-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
– Savo knygoje „Fiksuoto mokesčio revoliucija“, išleistoje 2005 m., gyrėte kai kurias Rytų ir Vidurio Europos šalis dėl to, kad gyventojų pajamas jos apmokestina fiksuotu tarifu. Tačiau nuo dabar lietuviams bus taikomi du tarifai, panašų sprendimą pernai priėmė latviai. Ar galime tikėtis, kad ši tendencija ir toliau tęsis?
– Na, tai mums primena, kad turime būti budrūs, gintis nuo politikų, kuriems niekuomet neužtenka pinigų išlaidoms. Jie nuolat randa priežasčių ištraukti daugiau pinigų iš visuomenės.
Jie ignoruoja pavyzdžius, tokius kaip Honkongas, kuris pritaikė žemus mokesčius ir ši priemonė su laiku pakėlė jo pragyvenimo lygį. Keldami mokesčius mažiname kapitalą, kas reiškia mažiau investicijų, o be jų, ekonomika lėčiau augs ateityje. Tai elementarūs dalykai – ilguoju laikotarpiu didelių mokesčių sistemos neveikia.
Baltijos šalys ilgą laiką turėjo savo privalumų – pirmiausia stabilizavo valiutas, o tada įvedė palankius mokesčius. Bet jeigu pradedate judėti ne ta kryptimi, ilguoju laikotarpiu kenkiate savo ekonomikai. Mokesčių sistemos esmė turėtų būti pagalba ekonominiam augimui, o ne visuomet alkanų politikų maitinimas.
– Valdantieji politikai ir partijos keičiasi, todėl ateityje dėl kokių nors priežasčių, pavyzdžiui, krizių, Lietuva galėtų svarstyti susigrąžinti fiksuotą GPM mokestį. Tačiau ar tai būtų lengva padaryti?
– Įvesti fiksuotus mokesčius galima visuomet, tam netinkamo laiko nėra. Nereikia laukti krizių. Kodėl teisingo žingsnio nežengus dabar, užduot atlikus neteisingus sprendimus, kuriuos vis viena vėliau teks taisyti?
Neturėdami nuoseklios mokesčių sistemos silpninate pasitikėjimą ateityje. Galiu garantuoti, kad po kelių metų politikai sakys – įveskime dar didesnius tarifus. Jie visuomet nori daugiau ir žmonėms reikėtų pasakyti ne – jų gerovė turėtų būti svarbesnė nei politikų rajumas.
– Turiu omenyje, susidaro įspūdis, kad žmonės progresinių mokesčių ilgai laukė ir mano, kad tai teisinga. Tad kaip tokiu atveju reikėtų perteikti fiksuotų mokesčių idėją paprastam žmogui?
– Pavydas nėra kelias į klestėjimą. Matėme, kas nutiko tokiose šalyse kaip Graikija – kai tu keli mokesčius, gali patekti į bėdą. Taigi, kelias į klestėjimą yra gana aiškus – stabili valiuta, paprasta sistema su žemais mokesčių tarifais, taip pat reikia siekti leisti uždirbti aukštesnes pajamas. Ir nepasiduoti pavydui.
Siekite sukurti aplinką, kurioje žmonės gali eiti pirmyn. Jei aplinka pasidarys priešiška, pastebėsite, kad nemažai žmonių emigruoja į kitas šalis, tokias kaip JAV. Mūsų šalyje, ypatingai Silicio slėnyje, įsikūrė dešimtys tūkstančių prancūzų, kurie nenorėjo dirbti savo šalies sistemoje. Prezidentas Emmanuelis Macronas stengiasi tai keisti, nes suvokia, kad tokia sistema skatina pačius produktyviausius darbuotojus išvykti. Tad kodėl reikėtų ignoruoti sėkmės receptą?
– Ar tarp valstybių turite mėgstamą tokios sėkmės pavyzdį?
– Šveicarija turi mažų mokesčių sistemą, stiprią valiutą ir jie puikiai tvarkosi. Singapūras turėdamas mažus mokesčius taip pat gerai gyvena. Žinoma, protinga mokesčių sistema dar negarantuoja klestėjimo, ypač jei turite nepagrįstas valstybės nustatytas taisykles. Bet kuo mažiau spaudžia valstybės ranka, tuo labiau žmonės klesti.
– Tačiau mažos Rytų Europos šalys daugeliu atvejų stengiasi lygiuotis į Vakarų Europą.
– Mažos šalys turi tapti pionierėmis, joms nereikia aklai kopijuoti kitų šalių. Žvalgotės į Vakarų Europą, kai pačių ekonomikos stiprėja, o jų augimas ilguoju laikotarpiu buvo vidutiniškas. Tad kodėl imituoti vidutiniškus sprendimus, kai galima judėti į priekį? Honkongas tai padarė, Singapūras tai padarė, o Šveicarija taip gyveno ištisus dešimtmečius.
Nereikia daryti to, ką padarė belgai, prancūzai ar graikai, reikia daryti tai, kas teisinga. Iki šiol Baltijos šalys judėjo reikiama kryptimi. Iš pradžių jose buvo įkurtos valiutų tarybos, kad suvaldytų siaubingą 90-ųjų infliaciją, tuomet numatytas fiksuotas mokestis, kuris leido žmonėms dirbti, o ne bandyti jo išvengti. Tad šiam palikimui po truputį atsukate nugarą.
