-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Jeigu lapkritį vyksiančius JAV prezidento rinkimus laimės Respublikonų partijos kandidatas D. Trumpas, didžiausia Vakarų demokratinė valstybė gali patirti dar neregėtą politinį sukrėtimą. Impulsyviais, įvairias žmonių grupes ir individus žeidžiančiais pareiškimais garsėjantis verslininkas atrodo visiškai netinkamas ir nepasiruošęs užimti svarbiausią politinį postą šioje Žemėje. Akivaizdi žinių stoka, polinkis meluoti, nelogiški ir vienas kitam prieštaraujantys teiginiai, prastos reputacijos patarėjai ir neapykantą kurstanti retorika – visi šie aspektai gąsdina JAV politinę klasę ir verčia sukti galvą, kaip sustabdyti D. Trumpą, kol dar nevėlu. Daugeliui baisu pagalvoti apie netolimą perspektyvą, kad šio žmogaus rankose gali atsidurti „branduolinis lagaminas“.
Pirmieji nacionaliniai televizijos debatai, kuriuose dalyvaus abu kandidatai į prezidentus, numatyti rugsėjo 26 d. Būtent kova šiame ringe gali nulemti, kuria linkme pakryps JAV rinkimų svarstyklės. Jei laimės Demokratų partijos kandidatė H. Clinton, visas pasaulis galės lengviau atsipūsti, tačiau visus nustebinusi D. Trumpo sėkmė Respublikonų partijos kandidato rinkimuose ir H. Clinton nepopuliarumas skatina rimtai svarstyti niūriausius scenarijus. Anot IQ kalbinto Niujorko universiteto teisės profesoriaus Richardo Epsteino, D. Trumpas kelia realų pavojų JAV konstitucinei sandarai ir jau vien jo išrinkimas būtų ženklas, kad šalies politinė sistema griūva. Neišvengiamai kyla klausimas, ar demokratinė JAV „stabdžių ir atsvarų“ sistema būtų pajėgi pasipriešinti kvailiausioms rinkimus laimėjusio D. Trumpo iniciatyvoms.
R. Epsteinas nuogąstauja, kad JAV prezidentas turi pernelyg daug tiesioginių galių, ir demokratiniai saugikliai gali būti nepakankami sustabdyti savotiškos politinio valdymo sampratos besilaikantį D. Trumpą. Kiek kitokios nuomonės laikosi buvusi JAV imigracijos ir natūralizacijos tarnybos vadovė, Migracijos politikos instituto vyresnioji darbuotoja Doris Meissner: „Per daugiau nei 200 metų JAV konstitucinė sandara ne sykį pademonstravo atsparumą ir gebėjimą lanksčiai prisitaikyti prie kintančių aplinkybių. Išklausę D. Trumpo nuomonę įvairiais politikos klausimais galėjome įsitikinti, kad jis visai nesupranta arba nevertina daugelio kertinių principų, kuriais grindžiama šalies politinė sistema, pavyzdžiui, spaudos ir tikėjimo laisvė. Kad ir kaip būtų, Amerikos „stabdžių ir atsvarų“ sistema yra gana stipri ir jos negalima taip paprastai pakeisti.“ D. Meissner ypač pabrėžia teisminės valdžios vaidmenį – peržiūrėdami prezidento ir Kongreso sprendimus, teismai turi galią atšaukti konstitucijai prieštaraujančius ir nurodyti, kur kitos dvi valdžios institucijos peržengė konstitucinius įgaliojimus.
Kaip IQ aiškino Stephenas Yale’is-Loehras, Cornellio universiteto (JAV) imigracijos teisės profesorius ir 21 tomo imigracijos teisės traktato bendraautoris, JAV įkūrėjai ir konstitucijos autoriai sukūrė respublikonišką trijų atšakų „stabdžių ir atsvarų“ valdymo santvarką. Visa valdžia – vykdomoji Prezidento institucija, įstatymus leidžiantis Kongresas ir teismai – turėtų būti lygiavertė ir atsverti viena kitą, kad nė viena netaptų perdėm galinga. Tai būdas neleisti įsigalėti tironijai. JAV istorijoje yra buvę laikotarpių, kai politikai ir analitikai ėmė nuogąstauti dėl pernelyg išaugusių prezidento galių.
