-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Baigiau bakalauro studijas Anglijoje ir vienos tarptautinės studentų organizacijos duomenų bazėje išvydau skelbimą, siūlantį anglų kalbos mokytojo darbą majų civilizacijos širdimi vadinamoje Gvatemaloje. Daug nedvejodama nusprendžiau šešiems mėnesiams išvykti į šią amžino pavasario šalį.
Manoma, kad Gvatemalos pavadinimas kilo iš nahuatlių kalbos žodžio „quauhtlemallan“, kuris reiškia „medžių šalis“. Miškai užima trečdalį valstybės ploto, čia gyvena daugiau nei 700 rūšių paukščių, o pats įspūdingiausias jų – šalies simboliu laikomas gražuolis kvezalas. Anot legendos, kai ispanų konkistadoras Don Pedro de Alvarado stojo į dvikovą su majų vadu Tekunu Umanu, šiam padėti atskrido kvezalas. Vis dėlto sparnuočiui nepavyko apsaugoti Tekuno Umano nuo Don Pedro durklo ir mirštančio majo kraujas raudonai nudažė paukščiui krūtinę. Sakoma, kad kvezalo balsas – gražiausias pasaulyje, tačiau jo giesmės nutilo ispanams užkariavus majus.
Gvatemaloje šios genties palikuonys sudaro daugiau nei pusę gyventojų. Nepaisydami invazijos XVI a. ir pastangų sunaikinti senuosius raštus bei šventąsias apeigų vietas, dauguma vietos kilmės žmonių vis dar laikosi tūkstantmečius puoselėtų tradicijų. Likę – ladino, ispanų ir majų proanūkiai, – prisitaikė prie Vakarų kultūros ir gyvenimo būdo.
Dabar šalyje išlikusios 24 kalbos: oficiali ispanų, Atlanto pakrantėje vartojama garifunų, likusios 22 – įvairių etninių grupių majų kalbos. Labiausiai paplitusios – kičių, kekčių ir kakčikelių. Kavinėse, turgavietėse, gatvėse girdėjau žmones diskutuojant šiomis ausiai neįprastomis šnektomis. Vis dėlto, paklausti ispaniškai, jie nesutrikdavo, bet maloniai atsakydavo ir pagyrę už pastangas mokytis ispanų kalbos paklausdavo: „O gal norėtum išmokti kekčių? Būčiau puikus maestro.“ Vietinių akys suspindi išgirdus užsieniečio bandymus prabilti jų gimtąja kalba. Ispanų, nors ir oficiali, daugumai yra tik antroji, o kai kurie jos iš viso nemoka. „Mes jaučiamės tarsi užsieniečiai savo pačių žemėje“, – kartą išsidavė sutikta majų tekstilės pardavėja.
Dauguma majų vaikų į pirmąsias klases ateina nesuprasdami ispanų kalbos, kuria vyksta pamokos. Nuo 1996 m. kai kuriose mokyklose įvestas privalomas dvikalbis mokymas, tačiau didžiojoje dalyje bendruomenių trūksta kvalifikuotų specialistų, o įveikti kalbos barjerą vaikams – nemenkas iššūkis. Mokiniai, kurių gimtoji kalba – ispanų, akademiniais gebėjimais lenkia majų kilmės bendraamžius. Nors Gvatemaloje tik 15 proc. švietimo įstaigų atitinka minimalius mokymo sąlygų reikalavimus, skurdžiuose vietos žmonių gyvenamuose regionuose tokių visai nėra. Mažose klasėse vargiai sutelpa skirtingo amžiaus, mokymo lygio ir gabumų moksleiviai, trūksta priemonių, knygų. Daug vaikų, sulaukę dvylikos metų, priversti mesti mokslus, kad padėtų tėvams. Kai kuriose modernesnėse majų šeimose gimtąją kalbą palengva išstumia ispanų. Prie jos nuo mažens atžalas pratina jaunosios kartos atstovai, siekdami apsaugoti nuo sunkumų ateityje.
