Merima Bruncevic (Edvardo Blaževičiaus nuotr.)

M. Bruncevic: „Nereikia aklai paisyti visuomenės“

M. Bruncevic: „Nereikia aklai paisyti visuomenės“

Miestų pastatus, parkus, skulptūras ir kitus viešųjų erdvių objektus matome ar jais naudojamės visi, bet teisė į jų autorystę priklauso tik architektams ir statytojams. IQ apžvalgininkė Kotryna Tamkutė su Švedijos Geteborgo universiteto mokslininke, rašytoja dr. Merima Bruncevic kalbėjosi apie tai, ar visuomenė turi teisę tik gėrėtis, ar ir spręsti.

– Apie muzikos ar filmų autorines teises kalbame nuolat, tačiau apie intelektinę nuosavybę architektūros srityje girdime retai. Kaip šie konceptai susiję?

– Intelektinė nuosavybė apima kelių tipų teises. Autorinės teisės – populiariausia ir visiems gerai pažįstama kategorija. Architektūros srityje jos gina ne tik pastatus kaip galutinį proceso rezultatą, bet ir visus jo elementus. Pavyzdžiui, projektus, piešinius, eskizus, netgi tokius dalykus kaip žemėlapiai ar programinės įrangos kodai. Autorinės teisės architektūroje, kaip ir kitose srityse, apima viską, kas kūrybos metu buvo intelektiškai išreikšta.

Intelektinės nuosavybės teisės apima ir komercines paslaptis. Tai yra tokius dalykus kaip verslo identitetą kuriantys elementai. Dažniausiai tai – pavadinimas, bet ne tik. Dar ir logotipas, kiekviena jo forma ar figūra. Prekės ženklas – viskas, kas vienaip ar kitaip identifikuoja vieną verslą ar produktą tarp kitų. Architektai taip pat gali turėti ir naudoti savo prekės ženklą.

Verta paminėti ir dizainą. Jo esminis objektas yra pramoniniai produktai, tokie kaip baldai ar kiti daiktai, esantys, pavyzdžiui, pastato viduje. Paskutinė kategorija – patentai ir naudingieji moduliai. Ji dažniausiai gina technologinius sprendimus, leidžiančius sukurti vieną ar kitą objektą, apimančius ir virtualią realybę ar dirbtinį intelektą.

Kalbant apie intelektinę nuosavybę architektūroje reikia turėti galvoje, kad klausimai, kas sukūrė pastatą ir kas investavo į jo statybą, nieko nepaaiškina. Reikia žiūrėti plačiau – intelektinė nuosavybė architektūroje yra skirtingų teisių tinklas. Iš to kyla ir svarbiausi iššūkiai. Vienas jų – skirtingas teisių galiojimo laikas. Autorinės teisės galioja labai ilgai – visą kūrėjo gyvenimą ir dar 70 metų po mirties, kitos teisės apima penkerių, dar kitos – dvidešimties metų laikotarpį. Kita vertus, svarbu kalbėti ne apie tai. Mane labiausiai dominanti sritis – moralinė autoriaus teisė į savo kūrinį. Šiuo atveju – architekto teisė.

Autorines teises reikėtų skaidyti į dvi dalis: ekonominę ir moralinę. Pirmoji apima procesus, kai autoriaus kūrinys gali būti parduotas, išnuomotas, paskolintas, kopijuojamas ir kita. Tokiu atveju autorius turi visišką jo valdymo monopolį ir yra vienintelis, galintis keisti kūrinio priklausomybę. Greta to egzistuoja ir moralinė teisė. Sakoma, kad ji yra tiesiogiai susieta su autoriaus siela. Ji esą seka kūrėją nuolatos ir negali būti atribota jokiais materialiniais suvaržymais. Net ir pardavus savo ekonomines teises, moralinė lieka.

Taigi, kas nutinka, kai architektui pavedama suprojektuoti pastatą, tačiau statybų metu tam tikri elementai yra pakeičiami, arba, prabėgus dešimtmečiui, jis rekonstruojamas? Ar tai pakeičia autoriaus moralinę teisę? Ar turi būti gautas jo sutikimas, ar su juo reikia konsultuotis? Deja, nepaisant to, kad įstatymuose moralinė ir ekonominė teisė yra atskirtos, praktine prasme tai padaryti labai sunku. Egzistuodamos greta, jos yra skirtingai vertinamos ir kuria nevienodas pasekmes.