S. Yale’is-Loehras užsiminė apie 1973 m. Arthuro M. Schlesingerio išleistą knygą „Imperinė prezidentūra“, kurioje aprašyta JAV vadovo politinių galių augimo istorija. Prezidento galios didėjo per karines konfrontacijas, kai padėtis reikalavo greitų ir ryžtingų sprendimų, ypač jei Kongresas nebuvo susirinkęs į sesiją. Nors pagal JAV konstituciją karą paskelbti turi Kongresas, šaliai vis labiau tampant pasaulinei supergalybei, prezidento administracija perėmė vis daugiau funkcijų užsienio politikos ir gynybos srityje.
JAV lyderiai ilgainiui ėmė vis daugiau „raumenų“ demonstruoti ir vidaus politikoje. Dabartinis prezidentas Barackas Obama smarkiai sustiprino vykdomosios valdžios svertus, ypač per antrą kadenciją (2012–2016 m.). Negalėdamas konstruktyviai dirbti su Respublikonų partijos dominuojamu Kongresu, B. Obama pradėjo gana vienašališkai leisti vadinamuosius vykdomuosius dekretus. Susirūpinęs savo vieta istorijoje, jis ypač daug administracinių įsakų išleido per pastaruosius dvejus metus, artėjant prezidentavimo pabaigai. Per šį laiką B. Obama JAV vardu pasirašė istorinę Paryžiaus klimato kaitos mažinimo sutartį, patvirtino anglies dioksido emisiją ribojantį Švarios energijos planą, apribojo naujų energijos išteklių žvalgybą Arkties vandenyne, nustatė naujas studentų paskolų mokėjimo ribas ir sugriežtino ginklų įsigijimo tvarką.
R. Epsteino manymu, beveik visais rimtesniais atvejais B. Obama peržengė prezidento kompetencijos ribas, ypač kalbant apie sprendimus, susijusius su imigracijos politika. Kritiškai B. Obamos valdymo stilių vertinantis akademikas teigė, kad išrinktajam D. Trumpui nebūtų jokio reikalo keisti nusistovėjusią prezidento įsakymų leidimo praktiką – tereikėtų ja pasinaudoti, siekiant savo tikslų. O D. Meissner įsitikinusi, jog B. Obama prezidento įgaliojimų neviršijo – jo valdymo stilius nelabai skyrėsi nuo pirmtakų. Pašnekovės teigimu, įprastai šalies vadovai savo kadenciją pradeda stengdamiesi bendradarbiauti su Kongresu, o vėliau, ypač paskutiniais metais, ima drąsiau veikti savarankiškai, negalėdami dėl svarbių įstatymų projektų sutarti su Kongresu, kurio darbas dažnai stringa dėl vidinių Respublikonų ir Demokratų partijų rietenų.
Kaip „The New Yorker“ rašė amerikiečių apžvalgininkas Jamesas Surowiecki, tokia prezidento politinių sprendimų priėmimo logika gali būti priimtina tol, kol sutinki su konkrečiais šalies lyderio sprendimais, tačiau iš esmės tai gana pavojingas precedentas, nes kitas vadovas juos gali atšaukti ir įgyvendinti savo politiką. D. Trumpas jau paskelbė, kad „per dvi minutes“ po inauguracijos atšauks daugelį B. Obamos vykdomųjų įsakymų ir pasinaudos prezidento galiomis, siekdamas įgyvendinti savo kontroversiškus sumanymus.
Didžiausią pasipiktinimą ir JAV rinkėjų nerimą kursto D. Trumpo pažadai visiškai uždrausti į šalį atvykti musulmonams ir deportuoti nelegaliai gyvenančius atvykėlius. Pasak S. Yale’io-Loehro, prezidentas turi didžiulę įtaką su imigracija susijusiais klausimais, nes jie liečia suverenumo ir užsienio politikos problematiką. „Daugiau nei 100 metų JAV teismai apibrėždavo prezidento galias imigracijos klausimais kaip beveik neribotas, arba „plenarines“. D. Trumpas, jei laimės rinkimus, gali pamėginti išplėsti prezidento įgaliojimus šiais klausimais. Vis dėlto tokios pastangos kaipmat būtų apskųstos teismams, o šie, tikėtina, paskelbtų jas antikonstitucinėmis“, – samprotavo S. Yale’is-Loehras.
