausos duomenimis, 33 proc. tūkstantmečio vaikų „būsimas karjeros galimybes“ laiko viena iš penkių pagrindinių priežasčių pasirinkti darbą, o kitų kartų dalis siekė 21 proc. Įmonių geradariškumo atveju tas pats: tik 35 proc. tūkstantmečio vaikų pabrėžia ĮSA, demografinio sprogimo kartoje tokių yra 41 proc.
Jennifer Deal iš vadovų kursus rengiančio Kūrybingos lyderystės centro ir Alecas Levensonas iš Pietų Kalifornijos universiteto ištyrė 25 tūkst. žmonių iš 22 šalių ir padarė išvadą, kad dauguma tūkstantmečio vaikų kaip darbuotojai „geriausiu atveju yra prieštaringi, o blogiausiu – destruktyvūs“. Tarkime, mintis, esą jie nemėgsta nurodymų iš aukščiau.
Apklausę 5 tūkst. darbuotojų, J. Deal ir A. Levensonas nustatė, kad 41 proc. Y kartos atstovų pritarė, kad „darbuotojai turi daryti, ką liepia viršininkas, net jei nemato prasmės“. Demografinio sprogimo kartoje ir X kartoje (gimusių maždaug 1965–1980 m.) tokių buvo po 30 proc. Arba imkime teiginį, kad įmonėms su skaitmeninio pasaulio gyventojais reikia bendrauti naudojant skaitmenines medijas. Daugiau nei 90 proc. tūkstantmečio vaikų teigė norintys darbo įvertinimus gauti ir karjeros planus aptarti susitikę gyvai.
Bendrovės turi pripažinti, kad individualūs skirtumai visada ryškesni už kartų skirtumus.
Per drąsu teigti, kad kartos niekuo nesiskiria. Tiesiog kitoks vartojimo pobūdis. Jaunimas daug dažniau nei demografinio sprogimo karta naujienoms renkasi „BuzzFeed“. Bet dėl to nebūtinai skiriasi nuomonė dėl darbo. J. Deal pabrėžia, kad bent porą metų dirbantys tūkstantmečio vaikai į darbą žiūri tradiciškiau nei bendraamžiai, kol kas minantys universiteto slenkstį.
Dalis požiūrio skirtumų kerta kartas. Naujausioje CEB apklausoje 51 proc. tūkstantmečio vaikų sakė, kad ateinančiais metais ieškosis darbo kitoje organizacijoje, atitinkamai 37 proc. iš X kartos ir 18 proc. iš demografinio sprogimo kartos. CEB taip pat nustatė, jog Y kartos atstovai dažniau prašo vadovų pakomentuoti jų darbą ir tokias pastabas vertina labiau nei kitų amžiaus grupių žmonės. Bet dėl to, kad jie dar jauni, o ne dėl to, kad priklauso būtent tai kartai. Bet kurios kartos jaunimas darbą keičia dažniau nei vyresni žmonės, nes ieško tinkamo. Be to, jaunimas prašo atsiliepimų, nes bando susiorientuoti.
Pagirtina, kad įmonėms rūpi tūkstantmečio karta. Norint išgyventi, verslui nėra nieko svarbiau, kaip susemti ir išlaikyti naują talentų bangą. Bet puldamos tai kartai atverti glėbį, jos rizikuoja priimti daug tuščių patarimų. Galbūt, norint iš jaunų darbuotojų gauti kuo daugiau, išmintingiau būtų didesnį dėmesį skirti atlygiui už pasiektus rezultatus ir aiškioms karjeros gairėms, o ne partnerystei ir įmonės geradarystėms.
Bendrovės turi pripažinti, kad individualūs skirtumai visada ryškesni už kartų skirtumus. Kiekvienoje amžiaus grupėje rasi intravertų ir ekstravertų, siekiančių aukštumų ir linkusių likti šešėlyje. Bet įmonės turi pripažinti, kad ir individualius, ir kartų nevienodumus užgožia bendros žmogiškos savybės. Nagrinėjant CEB, Kūrybingos lyderystės centro ir panašių įstaigų surinktus tyrimų duomenis, labiausiai pribloškia, kad įvairių kartų darbuotojai nepaprastai panašūs.
Kad ir kada jie būtų gimę, jų norai ne itin skiriasi: jiems reikia įdomaus darbo, nuo indėlio priklausančio atlygio, galimybės sunkiai dirbti ir žengti pirmyn.