Kalbant apie investuotojus, jie nori matyti stabilumą. Kai tu investuoji į užsienio šalį, norisi užtikrintumo, nes planai matuojami ne savaitėmis, o metais. Šalys, kurios juda priešinga kryptimi, investuotojui užmins mįslę – jie pradės mąstyti, kur šie pokyčiai sustos. Tad ir jums reikėtų bandyti mokytis iš šveicarijų ir hongkongų, o ne atsukti šiems pavyzdžiams nugarą.
– Negaliu nepaliesti Donaldo Trumpo temos. Jis aktyviai pasisakė prieš didelius mokesčius, o pernai nurėžęs kai kuriuos iš jų, palengvino dalį naštos. Ar šis prezidentas gali būti tiek drąsus, kad įgyvendintų dar paprastesnę mokesčių tvarką?
– D. Trumpas yra sakęs, kad jis nėra prieš fiksuotų mokesčių idėją ateityje. Jis norėjo kuo greičiau nurėžti dalį mokesčių ir tai padarė 2017 m. gruodį. Bet tai nėra kliūtis ateityje priimti dar labiau supaprastintą mokesčių sistemą. Pagrindinis iššūkis JAV šiandien yra tarifų klausimas. Jei mes išspręsime šitą svarbų klausimą ir pereisime prie laisvesnės prekybos, nebestovėsime ant kelio tiems žmonėms, kurie nori pasiekti daugiau.
Steve’as Forbes’as (Scanpix nuotr.)
– Manote, kad JAV pasirengusios supaprastinti savo mokesčių sistemą?
– Sakyčiau, kad taip. Devintajame dešimtmetyje pajamų mokestis buvo supaprastintas iki dviejų tarifų. Deja, bet politikai greitai atšaukė šiuos pakeitimus. Jie nenori paprastumo, jie nori galios, to reikėtų nepamiršti. Jų valiuta yra galia ir fiksuoti mokesčiai yra šios galios priešai.
– Įvairiose gyvenimo srityse viskas tarsi sudėtingėja, įstatymų ir biurokratijos vis daugėja, o jūs siūlote mokesčius supaprastinti kone iki minimumo. Ar stengtis nugalėti biurokratiją nėra per vėlu?
– Sakyčiau, kad ne. Demokratijoje šiuos dalykus galima apversti. JAV pirmą kartą po daug dešimtmečių švelniname taisykles, ir tai yra priežastis, kodėl mūsų ekonomika pradeda rodyti atsigavimo ženklus.
– Kalbėdamas apie mokesčius visuomet užsimenate, kad JAV juos gana sunku tinkamai deklaruoti – žmogus turi žinoti tarifus, išimtis ir kitas smulkmenas. Ar ši prievolė nepalengvėtų plačiau pritaikius technologijas?
– Visų pirma, neturėsite išplėtotų technologijų, jei neužtikrinsite palankios technologinės aplinkos. Net jeigu kompiuterinės programos padarys taip, kad mokesčius mokėsime lengviau, nereikėtų užmiršti fakto, kad apskritai mokesčių mokame per daug. Esmė yra ne padaryti mokesčių mokėjimą paprastesniu, tačiau nedaryti kliūčių norintiems sunkiai dirbti, prisiimti riziką ir patirti sėkmę.
Jums reikia tokios mokesčių sistemos, kuri paskatintų inovacijas, tokias, kurias nuolat pristato tokios šalys kaip Estija ir kitos. Dabartinė situacija yra tarsi papildomo svorio užsidėjimas sau ant kojų.
– JAV esate pasiūlęs itin supaprastintą mokesčių modelį, kuriame pajamų mokestis yra 17 proc., o tiems, kas per metus uždirba mažiau nei 52 tūkst. dolerių – 0 proc. Tačiau jei pilietis pasiekia tą ribą, ar jis lieka motyvuotas uždirbti daugiau? Jis nemokėjo nieko, o staiga turi atiduoti 17 proc. uždarbio. Ar jis nepradėtų slėpti pajamų?
– Na, iš pradžių jūs gaunate gražią lengvatą, tačiau kai viršijate ribą, mokestis yra labai mažas ir netrukdo jums uždirbti daugiau. Daugelyje šalių, kai pradedi uždirbti daugiau, pinigai apmokestinami kur kas didesniu nei 17 proc. tarifu.
Progresinių mokesčių sistema skatina žmones slėpti pajamas ir lįsti į šešėlinę ekonomiką. Jei mokesčiai paprasti ir pakankamai žemi, jie surenkami geriau.
– Kai kurios šalys pajamų apmokestinimui naudoja ne du, kaip nuo šiol darysime ir mes, o tris tarifus. Ar manote, kad Lietuva iš tokios situacijos ką nors vis viena išloš?
– Na, jums dėl to neturėtų palengvėti, jūs turėtumėte stengtis šį rodiklį dar sumažinti ir nedaryti klaidų, kurias padarė kitos šalys. Kitaip galite turėti tokią komplikuotą mokesčių sistemą kaip Vokietijoje. Turėtumėte siekti paprastumo, o ne atiduoti savo pinigus godiems politikams.