Didžioji dalis čionykščių įsikūrę skurdesniuose regionuose, tačiau jų apstu ir to paties pavadinimo Gvatemalos sostinėje. Iš pradžių buvo kiek neįprasta matyti margais tradiciniais drabužiais apsirengusias moteris, kurios, įsitaisiusios prekybos centrų pašonėje, priešais bankus ar „McDonald’s“ užkandines, prekiauja kukurūzų paplotėliais, tortilijomis ir čia pat ruošta gvakamole. Šių egzotiškos išvaizdos damų įprasta sutikti ir prie naktinių klubų, kur jos prekiauja šokoladu, sausainiais, cigaretėmis bei kramtomąja guma. Prašmatniomis pramogomis gali džiaugtis tik maža pasiturinčių Gvatemalos gyventojų dalis. Dėl nepritekliaus geras išsilavinimas daugumai, taip pat – ladino, yra prabanga, tačiau be jo neįmanoma susirasti pelningo darbo. Tai užburtas ratas. Dar sunkiau majų palikuoniams: 80 proc. vietos kilmės gyventojų kenčia skurdą. Palikę savo bendruomenes ir persikėlę į miestus jie dažnai patiria etninę diskriminaciją, smurtą, yra išnaudojami darbe.
Vieną dieną diskutuojant apie majų kultūros palikimą ir vietos žmonių gyvenimą moderniame pasaulyje, nauja mano bičiulė Maitė prasitarė, kad pasiilgo senų draugų, priklausančių kičių etninei grupei. Nusprendėme, kad pats laikas vykti į kalnuotoje Kecaltenango regiono vietoje įsikūrusį Estancijos kaimelį ir juos aplankyti. Po poros savaičių visi jau šnekučiavomės ir juokavome gurkšnodami atolą – šiltą saldų gėrimą, gaminamą iš maltų kukurūzų.
Mums pasisekė, nes į Estanciją atkeliavome per kasmet organizuojamą ypatingą renginį – majų princesės rinkimus. Kiekviena Kecaltenango savivaldybė išrenka po atstovę, kuri vėliau dalyvauja viso regiono princesių rinkimuose. Primena „Mis Pasaulį“, tačiau lygybės ženklo tarp šių dviejų konkursų dėti nereikėtų. Gvatemaliečių renkama ideali moteris pirmiausia turi būti intelektuali. Mergina, kalbanti keliomis užsienio kalbomis, išmananti majų istoriją, vietos bei kitų kraštų kultūrą ir papročius, turi daugiau šansų pasipuošti karūna, nei ta, kuri viso labo gali pasigirti tik dailiomis kūno linijomis.
Ši šventė sukviečia daugybę svečių – princesių iš įvairių Gvatemalos vietovių ir jų pagalbininkių, besirūpinančių, kad išrinktoji atrodytų nepriekaištingai. Visos apsirengusios savo regioną pristatančiais kostiumais. Prašmatniame renginyje beveik nesutiksi vakarietiškas madas demonstruojančio užklydėlio. Žiūrovai, kurių dauguma – vietos gyventojai, ta proga iš spintos išsitraukia išeiginius tradicinius apdarus. Naujosios draugės nepamiršo ir manęs. Neprašytos ėmė nešti savo rankų darbo drabužius ir prie jų derančius papuošalus. Dailiai apsirengusi pasijutau gerokai pasunkėjusi ir tapo truputį nejauku suktis virtuvėje. Namų šeimininkės juokaudamos ramino – jos taip pasipuošusios atlieka visus buities darbus.
Tradicinis moters kostiumas susideda iš huipil, nepaprasto grožio rankomis austos ar išsiuvinėtos palaidinės, ir cortes – audinio, kurį susijuosia kaip ilgą sijoną ir ties liemeniu susiveržia tampria juosta faja. Vyro kostiumas kiek paprastesnis – jį sudaro rankomis siuvinėti marškiniai, diržas ir kelnės. Šaltesnėse vietose dar dėvimas pončas. Kiekvienam regionui būdingi skirtingi savitų ornamentų ir spalvų kostiumai. Juose atsispindi modernumo ir senosios tradicijos sandūra. Šalia senovinių stilizuotų augalų, gyvūnų simbolių atsiranda modernių ženklų – lėktuvų, sraigtasparnių.
Kad ir kur būčiau buvusi, jutau, kokia Gvatemaloje svarbi išvaizda. Pasiturinčios moterys – dažnos grožio salonų viešnios. Tobulu makiažu, žymių prekės ženklų drabužiais ir brangiais papuošalais siekiama pabrėžti savo socialinį statusą. Nors prabangios etiketės prieinamos ne visoms, – skurdesni Gvatemalos gyventojai gatvėje ir turgavietėse perka pigesnius iš JAV atvežtus dėvėtus drabužius, – moterys nepamiršta plaukų padabinti bent smulkiu blizgučiu.
Vis dėto gražintis mėgstančioms užsienietėms Gvatemaloje reikia priprasti prie naujų taisyklių. Draugai išmokė, kad, einant gatve, papuošalus reikėtų slėpti giliausioje kišenėje – tai lengvas grobis aplink slampinėjantiems plėšikams.