Taigi kalbėdami apie intelektinę nuosavybę, galvoje turime visą portfolio. Jame – daug skirtingų, įvairių tipų kūrybinio proceso elementų ir konstrukcijų. Šalia vis dažniau į paviršių keliame klausimą, kokį vaidmenį šioje srityje atlieka visuomenė ir jos požiūris.

– Kam priklauso kultūros paveldas? Ar galima daryti prielaidą, kad ne tik architektas turi moralinę teisę į architektūros objektus?

– Savo darbe aš siekiu atrasti ryšį tarp autoriaus – privačios ir individualios teisės – ir bendruomenės erdvės, kultūrinio palikimo. Mano nuomone, akivaizdu, kad tam tikra vieša aplinka – pastatai, parkai ir kita – negali priklausyti vienam žmogui. Jis negali su ja elgtis kaip tinkamas, net jei pats ją sukūrė ar sukonstravo. Ta erdvė priklauso kraštovaizdžiui, daro įtaką aplinkai, veikia žmones ir bendruomenę. Galbūt neigiamai, galbūt teigiamai, tačiau poveikio paneigti negalime.

Akivaizdu, kad tam tikra vieša aplinka – pastatai, parkai ir kita – negali priklausyti vienam žmogui.

Esminis mane dominantis klausimas: ar visuomenė tokiais atvejais turi teises į sukurtą erdvę – architektūros, aplinkos objektus? Kokios jos? Ar ji gali pasakyti savo nuomonę, pateikti argumentus, su kokiomis pasekmėmis susiduria kiekvieną dieną stebėdama tą aplinką, būdama joje?

Tad mūsų diskusija nuo intelektinės nuosavybės klausimų persikelia į moralinės filosofijos lauką. To priežastis – jau mano minėtas teisės tinklas. Jis tarsi apibrėžia objektą ir jo analizės ribas, tačiau susipynę teisiniai aspektai, atrodo, tarpusavyje nesisieja. O mes esame priversti svarstyti ir apie kultūros paveldo teisės aktus, ir nuosavybės teisės apsaugą, ir statybos įstatymus. Negana to – jie skiriasi ir veikimo erdve: vieni – nacionaliniai, kiti – tarptautiniai ir t. t.

Praktikoje tai kelia esminį iššūkį: kaip rasti balansą tarp visų minėtų aspektų? Kita vertus, reikia nepamiršti ir autoriaus, ir investuotojų, statybos įmonių, išleidžiančių labai daug pinigų ir ieškančių būdų, kaip pastatus išnaudoti komercijai, pramonei, teisių. Be to, atsiranda ir trečiasis veikėjas – visuomenė. Ji erdvėmis, pavyzdžiui, miesto aikštėmis, gali naudotis arba jos gali būti gyventojams nepatrauklios. Būtent šį aspektą – visuomenės vaidmenį – mes esame linkę pamiršti. Esminė diskusija vyksta tarp investuotojų ir architektų.

Todėl teoriškai visuomenė turi teisę įsitraukti į sprendimų priėmimą dėl klausimų, susijusių su erdve, kuria ji naudojasi kasdien, tačiau dažniausiai tai apima tik „minkštąją“ teisę. Komercinė teisė, savo ruožtu, dažniausiai atsiduria „kietosios“ teisės veikimo ribose. Tad vienoje pusėje turime nuosavybės teises, kitoje – priėjimo. Tai reiškia, kad visuomenė turi teisę į priėjimą prie architektūros objektų, tačiau komercinė teisė savo rankose laiko leidimą tai daryti. Todėl žmonių vaidmuo neretai daugiau konceptualus nei iš tiesų reikšmingas.

– Visuomenė toli gražu nėra homogeniškas darinys. Dažnai net ir svarbiais politiniais ar visuomeniniais klausimais ji skyla į kelias dalis. Kaip kokybiškai įtraukti visuomenę į sprendimus dėl kultūros paveldo?

– Visuomenė retai kalba vienu balsu. Žmonės skirtingi, tad ir jų nuomonės nevienodos. Kai kurios – radikalios ir labai priešiškos. Kartais žmonės šaukia: nugriaukite šį seną pastatą ir pastatykite naują, modernų! Arba: šis pastatas mums primena tai, ką norėtume pamiršti, tad pakeiskime jį! Tuo metu kiti priekaištauja ir prašo pastatą išsaugoti arba šiek tiek rekonstruoti. Kaip tokiais atvejais žinoti, kas teisus?

Visuomenės negalime vertinti kaip monolito. Nereikia aklai paisyti jos šauksmų vienoje ar kitoje pusėje. Esminis dalykas – suteikti jos nuomonei legitimumą arba skirtingas nuomones ir interesus susodinti prie bendro stalo.