Kaip ir D. Meissner, S. Yale’is-Loehras ypač pabrėžia teisminių procedūrų reikšmę. Daugeliu atvejų teismai tars paskutinį žodį dėl imigracijos draudimų konstitucingumo. Jis prisiminė, kaip visai neseniai federaliniai teismai užkirto kelią B. Obamai įteisinti programą, kuri sudarytų teisines sąlygas tėvams ir vaikams be dokumentų likti Jungtinėse Valstijose, nesibaiminant galimos deportacijos.
Teoriškai D. Trumpas galėtų išleisti dekretą, draudžiantį visiems musulmonams atvykti į šalį. Pasak D. Meissner, dabartinėje teisinėje bazėje esama pagrindo tokiam žingsniui. Teoriškai teismai netgi gali patvirtinti tokį dekretą, tačiau procedūra vis vien užsitęstų bent keletą metų – per tą laiką D. Trumpas greičiausiai neatlaikytų liberaliosios žiniasklaidos, masinių protestų ir viso pasaulio spaudimo, tad būtų priverstas atsisakyti sumanymo. Be to, mažai tikėtina, kad teismai praleistų tokį aktą, nes D. Trumpo idėja pažeidžia JAV konstitucijos Pirmosios pataisos draudimą valdžiai diskriminuoti gyventojus pagal religinius įsitikinimus. Dar vienas būdas, apie kurį užsiminė S. Yale’is-Loehras, yra Kongreso įstatymas, panaikinantis prezidento dekretą. Tokiu atveju atsakomybę turėtų prisiimti respublikonų atstovai Kongrese ir pasipriešinti savo partijos nominuoto prezidento projektui.
Prieš kelias savaites D. Trumpas šiek tiek sušvelnino savo beprecedentį sumanymą: jis esą neuždraustų visiems musulmonams atvykti į šalį, tačiau įvestų itin griežtą ideologinį patikrinimą atvykėliams, kurių pažiūros galbūt prieštarauja pamatinėms amerikiečių vertybėms, taip pat numatytų laikiną draudimą į JAV atvykti terorizmo eksportu garsėjančių valstybių piliečiams. Taip kandidatas neva ketina kovoti su islamiškuoju ekstremizmu. Nei jis pats, nei jo patarėjai kol kas nesugebėjo išsamiau paaiškinti, kaip konkrečiai būtų įgyvendinti šie planai. Pabrėžtina, kad JAV imigracijos politika jau dabar gana griežta – vykdomi kruopštūs patikrinimai, o šalies imigracijos įstatymas suteikia teisę prezidentui uždrausti atvykti žmonėms, kurie kelia pagrįstą grėsmę JAV nacionaliniams interesams.
S. Yale’is-Loehras primena, kad JAV prezidentai istoriškai yra daug kartų pasinaudoję teise suspenduoti imigrantų ar laikinų svečių atvykimą. Į šalį buvo uždrausta įkelti koją ne vienam Afrikos valstybių, buvusios Jugoslavijos, Nikaragvos, Nigerijos, Panamos ir kitų šalių valdžios atstovui. 2015 m. vienas imigrantas ir 46 laikini atvykėliai neperėjo patikros. Vis dėlto viena yra taikyti tokį draudimą išimtiniais atvejais dėl specifinių išlygų ir visai kas kita – urmu milijonams žmonių religiniu pagrindu.
Kai kurie politikai ir komentatoriai svarsto galimybę, kad prezidentu išrinktas D. Trumpas nurims ir klusniai klausys patarėjų, Respublikonų partijos lyderių ir federalinių įstaigų atstovų. Spėliojama, kad visi D. Trumpo skandalai, populizmas, ksenofobija – tai tik pigi, bet efektyvi rinkimų strategija, po skraiste slepianti sukalbamą, tipinį „isteblišmento“ žmogų. Kandidatas esą vykdytų ne savo, o kažkieno kito politiką. Kalbama apie D. Trumpo dukters Ivankos, besibičiuliaujančios su H. Clinton dukra Chelsea, įtaką tėvo sprendimams. Deja, šis gerojo D. Trumpo naratyvas menkai pagrįstas.