Kai atvykau į šią šalį, mane pasitikusi mergina pažėrė aibę saugumo patarimų. Perspėjimai nekišti nosies iš namų sutemus ar, šiukštu, neišsitraukti telefono gatvėje kėlė nerimą, tačiau slapčia tikėjausi, jog jie specialiai išpūsti tam, kad išgąsdintų naivius turistus. Vis dėlto po kurio laiko įsitikinau, kad iš tiesų derėtų nuolat būti budriam. Išlikimo taisyklės galioja tiek atvykėliams, tiek vietiniams. Ginkluoti užpuolimai, pinigų ir telefonų vagystės – kasdienybė. Nusikaltimo auka galima tapti net judrioje gatvėje miesto centre. Sakoma, kad Gvatemaloje gyvybė neverta nieko. Pernai per savaitę buvo įvykdoma apytiksliai 100 žmogžudysčių. Skaičiuojama, kad 100 tūkst. gyventojų tenka 34,5 žmogžudystės. Ši valstybė pelnytai vadinama viena pavojingiausių Lotynų Amerikoje.
Keliauti saugiai Gvatemaloje brangu. Draugai prigrasino niekada nelipti į autobusus. Jie čia dar vadinami „Chicken bus“. Tai – buvę amerikietiški mokykliniai autobusiukai, dabar perdažyti ir naudojami viešajam transportui. Kartą, draugo broliui važiuojant vienu jų, įlipo keletas klounų (tokie persirengėliai – įprastas reginys, pavaidinę jie iš žiūrovų prašo išmaldos). Tąkart baigę pasirodymą klounai išsitraukė ginklus, ėmė šaudyti ir iš keleivių reikalauti atiduoti savo turtą.
Alternatyva – keliauti taksi. Jų yra dviejų rūšių: saugūs taksometrą turintys geltonieji ir baltieji. Pastarųjų neįmanoma išsikviesti telefonu, jie stabdomi gatvėje. Dažnai sustoja ir neprašyti, siūlo pavėžėti. Dėl kainos deramasi iš anksto. Net įkalbėjus pavežti pusvelčiui, pasiekus kelionės tikslą, galima likti be cento kišenėje – nepritekliaus kamuojami vairuotojai gali pasinaudoti proga apiplėšti kostiumuotą pakeleivį.
Kaip ir daugumą čia atvažiavusių užsieniečių, mane glumino savitos, pačių vairuotojų sukurtos, eismo taisyklės. Jie nepaiso greičio ribojimų, ignoruoja kelio ženklus ir žymėjimo linijas. Pėsčiajam pereiti gatvę Gvatemaloje – tikras iššūkis. Pirmą sykį sutrikau, kai sustojusi prie perėjos negalėjau nė žingsnio žengti dėl per ją skriejančių automobilių. Teko perprasti, kaip saugiai perbėgti gatvę. „Dabar!“ – paragino draugė akimirkai sumažėjus mašinų srautui.
Atvykusi į Gvatemalą turėjau įveikti ne tik laiko skirtumą, bet ir priprasti prie „Hora Chapina“ arba „čapinų valandos“. Čapinas – bet kuris iš Gvatemalos kilęs žmogus, žodžio „gvatemalietis“ sinonimas. Dar tai vadinama „gvatemaliečių valanda“. Dėl jos iš pradžių kildavo nesusipratimų. Į pirmą susitikimą valandą pavėlavęs akademijos direktorius mus pasitiko su veide švytinčia amerikietiška šypsena, nieko nepaaiškinęs pradėjo pokalbį ir akimirką privertė sudvejoti, kad galbūt mes apsirikome ir atvykome per anksti. Abejonės išsisklaidė akademijos mokytojui prancūzui užsiminus apie vieną gyvenimo šioje šalyje subtilybę: vėluoti valandą ar dvi čia taip natūralu, kaip kvėpuoti ar valgyti. Mokiniai, įpratę į pamoką ateiti 15 minučių vėliau ar jai jau įpusėjus, nustebdavo išgirdę apie griežtą lietuvišką punktualumą. „Gvatemaliečių valanda“ – tarsi plačiai paplitęs virusas: autobusų vairuotojai nesilaiko grafiko, dėstytojai vėluoja į paskaitas, koncertai neprasideda laiku, o medikai pamiršta pacientus. Kelioliktą kartą valandą pralūkuriavęs įgundi kitaip planuoti laiką arba iš anksto pasitikslinti: „15 valandą Gvatemalos laiku?“ Vietiniai, patys mėgstantis papokštauti iš šio kultūrine ypatybe virtusio įpročio, nesupyksta. Tik nusijuokia ir pritariamai linkteli, duodami užuominą, kad ir vėl, neabejotinai, leis sau užtrukti ilgiau.
Vis dėlto juokauti su gvatemaliečiais reikėtų atsargiai. Netinkamai parinkti žodžiai ar kandesnė pastaba gali įskaudinti švelnius ir malonius šalies gyventojus. Tačiau įsižeidę jie greitai ir atlyžta. Apskritai, pykti ir sukti galvą dėl niekų čia nebūdinga. Įvykiams susiklosčius ne taip, kaip tikėtasi, dažnai išgirsti juos kartojant „no tengas pena!“ (isp. nesijaudink). Kartą, kai važiavome į gimtadienio šventę, į mus atsitrenkė automobilis. Tai vakaro nesugadino. Prie vairo sėdintis draugas tepasakė: „Que idioto“ (isp. „koks kvailys“), ir juokaudamas tęsė pokalbį, tarsi nieko nebūtų įvykę. Gvatemaliečiai oficialiai pripažįstami vienais laimingiausių žmonių pasaulyje. Nors šalies ekonomikos padėtis ypač sunki, ji jau keletą metų patenka į Jungtinių Tautų skelbiamo laimingiausių pasaulio valstybių sąrašo dešimtuką.
Būdamas su gvatemaliečiais ir pats pasijunti laimingesnis. Teigiamas emocijas, meilę bei džiaugsmą jie lieja laisvai ir nesidrovėdami. Savo palankumą jie rodo nuoširdžiu dėmesiu, pagyromis ar smulkiomis dovanėlėmis. Studentai neretai nustebindavo mane atnešdami šokolado, vaisių. Gvatemaliečiams svarbiausia – šilti santykiai. Bendraudami jie nesureikšmina savo profesinių pasiekimų, pamiršta formalumus. Valytoja gali šaipytis iš viršininko, o šis ją pavėžėti po darbo namo. Labiau už viską jie vertina šeimą. Savaitgaliai, praleisti gausiame namiškių būryje, – neįkainojami. Viename tokių susibūrimų sutikau Kalėdas. Seneliai, mamos, tetos, broliai, pusseserės vos tilpo prie dviejų ilgų stalų, nukrautų šventiniais patiekalais ir gaiviaisiais gėrimais. Niekas nesirūpino gražiomis lėkštėmis ar stiklinėmis – valgoma iš vienkartinių indų. Gurkšnojau tradicinį Kalėdų gėrimą, primenantį kompotą, tačiau pagaminamą iš ananasų, papajų, apelsinų ir kitų egzotiškų vaisių.
Gvatemaloje juokas ir dainos skamba visur ir visuomet. Net per Visų Šventųjų ir mirusiųjų dieną prie kapaviečių žmonės būriuojasi pasiklausyti koncertų, čia pat rengia aitvarų leidimo varžytuves. Išmokau džiaugtis kiekviena akimirka. Net ir kam nors nepasisekus, šypsena iš veido nedingdavo: gyvenant laimingiausioje pasaulio šalyje, viskas visada baigiasi gerai.
KĄ PAMATYTI?
Atvykus į Gvatemalą privalu aplankyti Tikalį, vieną didžiausių senovės majų miestų Peteno regiono džiunglėse. Čia išlikę milžiniški pastatai byloja apie kadaise klestėjusią senąją civilizaciją. Patys žymiausi – šešios laiptuotosios piramidės, siekiančios iki 60 metrų aukštį. Kai kurie džiunglėse besislepiantys statiniai vis dar laukia, kol juos atradę ištirs archeologai. Ekskursiją Tikalyje idealu pradėti švintant, kai pirmųjų spindulių pažadinti ryto vaizdais mėgautis kviečia džiunglių gyvūnų garsai. Vakarop turistai skuba vėl įsitaisyti piramidės viršūnėje tam, kad leidžiantis saulei galėtų gėrėtis miesto vaizdu. Istorikų nuomone, Tikalis buvo apleistas X a. Kas tiksliai majus privertė palikti jį – neaišku. Šį galvosūkį narpliojantys mokslininkai siekia išsiaiškinti, tai nulėmė karas, badas, ligos ar kitos priežastys.
Semuk Čampėjus. Tai natūraliai susiformavęs kalkakmenio tiltas, po kuriuo teka Kohabano upė, o virš jo – daugybė laiptais nusitęsusių turkio ir smaragdo spalvos vandens baseinų. Jei žemėje būtų rojus, jis būtų Semuk Čampėjuje.
Atitlano ežeras. Tai giliausias ežeras Centrinėje Amerikoje, apsuptas trijų ugnikalnių – San Pedro, Atitlano ir Tolimano. Pakrantėje išsidėstę maži miesteliai vilioja turistus, norinčius iš arčiau susipažinti su majų kultūra, išvysti ten gyvenančius vietos žmones.
KUR APSISTOTI?
„Earth Lodge“. Viešbutis šalia ugnikalnių, netoli Antigvos. Ramų savaitgalį čia mėgsta praleisti gringos (lotynų amerikiečiai taip vadina atvykėlius iš JAV). Be įprastų privačių ar iki 8 vietų namukų, nakvynei galima pasirinkti ir namelį medyje. earthlodgeguatemala.com
„Casa Santo Domingo“. Penkių žvaigždučių viešbutis, įsikūręs kolonijiniame mieste, buvusioje Gvatemalos sostinėje Antigvoje. Anksčiau čia stovėjęs vienuolynas virto prašmatniu viešbučiu, kurį svarbiausioms progoms paminėti renkasi verslininkai, o jaunos poros čia švenčia vestuves. Žvakių šviesoje vaikščiodamas koridoriais ir sodu, klausydamasis papūgų ir vandens fontano garsų pasijunti tarsi magiškoje pasakoje. casasantodomingo.com.gt
„Sak’cari El Amanecer“. San Pedro miestelyje, Atitlano pakrantėje, įsikūręs viešbutis idealiai tinka ieškantiems privatumo ir nuo miesto šurmulio atsikvėpti norintiems keliautojams. Turistus jis žavi kerinčiais terasiniais sodais ir pro kiekvieno kambario langą atsiveriančiu kvapą gniaužiančiu vaizdu į ugnikalnių apsuptą ežerą. hotel-sakcari.com
„El Retiro“. Tai puikus pasirinkimas daug išleisti negalintiems, tačiau įspūdžių trokštantiems keliautojams. Lankine esantis viešbutis pritraukia jaunimo iš įvairių šalių. Aštrių pojūčių pasiilgusiems turistams viešbutis siūlo ekstremalias ekskursijas į Semuk Čampėjų. Pasyvaus poilsio mėgėjai galės atsipūti prie pat upės kabančiuose hamakuose. elretirolanquin.com
KUR PAVALGYTI?
„Kacao“. Geriausia vieta Gvatemalos mieste norintiems išbandyti įvairių šalies regionų virtuvės patiekalų. Nuo kokosinės Karibų regiono jūrų gėrybių sriubos iki moliūge gamintos vištienos.
2 aveniu, 13-44, Zona 10, Gvatemala
„Xkape Koba’n“. Jaukus tradicinės virtuvės restoranas Kobano mieste. Jame vertėtų paragauti su kardamonu ruošiamos vietos kavos. Restoranėlyje įrengta parduotuvė, kurioje prekiaujama rankų darbo saldainiais, šokoladu su kardamonu, šokolado likeriu, kava ir suvenyrais.
2a gatvė, 5-13 Extras, Zona 2, Kobanas
„Pitaya Juice Bar“. Ši vieta patiks sulčių, kokteilių ir sveiko maisto gerbėjams. Dideliame valgiaraštyje neradus norimo vaisių mišinio, sudedamąsias kokteilio dalis galima pasiūlyti pačiam. Ši vieta populiari dėl įvairiausių rūšių salotų ir tortilijų. Viskas gaminama iš šviežių vaisių ir daržovių.
6a gatvė. Poniente, #26, Antigva
KĄ VALGYTI?
Tamaliai. Kukurūzų maltinukai su kiaulienos arba vištienos įdaru. Paches – tamalių rūšis, tačiau jų masė gaminama ne iš kukurūzų, o iš bulvių ar ryžių.
Chuchitos („šuniukai“). Panašūs į tamalius, bet mažesni, tvirtesnės konsistencijos, be įdaro. Patiekiami įvynioti į džiovintus kukurūzų lapus. Valgomi su šviežių pomidorų padažu ir smulkintu baltu kietuoju sūriu.
Rajenitos. Gardus gvatemalietiškas desertas. Saldūs kamuoliukai su trintų juodųjų pupelių įdaru. Jas kasdien, aplieję į grietinę panašiu kremu, valgo su kiaušiniais ir kietuoju sūriu. Ši pupelių masė patiekiama prie kukurūzų traškučių, ja taip pat įdaromos bandelės.