Šie svarstymai ypač aktualūs tada, kai kalbame apie kultūros paveldo objektų dabartį ir ateitį. Pirmiausia turime nuspręsti, kokie kultūros paveldo objektai ir kaip turi būti saugomi. Negalime leisti sau saugoti visko. Tai neįmanoma. Miestai keičiasi, plečiasi ir yra tankinami. Galiausiai kinta žmonių gyvenimo būdas, stilius, erdvės supratimas, kasdienės situacijos. Negana to, nuolatos atsiranda kažkas, ką reikia perstatyti, rekonstruoti, ir panašiai. Kita vertus, yra objektai, kuriuos privalome išsaugoti ateičiai ir moksliniams tyrimams.

Vėliau turime kalbėti apie reikalavimus išsaugoti bei priemones pasiekti geriausią rezultatą. Pateiksiu pavyzdį apie UNESCO patirtį. Dėl erdvių, kurios turėtų atsidurti UNESCO saugomų objektų sąraše, sprendžia pačios valstybės. Po formalios procedūros jie gali tapti saugomi Jungtinių Tautų. Kaip žinoma, Vilniaus senamiestis yra UNESCO saugomas kultūros objektas. Net ir mažiausias architektūrinis senamiesčio pastatų ar erdvių pakeitimas turi būti derinamas ir atitikti konkrečius reikalavimus. Kylant diskusijai tarp skirtingų interesų, nėra paprasto atsakymo, kaip pasiekti sutarimą. Tačiau UNESCO daug investuoja į jų sprendimą, akcentuodama dialogą, bendradarbiavimą ir sutarimą. Juk konfliktai labai dažnai sunaikina gerus dalykus.

Praktikoje neretai susiduriama su atvejais, kada dėl kultūrinio paveldo objektų konfliktuoja dvi valstybės. Pavyzdžiui, Graikija reikalauja, kad Didžioji Britanija grąžintų Romos imperijos laikus menančius istorinius reliktus. Pastaroji laiko tai savo nuosavybe ir nesutinka su Graikijos pozicija. UNESCO stengiasi abi konflikto puses susodinti prie bendro stalo ir priversti kalbėtis, ieškoti alternatyvių sprendimų: galbūt objektai Graikijai gali būti išnuomoti ar paskolinti tam tikram laikui, galbūt šalys gali apsikeisti joms abiem svarbiais kūriniais ir t. t.

Tokie sprendimai gali būti taikomi ir vietos lygmenyje, kalbant apie architektūrą. Jei mums patinka konkretus pastatas, gal galima jį rekonstruoti „kosmetiškai“ ir išlaikyti dar dešimtmetį, galbūt konservuoti ar uždengti. Nėra būtina siekti tik juodo arba balto.

Kaip tik su tokiais klausimais ir dirbame kultūros paveldo srityje: įvairiuose lygmenyse siekiame inicijuoti diskusijas ir atrasti visiems priimtinus sprendimus.

Merima Bruncevic (Edvardo Blaževičiaus nuotr.)

– Visuomenės įtraukimas lemia ir jos atsakomybę bei teisę „diktuoti madas“. Tada architektūros objektai gali pretenduoti į viešosios gėrybės statusą?

– Atsakymas priklauso nuo to, ką mes analizuojame. Jei architektūra – tai architekto sukurtas privatus pastatas, jame esantys daiktai ir panašiai, tikriausiai tai – ne viešoji gėrybė. Tačiau jei tai – socialiniai namai arba miesto planas, tikėtina, kad atsakymas priešingas. Pateiksiu jums kelis pavyzdžius.

Švedijoje egzistuoja „teisė į gamtą“. Ji reiškia, kad žmonės turi teisę lankytis privačioje nuosavybėje. Nesvarbu, ar tai miškas, ar paplūdimys, žmonės turi turėti galimybę į juos patekti visą parą. Tad kiekvieną kartą, kai asmuo įsigyja tokio tipo nuosavybę ir nori ja naudotis, turi galvoti apie visuomenę. Šia prasme architektūros objektai siejasi su viešųjų gėrybių sąvoka. Visgi privačios nuosavybės teisės atmesti taip pat negalima. Privalu rasti būdų, kaip joms vienai kitą papildyti.

Švedijoje egzistuoja „teisė į gamtą“. Ji reiškia, kad žmonės turi teisę lankytis privačioje nuosavybėje.