Komentatoriai prognozavo, kad D. Trumpas savo gerąjį veidą parodys, kai bus nominuotas respublikonų kandidatu, – suprask, nacionaliniuose rinkimuose jau nebeužtenka apeliuoti tik į nusivylusius baltuosius darbininkus, reikia tapti prezidentiškesniu ir piliečius labiau vienijančiu kandidatu. Tačiau niekas nepasikeitė, ir milijonierius visuomenę toliau skaldo melagystėmis, įžeidinėjimais bei įžūlumu. Net kai D. Trumpas galiausiai pareiškė, kad neva gailisi kai kurių savo žodžių, kurie galėjo sukelti asmeninį skausmą, maždaug tuo pat metu dar kartą pakeitė savo komandą ir į svarbiausias pozicijas iškėlė asmenis, žadančius leisti „Trumpui būti Trumpu“ ir nedaryti jokių kompromisų su liberaliosios žiniasklaidos „politiniu korektiškumu“. Paulas Manafortas, mėginęs D. Trumpo kampaniją pakreipti tradiciškesne ir ramesne kryptimi, turėjo palikti komandą.
Didžiausia atsakomybė šiuo metu gula Respublikonų partijos lyderiams ant pečių. Įvertindami impulsyvų ir nenuspėjamą kandidato į prezidentus charakterį, kompetencijos stoką, šalį skaldančią retoriką ir ilgametei partijos linijai prieštaraujančias užsienio politikos pažiūras, tokie asmenys kaip Kongreso pirmininkas Paulas Ryanas ir Vietnamo karo veteranas Johnas McCainas turėtų nedviprasmiškai atsiriboti nuo D. Trumpo. Taip, konjunktūra reikalauja balsuoti už partijos nominuotą kandidatą, ir H. Clinton toli gražu nėra tobula pretendentė, tačiau D. Trumpas kėsinasi į pačius JAV politinės santvarkos ir politinio veikimo tradicijos pamatus. Palyginti su galimu NATO sutarties 5 straipsnio sulaužymu ir atviru padlaižiavimu Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, H. Clinton elektroninių susirašinėjimų skandalas tėra uogelės.
Respublikoniška politinės minties tradicija visais laikais buvo grindžiama požiūriu, kad kovoti su tironija būtina net ir tuo atveju, jei tironas kartais būna geranoriškas. Tironija ydinga tuo, kad įtvirtina nenuspėjamumo principą – šiandien palankiai nusiteikęs geras tironas rytoj gali pabusti prastesnės nuotaikos ir tapti blogas. Respublikonams, tarp jų ir JAV įkūrėjams Jamesui Madisonui, Thomasui Jeffersonui, Johnui Adamsui, laisvė reiškė nepriklausomybę nuo (gerų ar blogų) despotų nuotaikų ir užmačių. Giliai antirespublikoniška yra tikėtis, kad tironiškos prigimties prezidentas galiausiai taps sukalbamas ar padės įgyvendinti bent dalį partijai artimų idėjų, net jei tai reikštų tokių JAV nacionaliniam saugumui esmingai svarbių darinių kaip NATO sužlugdymą ar ilgamečių sąjungininkų išdavystę.
Tikri Respublikonų partijos valstybininkai neabejotinai rinksis dar 4 ar net 8 metus be prezidento posto, bet sieks išsaugoti respublikos pamatus.
Trumpai tariant, D. Trumpą tyliai ar garsiai remiantys respublikonai neturi nieko bendra su autentišku respublikonizmu. Pamatiniais įsitikinimais ir charakterio savybėmis H. Clinton kur kas artimesnė JAV konstitucijos kūrėjams. Tikri Respublikonų partijos valstybininkai neabejotinai rinksis dar 4 ar net 8 metus be prezidento posto, bet sieks išsaugoti respublikos pamatus. Tačiau drąsių ir ryžtingų valstybininkų dešiniajame sparne šiandien tenka ieškoti su žiburiu.
