Kontaktai

Lietuvybei išsekus

Antrajame romane Ruta Sepetys pamiršo sėkmės formulę

2011-aisiais „The New York Times“ bestselerių sąraše galėjai išvysti ir lietuvišką pavardę. Literatūros pasaulyje su trenksmu debiutavo R. Sepetys. Lietuviškai nekalbančios išeivio dukters debiutas gal ir nebūtų buvęs toks išskirtinis dalykas, jei ne jos romano tema: 1941 m. lietuvių trėmimai į Sibirą. Rodos, tai jau išgvildenta ir reflektuota aibėje tekstų ir įtaigumo viršūnė pasiekta Dalios Grinkevičiūtės knygoje „Lietuviai prie Laptevų jūros“.

Šis ir visi kiti gausūs memuariniai tekstai taip ir liko daugiau mažiau lokalūs, o „Tarp pilkų debesų“ (angl. „Between Shades of Gray“) akimirksniu išpopuliarėjo JAV, buvo išverstas į 27 kalbas, iš jų ir lietuvių. R. Sepetys romanas nuvalė dulkes nuo tragiškų Lietuvai įvykių. XXI a. skaitytojams visame pasaulyje jis kalbėjo apie mažos šalies išgyventą didelę dramą. Romane išlaikyta pusiausvyra tarp šokiravimo dokumentiškais Sibire tremtinių realiai patirtų baisybių kadrais ir ten gimusios amžinos meilės istorijos. Ne vienas skaitytojas prisipažino, kad teko ir ašarą nubraukti.

Palyginti su D. Grinkevičiūtės atsiminimais, „Tarp pilkų debesų“ atrodo kaip kiek adaptuota tremtinių kančių versija. Kita vertus, trokštantys autentikos taip pat neliko nuvilti – R. Sepetys specialiai lankėsi Lietuvoje ir rinko tremtinių atsiminimus. Labiausiai šokiruojantys pateko į knygą ir sugulė į pasakojimą apie paauglės lietuvaitės Linos bei jos šeimos išvežimą į amžinojo įšalo kraštą.

Panašaus amžiaus pagrindinę veikėją Džozę sutinkame po gerų dvejų metų pasirodžiusiame antrajame R. Sepetys romane „Nelengvu keliu“ (angl. „Out of the Easy“). Jaunutės, į nepalankių sąlygų liūną įmestos meniškos sielos merginos portretas būdingas tiek Linai iš pirmojo romano, tiek Džozei. Tik pirmosios idilišką gyvenimą tarpukario Lietuvoje aukštyn kojomis apverčia sovietinė okupacija, o Džozė iš penktojo dešimtmečio Naujojo Orleano (JAV) jau nuo kūdikystės auga traumuojančioje aplinkoje – viešnamyje. Merginos motina ten dirba prostitute.

Kad ir kaip būtų, ji neverčiama sekti gimdytojos pėdomis. Gal ir stebėtina, tačiau prostitutės dukra dirba knygyne, o laisvu laiku dar ir tvarko viešnamio kambarius. Džozė trokšta išsiveržti iš ją žlugdančios aplinkos ir siekti mokslo koledže. Įvykiai susiklosto taip, kad kurį laiką merginai tenka slėptis sodyboje nuo policijos. Čia ji laukia koledžo sprendimo ir renkasi iš dviejų širdžiai mielų vaikinų – Džesio ir Patriko. Galiausiai Džozė ne tik sulaukia kvietimo atvykti pokalbio į koledžą, bet ir paveldi anapilin iškeliavusios prostitučių madame sodybą. Romanas šia merginai optimistine gaida ir baigiasi.

„Nelengvu keliu“, be abejonės, galima tęsti toliau rutuliojant kaip diena ir naktis nuo motinos besiskiriančios Džozės istoriją. Lieka apgailestauti, kad siužeto ar temos pagrindu nebuvo pratęsta pirmojo romano linija. Linos kančių istorija gal ir ne visuomet įtikina, bet skaitytoją tikrai paveikia. Sutirštinti, iš daugelio liudininkų atsiminimų sudaryti Sibiro tremties kadrai negali palikti abejingų.

Su „Nelengvu keliu“ yra kone atvirkščiai: visi vargšės Džozės Moren išgyvenimai įtikinami, bet stokoja paveikumo. Perskaitęs antrąjį R. Sepetys romaną, turinį tuoj pat pamiršti – jis praslysta nesukėlęs aštresnių emocijų ir nesugebėjęs palikti nors truputį konkretesnio įspūdžio. Taikliausia būtų pasakyti, kad „Nelengvu keliu“ paprasčiausiai „gerai susiskaito“ ir tiek. Romanas parašytas lengvu stiliumi, bet pasakojimui trūksta intrigos ir gyvumo.

Šiandienėje knygų aibėje „Nelengvu keliu“ yra niekuo neišskirtinis romanas. Mažai tikėtina, kad jis apskritai būtų pasirodęs, jei ne didžiulė pirmojo teksto sėkmė ir išpopuliarėjęs autorės vardas. Pradėjusi nuo to, kas jai pačiai kaip išeivio dukrai artima ir gali būti įdomu pasaulio mastu, R. Sepetys antrajame romane praranda originalumą ir lieka viena iš daugelio.