Linas Kukuraitis. Geras žmogus – ne profesija

Patirtis nevyriausybiniame sektoriuje dar nereiškia profesionalumo

Kad socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis – geras žmogus, abejotų retas. Kad jis nuoširdžiai stengiasi, jaučia ir nepritariantys jo įgyvendinamoms reformoms. Tačiau matoma ir tai, kad dedamos pastangos nepasiteisina, su socialiniais partneriais vedamas dialogas lieka tik kalbomis, o patį ministrą nuolat svilina kryžminė ugnis: kritikos strėles laido visuomenė ir žiniasklaida, peiliais į nugarą bado politinė dauguma.

Ilgus metus Vilniaus arkivyskupijos „Caritui“ vadovavęs L. Kukuraitis buvo šiltai sutiktas tiek nevyriausybinio sektoriaus organizacijų, tiek visuomenės – manyta, kad socialinės apsaugos srityje besisukančiam specialistui sunkumų nekils. Suklusta tik dėl vieno – siūlomas kandidatas buvo prieštaringai vertinamo gimdymo namuose šalininkas. Visi penki jo vaikai gimė namuose. Šių metų vasarą už tai numatančias pataisas, beje, buvo nubalsuota Seime.

Nuo pat kadencijos pradžios ministras deklaravo, kad sumažinti skurdą yra svarbiausias jo darbo Vyriausybėje tikslas, kurio pasiekti neįmanoma be savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų paramos. Tokia pozicija puikiai tiko tiek jam, tuomečiam kandidatui užimti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vadovo kėdę, tiek Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai – siekis atstovauti „apačioms“ ir labiausiai nuskriaustiems vis dar išlieka esminiu jų retorikos elementu.

Tačiau žodžiai ne visuomet tampa darbais. Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos, šiais metais atvirlaiškiais su prašymu didinti atlyginimus užvertusios ministro pašto dėžutę, vadovė Jūratė Tamašauskienė mano, kad L. Kukuraitis yra socialinio darbo profesionalas, gerbiamas už toje srityje pasiektus darbus, tačiau iš jo kaip ministro tikėtasi daugiau.

„Bendradarbiaujame, periodiškai susitinkame, ministras deklaruoja mums priimtinas vertybes, tačiau sprendimų dėl atlyginimų, darbuotojų saugumo ir įgalinimo dar nesame sulaukę“, – guodėsi J. Tamašauskienė. Ji prasitarė mananti, kad tai didžiąja dalimi lemia žmogiškųjų išteklių ministerijoje trūkumas, nes pačiam L. Kukuraičiui lyderystės esą nestinga.

Daugiausia diskusijų sukėlė ministro sprendimai, tiesiogiai susiję su vaiko teisių apsaugos reforma. Kol vieni kvietė saugoti vaikus, kiti šaukė nesikišti į šeimos gyvenimą. Paties ministro deklaruotas jautrumas kainavo postą jo padėjėjai, o Vyriausioji tarnybinės etikos komisija paragino L. Kukuraitį nenaudoti ministerijos viešųjų ryšių išteklių asmeniniams tikslams.

Sutikdamas būti šios kadencijos ministru, anot Vilniaus universiteto profesoriaus, vaikų ir paauglių psichiatro Dainiaus Pūro, L. Kukuraitis pasirašė nuosprendį. „Ši valdžia aiškiai deklaruoja nesiruošianti įgyvendinti tarptautinių rekomendacijų vaiko teisių apsaugos srityje ir ieško visokių išlygų, kad tik patenkintų elektorato valią atsisakyti laisvojo pasaulio vertybių, – sakė pašnekovas. – Ką tada daryti ministrui? Trauktis arba įtikinti kolegas, kad negalima smurtauti prieš vaikus, net ir nesmarkiai.“

Visgi, palyginti su prieš tai buvusios ministrės komanda, L. Kukuraitį verta pagirti už tai, kad jis bent jau bando kai kuriuos dalykus išjudinti iš mirties taško: tai Lietuvos darbo biržos pertvarka į Užimtumo tarnybą ar pensijų sistemos reforma. Kita vertus, sutinkama, kad, kaip ir daugeliui šios kadencijos Vyriausybės sprendimų, ne visoms reformoms buvo gerai pasiruošta, stokota palaikymo tiek ministrų kabinete, tiek parlamente.

VERDIKTAS

Rezultatai – 5
Profesionalumas – 6
Reputacija – 8
Populiarumas – 5
Vidurkis – 6

Donatas Jankauskas, socialinės apsaugos ir darbo ministras 2009–2012 m.:
„Sritis yra labai plati ir kelia daug iššūkių. Ar jis gali būti visų sričių profesionalas? Sunku pasakyti. Bet politiko atsakomybė ir duona yra sutelkti dirbti.“