Kitas pavyzdys – prieš kelerius metus Romoje kilęs konfliktas dėl vieno iš miesto teatrų nuosavybės teisių. Ilgą laiką tai buvo vieša erdvė, priklausiusi savivaldybei. Tačiau ši, atsižvelgdama į teatro populiarumą ir finansinę padėtį, nusprendė jį parduoti. To nenorėjo nei aktoriai, nei visa bendruomenė. Jie manė, kad teatrą perdavus verslo įmonei jo veikla bus griežtai kontroliuojama ir menininkai nebegalės kurti savarankiškai. Taigi ką jie padarė? Užėmė teatro erdves, reikalaudami jas grąžinti savivaldybei, ir nesitraukė ne vienus metus. Buvo keliamas klausimas tiek dėl teatro kaip intelektinės nuosavybės, erdvės idėjoms reikšti, pačios kūrybos, tiek dėl teatro patalpų.

Į šį konfliktą įsitraukė ir mokslininkai, išskyrę tuo metu gana retą aspektą. Jie klausė, ar gali būti taip, kad teatras yra viešoji gėrybė ne tik vietos bendruomenei, bet ir žmonėms, kurie ten dirba. Ir sėkmingai argumentavo, kad yra. Staiga teatro veikla imta vertinti ne tik kaip intelektinės nuosavybės dalis, bet ir kaip viešoji gėrybė, į kurios analizę ir egzistavimą neišvengiamai turi būti įtraukta visuomenė.

– Kas iš to visuomenei? Kodėl ji turėtų būti suinteresuota ginti intelektinę nuosavybę ir autorines teises?

– Švedijoje pramonė, paremta intelektine nuosavybe, kaip ir daugelyje Vakarų valstybių, yra viena didžiausių ir sparčiausiai besivystančių pramonės sričių. Todėl poreikis investuoti į ją akivaizdus. Intelektine nuosavybe paremta pramonė yra stabili, ji pritraukia investicijas ir saugo kūrėjus.

Todėl svarbiausias klausimas, kurį mes kaip visuomenė turime kelti, yra ne kaip mažinti jos įtaką, tačiau kaip ją naudoti tvariai, tuo pačiu nenaikinti kultūros, gamtos ar istorijos.

– Kokias ateities tendencijas intelektinės nuosavybės ir autorinių teisių srityje, konkrečiai architektūroje, įžvelgtumėte?

– Nepaisant to, kad šiuo metu daug diskutuojame apie intelektinės nuosavybės teises, didžiausias dėmesys visgi tenka verslo interesams. Nenuostabu, kad įmonės neretai yra suinteresuotos ginti savo intelektinę nuosavybę, įstatymai taip pat yra jų pusėje. Situacijai keisti, mano požiūriu, reikalinga stipresnė politinė valia.

Kita vertus, visuomenės diskusijos neabejotinai šioje srityje stiprės. Jau dabar turime ryškius konfliktus muzikos vartotojų ir kūrėjų sektoriuose. Architektūros, miestų planavimo ir statybose srityse tai taip pat pajusime. Architektai nori, kad jiems būtų užmokėta, visuomenė reikalauja priėjimo prie erdvių ar pastatų, fizinė erdvė mažėja, ima trūkti išteklių, miestai tankėja. Trumpai tariant, mes jau dabar turime išmokti dalytis intelektine nuosavybe ir neignoruoti poreikio ieškoti balanso tarp skirtingų interesų.

M. Bruncevic

Švedijos Geteborgo universiteto mokslininkė, Švedijos intelektinės nuosavybės centro valdybos pirmininkė.

Dėsto teisės filosofiją ir intelektinės nuosavybės teisę Geteborgo universiteto Teisės institute. Tyrimų sritys: intelektinės nuosavybės teisė, kultūros paveldo teisė ir teisės filosofija.

2018 m. pristatė knygą „Law, Art and the Commons“.

Rengia tekstus Šiaurės teisės ir teisingumo žurnalui „Retfærd“.

Lietuvos architektų rūmų kvietimu Vilniuje skaitė paskaitą „Intelektinės nuosavybės teisės architektūros srityje: santykis tarp statybos teisės ir kultūros paveldo“.

Komentarai

  • teatras – viešoji gėrybė,
    puiki žinia,
    ir iš Švedijos, ir Švedijai, Lietuvai, – visiems
    ( nuBŪD/a/elinantiems net viešų stadionų, turgaviečių plotus;
    Žalgirio, Lukiškių, paozio… gamtos ir paveldo erdves)

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų