-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Jau septynerius metus padavėja Halyna iš Užkarpatės, esančios Ukrainos pietvakariuose, kasmet ima atostogų ir važiuoja vadovauti ūkyje netoli Krasniko, Lenkijos rytuose, vaisius skinančių ukrainiečių grupei. Ten ji lieka mėnesį ar kelis, žiūrint, kaip susitvarko dokumentus. Dirbdama nuo šešių ryto iki vakaro, per dieną ji gali uždirbti tris ar keturis kartus daugiau, nei gauna namie.
Anksčiau vaisių ir daržovių derlių Lenkijoje nuimdavo vietiniai. Viskas pasikeitė 2004 m., kai šalis įstojo į Europos Sąjungą ir lenkai gavo teisę dirbti Jungtinėje Karalystėje, Airijoje ir Švedijoje. Paskui per septynetą metų duris atvėrė ir kitos ES šalys. Nedarbas Lenkijoje smuko, o darbo užmokestis, turtingų šalių klubo EBPO duomenimis, 2004–2017 m. realiais terminais išaugo 30 proc. Šiandien lenkams lauko darbai neatrodo labai patrauklūs.
Vietinius pakeitė migrantai iš Rytų. Šiemet Lenkijos ūkiuose dirbo apie 500 tūkst. sezoninių darbininkų iš kitų nei ES šalių; 2014 m. šis skaičius nesiekė 200 tūkst. Dalis jų plušėjo nuo vasaros pradžios – pirma skynė braškes, vėliau avietes, tada obuolius. Tai didžiausia legalių migruojančių ūkio darbininkų grupė turtingose šalyse. Tačiau jų yra ir kitur.
2013 m. JAV federalinė vyriausybė leido ūkininkams į 99 tūkst. darbo vietų priimti laikinus darbininkus iš užsienio, daugiausia – Meksikos, o šiemet jų gali būti įsileista apie 240 tūkst. Respublikonų pateiktas įstatymo projektas padidintų ribą iki 450 tūkst. per metus ir būtų leidžiama likti iki trejų metų. Vokietija, kaip ir kitos Europos šalys, atvėrusi savo laukus darbininkams iš Bulgarijos, Rumunijos bei kitų rytinių ES narių, kasmet taip pat priima apie 60 tūkst. ukrainiečių. Australijos, Naujosios Zelandijos ir Pietų Korėjos programos kuklesnės, bet sparčiai auga.
Net imigraciją keikiantys politikai linkę daryti išimtį sezoniniams ūkio darbininkams. „Įsileisime juos“, – gegužę sakė Donaldas Trumpas. Lenkija svetimšalius ūkio darbininkus priima, bet pabėgėliams vartų neatkelia. Britų vyriausybė balsavimą išstoti iš ES pirmiausia interpretuoja kaip balsavimą prieš atviras sienas. Vis dėlto rugsėjį ji pristatė specialią programą įsivežti sezoninių ūkio darbininkų iš kitų nei ES šalių.
Gal taip yra dėl to, kad ūkininkai moka lobistinėmis priemonėmis paveikti politikus. Gal dėl to, kad migruojantys ūkio darbininkai, bent teoriškai, žiemai važiuoja namo. Galbūt dėl to, kad daugelis darbininkų gyvena mobiliuose nameliuose pačiuose ūkiuose ir nesipainioja visuomenei po akimis, ir kad daugelis jų yra baltieji. Kad ir kokia bebūtų priežastis, turtingoms šalims vis griežčiau kontroliuojant sienas ir vis aršiau pasisakant prieš migrantus, sezoninis darbas žemės ūkyje tapo rimta išimtimi iš taisyklės. O pasauliniai darbininkų srautai keičia žemės ūkį.
Turtingoms šalims vis griežčiau kontroliuojant sienas ir vis aršiau pasisakant prieš migrantus, sezoninis darbas žemės ūkyje tapo rimta išimtimi iš taisyklės.
Daugelyje turtingų šalių, įskaitant JAV, Jungtinę Karalystę, Prancūziją, Airiją, Italiją, Ispaniją ir Naująją Zelandiją, žemės ūkiui tenkanti bendro užimtumo dalis ilgą laiką mažėjo, bet prieš maždaug dešimt metų sustojo. Turėdami daugiau darbo rankų, ūkininkai galėjo auginti daugiau kultūrų, kurias reikia rinkti atsargiai.
Jungtinėje Karalystėje dabar auginama daugiau šparagų ir uogų nei 2004 m., kai šalis atvėrė duris darbininkams iš Lenkijos ir kitų Rytų Europos šalių (žr. grafiką). Nors sunku atskirti priežastis nuo pasekmių, dėl to galėjo pasikeisti britų valgymo įpročiai. 2017 m. britai suvalgė dukart su viršum daugiau uogų nei 2000-aisiais. „Žmonės valgo šilauoges pusryčiams, – sakė Jungtinės Karalystės augintojų asociacijai vadovaujantis Jackas Wardas. – Prieš dešimt metų nieko panašaus nebuvo.“
Kad ūkininkai priklauso nuo migruojančių darbininkų, akivaizdžiausia tada, kai šie neatvyksta. Šiemet Slawomiras Brzusekas sužinojo, kad nesulauks ukrainiečių, turėjusių dirbti jo ūkyje netoli Krasniko. Jų vadovė Varšuvoje susirado darbą biure. „Visiška nežinomybė. Avietės jau buvo sunokusios, man buvo labai neramu“, – skundėsi ūkininkas. Galiausiai jis susirado kitų darbininkų iš Ukrainos, nors nepakankamai, kad surinktų visas jo laukuose užderėjusias avietes. Darbininkams jis liepė rinkti gražiausias uogas, o kitas palikti.
Tinkamai sustygavus planus, sezoninė migracija gali pakeisti žmonių gyvenimus. Naujosios Zelandijos „pripažinto sezoninio darbdavio“ programa startavo 2007 m. su 5 tūkst. migruojančių darbininkų ir išaugo iki 11 tūkst. Beveik visi programoje dalyvaujantys darbininkai – vyrai iš skurdžių Ramiojo vandenyno salų, pavyzdžiui, Tongos ir Vanuatu. Naujosios Zelandijos ūkininkai juos apgyvendina, taip pat padengia pusę kelionės namo išlaidų ir garantuoja tam tikrą kiekį darbo. Jei darbininkai metų gale neišvyksta, ūkininkai turi sumokėti už jų išvežimą.
2014 m. įvertinę programą, Johnas Gibsonas iš Vaikato universiteto ir Davidas McKenzie iš Pasaulio banko nustatė milžinišką jos poveikį. Vidutinis darbininkas iš Tongos arba Vanuatu per sezoną uždirbo 12 tūkst. Naujosios Zelandijos dolerių (šiuo metu – 6,85 tūkst. eurų), iš kurių 5 tūkst. išsiuntė namo. Po dvejų metų sezoninį migrantą turinčių namų ūkių pajamos ir santaupos buvo didesnės, o namai – gražesni nei sezoninio migranto neturinčių panašių namų ūkių. Reta plėtros programa gali pasigirti tokiais gerais rezultatais.
Kad migruojantys darbininkai nepakenktų vietinių galimybėms, Naujosios Zelandijos ūkininkai turi įrodyti, jog bandė samdyti vietinius žmones, taip pat migrantams mokėti daugiau nei vyraujantis darbo užmokestis. Šios priemonės turbūt beprasmės. Daugumoje turtingų šalių vietiniai nesutinka dirbti nuobodaus ūkio darbo už siūlomą užmokestį. Nuo 1999 m. Vokietija kelis kartus bandė riboti migruojančių darbininkų iš užsienio skaičių, kad į laukus priviliotų darbo neturinčius vietinius. Pastangos beveik nedavė vaisių, iš dalies dėl to, kad ten, kur auginami daug darbo reikalaujantys pasėliai, nedarbas buvo mažas.
Pasikliauti svetimšaliais įpratęs ūkininkas gali niekada nebegrįžti prie vietinių gyventojų.
Svetimšaliai darbininkai susireguliuoja patys, pažymi migrantų darbą tyrinėjantis Philipas Martinas iš Kalifornijos universiteto Deivise. Kadangi ūkiuose darbo vietų paprastai mažiau nei norinčių dirbti migrantų, o darbininkai dažnai samdomi grupėmis, jie turi rimtą akstiną elgtis nepriekaištingai ir pasirūpinti, kad kiti taip pat neprasižengtų. Šviežiausiame tyrime 90 proc. Naujosios Zelandijos ūkininkų Ramiojo vandenyno salų gyventojų patikimumą vertino bent aštuoniais balais iš dešimties. Tik 22 proc. panašius balus davė vietiniams darbininkams. Pasikliauti svetimšaliais įpratęs ūkininkas gali niekada nebegrįžti prie vietinių gyventojų.
Jei migruojančių ūkio darbininkų samda turi kokią nors kainą, veikiausiai tai – nuošalyje likusios inovacijos. Kai kurie ūkininkai, kuriems dirba daug migruojančių darbininkų, norėtų darbą taupančių mašinų. Bet tokių, regis, reta. Panašu, kad gausi dirbti norinčių darbininkų pasiūla sulaiko augintojus nuo investicijų į technologijas. Tai paaiškėjo JAV užsukus čiaupą.
XX a. 7-ojo dešimtmečio pradžioje prezidentas Johnas F. Kennedy nutraukė bracero programą, pagal kurią beveik pusė milijono meksikiečių galėjo dirbti amerikiečių ūkiuose. Siekta didinti vietinių darbininkų užimtumą ir darbo užmokestį. Atlikę tyrimą Michaelas Clemensas, Ethanas Lewisas ir Hannah Postel nustatė, kad nieko panašaus neįvyko. Išsiuntus meksikiečius, darbo užmokestis ūkiuose paaugo, bet ne mažiau šoktelėjo ir ten, kur jie niekada nedirbo. Užuot samdę daugiau amerikiečių, ūkininkai investavo į įrangą, pavyzdžiui, pomidorų rinktuvus, ir nebeaugino mechanizacijai netinkamų kultūrų.
Inžinieriai toliau kuria darbininkus galinčią pakeisti techniką. Britų įmonė „Garford Farm Machinery“ pristatė robotą ravėtuvą, kabinamą prie traktoriaus. Mašina, kaip ir reikėjo tikėtis, pavadinta „Robocrop“, išravi ne tik tarp vagų (tai gali bet kokia sena technika), bet ir tarp augalų vagoje augančias piktžoles. Pasak vykdomojo direktoriaus Philipo Garfordo, ši mašina gali atlikti trisdešimties vyrų su kauptukais darbą. Jos kaina prasideda nuo 80 tūkst. svarų. Kiti išradėjai bando kurti robotus braškėms skinti. Bet jas skinti sudėtinga, jau nekalbant apie avietes, kurias reikia atsargiai nutraukti nuo žiedsosčio. „Tas, kas išras, kaip mechanizuotai skinti avietes, gaus Nobelio premiją“, – sakė Krasniko užimtumo tarnybos vadovas Andrzejus Tybulczukas.
Lenkijos ūkininkams neramu, kad bus išgraibstyti visi dirbti norintys ukrainiečiai. Ukrainoje mažėja jaunimo, nes žlugus komunizmui smuko gimstamumas, o Vokietijos ir Jungtinės Karalystės ūkininkai gali mokėti daugiau. Lenkijos ūkininkams darbo rankų veikiausiai teks ieškoti tolimesniuose kraštuose, gal Pietų Azijoje ar Užsachario Afrikoje. Beveik vien baltųjų gyvenamoje šalyje tokie darbininkai labiau kris į akis. Tačiau jei tokia praktika pasiteisina Naujojoje Zelandijoje, kodėl negali Europoje?
