(Scanpix nuotr.)

Kinų investicijos ir įtaka Europoje auga

Kinų investicijos ir įtaka Europoje auga

Kinija moka išnaudoti savo dydį. Europa jai tėra priemonė tikslams pasiekti.

Prahos pilyje, po renesansiniais Kamuolio žaidimų salės skliautais, neseniai Čekijoje darbą pradėjęs Kinijos ambasadorius Zhang Jianminas cituoja savo šalies prezidentą Xi Jinpingą. „Būna ypatingų metų, kai istorija duoda žmonėms progą įgyti išminties ir galios eiti pirmyn“, – kalbėjo ambasadorius, pridūręs, kad 2018-ieji „kaip tik ir yra tokie metai“. Jau keturis dešimtmečius Kinija vykdo ekonomines reformas, o prieš penkerius metus pristatė „Vienos juostos, vieno kelio“ iniciatyvą Eurazijos ūkiams sujungti, taigi dabar puiki proga paspartinti jo tėvynės ir jį priėmusios šalies bendradarbiavimą.

Informaciniu renginiu investuotojams iš Kinijos vadinama konferencija surengta kartu su Prahos Naujojo šilko kelio institutu, kurio „esminė misija“ yra „informuoti Čekiją ir kitas Europos šalis apie Naujojo šilko kelio koncepciją“. Institutui vadovauja buvęs Čekijos užsienio reikalų ministras, šalies prezidento patarėjas Janas Kohoutas, renginyje liaupsinęs tai, ką galima įsigyti jo šalyje.

Pagrindinė publika buvo kinai, bet tarp jų šmėžavo keli įtakingi čekai, įskaitant buvusį ministrą pirmininką ir buvusį pramonės ministrą. Tai puikiai iliustruoja politikos ir komercijos persipynimą, būdingą kinų veiklos plėtrai Čekijoje.

Kitur Europoje – taip pat. Amerikiečių tyrimų bendrovės „Rhodium Group“ duomenimis (žr. grafiką), 2016 m. kinai ES investavo beveik 36 mlrd. eurų, kai metais anksčiau – 20 mlrd. Už didumos investicijų stovi valstybė, kas rodo ambicingą Komunistų partijos siekį, kad Europa nepadėtų JAV riboti Kinijos augimo. Iki šio bumo Europos lyderiai, ypač vokiečiai, Kinijos investicijas daugiausia mielai priimdavo per daug negalvodami, bet kai suplaukė šitiek pinigų, Berlyne, Briuselyje ir kitur sunerimta dėl tokiu būdu stiprėjančios Kinijos galios ir įtakos, ypač mažesnėse ES šalyse. Kinijos investicijas pradėta griežčiau tikrinti, taip pat siekiama, kad Europa reaguotų vieningiau. Vis dėlto tokie bandymai vos spėja paskui pinigų srautus. Pernai įvežamų investicijų apimtis susitraukė iki 30 mlrd. eurų, Kinijai visame pasaulyje prisukus tiesioginių užsienio investicijų (TUI) čiaupą. Bet išaugo Europai tenkanti dalis – nuo penktadalio iki ketvirčio visų TUI.

Paprastai ten, kur turima reikalų su Kinija, sunku sužinoti smulkmenas. Tačiau yra aiškių faktų. Į Europą ateina daugiausia valstybės remiamos Kinijos įmonės ir investiciniai fondai, kuriems, kaip rodo „Bloomberg“ analizė, per dešimtmetį iki 2018 m. pagal vertę teko 63 proc. sandorių. Ypač taikomasi į energetiką, chemijos pramonę ir infrastruktūrą. Kinų bendrovės valdo visą arba beveik visą šveicarų pesticidų gamintoją „Syngenta“, didžiausią Graikijoje Pirėjo uostą ir britų branduolinę jėgainę „Hinkley Point C“, taip pat turi nemažą dalį Londono Hitrou, Frankfurto Hano ir Tulūzos oro uostų, „PSA Group“, gaminančios automobilius „Peugeot“ ir „Citroën“, bei italų padangų gamintojos „Pirelli“ akcijų.

Kelias į turtą

Investicijoms būdingas regioniškumas. Rytų Europoje daugiausia dėmesio gauna infrastruktūra, galinti tvirčiau susieti Senąjį žemyną su „Vienos juostos“ projektais toliau Rytuose. Pietų Europoje pirkėjai iš Kinijos pasinaudojo euro zonos krizės išjudinta privatizacija. Portugalijoje jie graibstė uostų, oro bendrovių, viešbučių ir pagrindinio šalies elektros tinklų operatoriaus „Energias de Portugal“ akcijas. Krizės paveikta Graikija iš Kinijos gavo kapitalo, kuris jai labai pravertė.

Pietų Europoje pirkėjai iš Kinijos pasinaudojo euro zonos krizės išjudinta privatizacija.

Daugiausia Kinijos pinigų suplaukė į Vakarų Europą. Jungtinę Karalystę jie užplūdo, kai tuometis iždo kancleris George’as Osborne’as pareiškė, kad jo šalis Kinijai turi tapti „geriausia partnere Vakaruose“. Net Prancūzijoje, kuri ilgą laiką į užsienio investicijas žiūrėjo skeptiškai, kinai pirko Bordo vynuogynus.

Vokietijoje Kiniją labiausiai domina aukštųjų technologijų įmonės, turinčios specializuotų žinių, be kurių Kinijai bus sunkiau užsitikrinti pramoninį ir technologinį savarankiškumą, kaip numatyta Xi Jinpingo strategijoje „Pagaminta Kinijoje 2025“. Vokietijos valdžia supanikavo, kai vasarį buvo nupirkta beveik 10 proc. „Daimler“, valdančios „Mercedes-Benz“, akcijų. Kinų žiniasklaidai pristačius sandorį kaip jų pramonei naudingą triumfą, jai tikrai nepalengvėjo. Taip pat neramu, kad Kinijos įmonės graibsto nedideles, specializuotas mittelstand (mažąsias ir vidutines) įmones – kertinį akmenį, užtikrinantį Vokietijos pramonės sėkmę; jų steigėjai sensta ir neturi įpėdinių, norinčių perimti šeimos verslą.

Pasirinkimų nubrėžtu taku

Ko nori Kinija? Būtų klaida jos veiksmus priskirti vien megastrategijai. Skirtingai nei Rusija, Kinija nesiekia, kad greičiau sugriūtų ES. Priešingai, Europos atvirume ir turtuose ji mato naudos sau. Kinija yra galvojusi, ar Europa negalėtų tapti jos partnere daugiapoliame pasaulyje, trynė rankas, kai prancūzams ir vokiečiams 2003-iaisiais spiriantis prieš amerikiečių vadovaujamą įsiveržimą į Iraką pašlijo Vakarų vienybė, stengėsi mokytis iš Europos kapitalizmo, ypač – iš Šiaurės šalių socialiai orientuotos rinkos modelio. Tačiau Kinija neilgai žavėjosi Europa kaip sau lygia. Šiandien Kinijos vadovai nevengia ambasadoriams ir užsukusiems Europos lyderiams pamokslauti, ką Vakarai daro blogai.

Daliai europiečių atrodo, kad Kinija žaidžia keturių matmenų šachmatais, siekdama skaldyti ir valdyti Europą. Tačiau dauguma Pekine dirbančių Europos pasiuntinių mano, kad realybėje mažiau dramos ir daugiau oportunizmo. Kaip ir kitur, užsienio politikoje Kinija įkūnija patį tikriausią savanaudiškumą. Europa tėra priemonė siekti tikslo.

Pagrindinis tikslas, kurio Kinijos vadovai nepaleidžia iš akių, – paversti Kiniją pažangia, šiuolaikiška supervalstybe, kuriai kitos šalys nedrįs prieštarauti. Europą kinai mato kaip turtingą, inovatyvų regioną, galintį padėti jiems tai pasiekti. O JAV užvaldžiusios kinų mintis kaip senstanti, kerštinga hegemonė, galinti pastoti jų tėvynei kelią į tikslą. Anksčiau Kinija laikė ES perspektyvia partnere, o kai kuriose srityse net pavyzdžiu, tačiau dabar ji Europai rodo mažiau pagarbos, laiko ją savotišku prekybos centru, kur galima išpešti naudos, kuri padėsiančios toliau augti, o taip pat neutralizuoti kitų pasipriešinimą savo užsienio politikai ir neleisti Vakarams vieningai veikti prieš ją.

Čekija puikiai iliustruoja, kaip vyksta šis procesas. Antai yra tokia privati (dabar remiama valstybės) energetikos milžinė „CEFC China Energy“, turinti daug ryšių ir susijusi su Kinijos karine žvalgyba. 2015 m. ji atvyko į Prahą nusiteikusi atverti piniginę ir puolė pirkti: įsigijo stambios finansinės grupės J&T, didžiausios šalies oro bendrovės „Travel Service“, žiniasklaidos konglomerato „Empresa“, net antrojo sostinės futbolo klubo „SK Slavia Prague“ akcijų ir dar kartu su komandos stadionu. CEFC įdarbino ne vieną įtakingą čeką: buvęs gynybos ministras Jaroslavas Tvrdíkas tapo įmonės padalinio Europoje vicepirmininku, buvęs eurokomisaras Štefanas Füle dirba stebėtojų taryboje, o anksčiau užsienio reikalų ministro pavaduotojo pareigas ėjęs Jakubas Kulhánekas prisijungė kaip konsultantas.

Taip Kinija beveik iš karto įgijo įtakos. Jau po kelių mėnesių Čekijos prezidentas Milošas Zemanas CEFC valdybos pirmininką Ye Jianmingą (beje, šiemet Kinijoje sulaikytą neaiškiomis aplinkybėmis) paskyrė patarėju. Nenuoseklusis M. Zemanas, kuris, pasak vieno Europos diplomato Pekine, regis, nuoširdžiai žavisi Xi Jinpingo kietos rankos politika, iš savo šalies tikisi, kad ši taps Europoje „nepaskandinamu Kinijos investicijų plėtros lėktuvnešiu“. Kassavaitiniame „Empresos“ valdomo TV kanalo „TV Barrandov“ interviu su prezidentu, kurį veda kanalo vadovas Jaromíras Soukupas, M. Zemanas dažnai reiškia prokiniškas pažiūras.

Tai duoda diplomatinių dividendų. Iš 1968-ųjų pasipriešinimo Sovietų Sąjungai ir Vaclavo Havelo prezidentavimo laikų XX a. pabaigoje kylanti čekų jaučiama pareiga ginti žmogaus teises skatino šalį bene aštriausiai Europoje kritikuoti Kinijoje daromus žmogaus teisių pažeidimus. Dabar kritika nutyko. Kai Xi Jinpingas, siekdamas kinų ir čekų santykius paversti „strategine partneryste“, 2016 m. lankėsi Prahoje, policija tramdė protestuojančiuosius dėl Tibeto. Tais pačiais metais į šalį užsukus Dalai Lamai, kurį Praha anksčiau sutikdavo šiltai, keli aukšti asmenys, įskaitant ministrą pirmininką, atsiribojo nuo vizito, o Europos Vadovų Tarybai pabandžius suderinti naujas investicijų tikrinimo taisykles, Čekija buvo tarp šalių, pasistengusių, kad priemonės nebūtų labai griežtos.

Kuo toliau į Rytus ir Pietus, tuo Kinijos įtaka ryškesnė. 2016 m. Vengrija ir Graikija sutrukdė ES prisidėti prie JAV ir Australijos, palaikiusių Filipinams palankų Nuolatinio arbitražo teismo sprendimą šių dviejų Azijos šalių ginče dėl sienų Pietų Kinijos jūroje. Kinijos valdžia ES pareiškime net nepaminėta. „Gėdinga“, – pripažino vienas ES diplomatas Pekine. Pernai ES pirmą kartą nepareiškė pozicijos JT Žmogaus teisių komitete, Graikijai ją užblokavus, nes „nekonstruktyviai kritikuojama Kinija“.

Įtakos vieškeliais

Šie pavyzdžiai atskleidžia svarbų Kinijos veiklos Europoje bruožą – dvišališkumą. Kinija mieliau tariasi su kiekviena valstybe atskirai, kad galėtų geriau pasinaudoti savo dydžiu. Metiniai „16+1“ viršūnių susitikimai su Vidurio ir Rytų Europos valstybėmis realiai yra 16 susitikimų su šių valstybių vadovais – su kiekvienu Kinija tariasi atskirai. Kinija atrodo vis patrauklesnė toms valstybėms, kurios jaučia, kad Vakarų Europos šalys jų nepastebi arba negerbia. „Infrastruktūros srityje Vidurio Europa turi rimtų kliuvinių, kuriuos reikia įveikti, – Vokietijos verslo lyderiams sausį kalbėjo autokratiškasis Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbánas. – Jei ES negali skirti finansinės paramos, kreipsimės į Kiniją.“

Kinija meistriškai naudojasi protokolu, kad atrodytų didžiadvasė. Raudonų kilimų ir susitikimų su ministrais mažesnėms šalims ji negaili taip pat kaip didesnėms. Nors susitikimai dažnai šabloniški, o Kinijos ministrai skaito iš lapų, Pekine, anot vieno diplomato, bent formaliai jautiesi mažiau pažemintas nei Vašingtone, kur mažesnėms šalims reikia išlieti daug prakaito, užmezgant ryšius su kilme arba interesais joms artimais Kongreso nariais, kad išprašytų susitikimą. Islandijos ambasadorius Gunnaras Snorri Gunnarssonas pažymi, kad ir mažoms valstybėms smagu priimti aukščiausius vadovus arba lankytis pas juos. „Jie realiai – galinga pasaulio valstybė, tad žino, kuo skiriasi didelė ir maža šalis. Bet teoriškai ir iš principo jie teigia, kad nori gerbti mažesnes šalis“, – sakė ambasadorius, pridurdamas, kad „iš Kinijos perspektyvos visos šalys mažos“.

Iš Kinijos perspektyvos visos šalys mažos.

Didesniuose Europos ūkiuose įtaka ne tokia skandalinga, bet egzistuoja. Pasak Mikko Huotari iš „Mercator“ Kinijos tyrimų instituto, ji ypač sparčiai auga Italijoje. Tuo pačiu metu kinų įmonės ir fondai mezga kontaktus su Europos elitu ir samdo tokius asmenis kaip buvęs britų ministras pirmininkas Davidas Cameronas (konsultuoja investicinį fondą), buvęs Prancūzijos ministras pirmininkas Jeanas-Pierre’as Raffarinas (vieno gamintojo valdybos narys) ir buvęs Vokietijos vicekancleris Philippas Rösleris (vadovauja labdaringam didelio Kinijos konglomerato padaliniui).
Viena iš silpniausių kontinento vietų – naivumas. Ilgą laiką JAV ir Australija buvo žymiai griežtesnės nei europiečiai, kurie ilgai manė, kad integruodamasi su Vakarais Kinija atsivers ir liberalizuosis. Vokiečiai tai vadino „Wandel durch Handel“ (liet. „permainos per prekybą“), kol suprato, kad Wandel iš Kinijos padarys konkurentę, o Handel negarantuoja, kad kinai bendradarbiaus.

Pabandžiusi pabaksnoti Europos pilvą ir pamačiusi, kad į ranką niekas nekanda, Kinija tikrina ribas. Neseniai ji bandė uždrausti britų parlamentarui, kuris remia Taivaną, dalyvauti parlamentinio komiteto kelionėje į Kiniją, o iš „Daimler“ išsireikalavo, kad atsiprašytų už Dalai Lamos citatą reklamoje „Instagram“ tinkle.

Toks subtilus pažeminimas – ne vienintelis Kinijos pinigų Europoje keliamas pavojus. Pavojingas ir politinis, taigi nepatikimas investicijų pobūdis, dažnai vedantis į nesėkmes. Nesena fiasko virtinė, taip pat Kinijos nenoras atverti savo rinkas ES investicijoms Europos vyriausybes verčia vis labiau abejoti tais plaukiančiais pinigais. Sulaikius CEFC vadovą, įmonė būtų žlugusi, jei ne valstybei priklausančios Kinijos investicinės organizacijos CITIC įsikišimas. Įstrigo Budapešto–Belgrado geležinkelio statybos (maršrutas aplenks kelis svarbius Vengrijos pramoninius miestus). Varšuvą su Vokietijos siena jungianti Kinijos finansuojama magistralė liko nebaigta. Liverpulis taip ir negavo žadėtų pinigų plėtrai.

Svarbu, kad skepticizmu užsikrėtė ir Kinijai įprastai palankesni ūkiai. Susiruošusi išstoti iš ES Jungtinė Karalystė, kuriai verkiant reikia investicijų ir prekybos sandorių, Kinijos prašymams pasiduoda lengviau nei jos kaimynės kontinente, bet pastaraisiais metais ir ji griežtina politiką. Paskutiniame „16+1“ viršūnių susitikime Vidurio ir Rytų Europos valstybės, vadovaujamos Lenkijos, kuriai pabodo klausytis komandų, negailėjo klausimų Kinijai apie tai, ar veiksmingos jos investicijos jų šalyse.

Vokietijoje priimta naujų ir sugriežtinti senieji nacionaliniai įstatymai, numatantys tikrinti investicijas. Kartu su Prancūzija šalis paragino ES sukurti bendrą bazę sugriežtinti sąlygas Europos lygmenyje.

Nauji posūkiai

Atitinkami teisės aktai turėtų būti patvirtinti iki kitų metų Europos Parlamento rinkimų. Nors galutinė tikrinimo kontrolė liks nacionalinių vyriausybių rankose, siekiama, kad informacija ir normos pasklistų visose valstybėse narėse. „Stebėtina, bet beveik vieningai sutarėme dėl pasiūlymo“, – pasakojo vienas Europos pareigūnas. „Prieš keletą metų tokia direktyva būtų buvusi neįsivaizduojama“, – pridūrė kitas.

Tokias permainas tarp valstybių nemaža dalimi lėmė siekis daugiau daryti Europos lygmeniu. 2016 m. ES patvirtino naują Kinijos klausimo strategiją, kurioje numatomas didesnis valstybių narių bendradarbiavimas. ES glaudžiau dirba su „16+1“ valstybėmis, siekdama suderinti jų pozicijas. Rugsėjį oficialiame pranešime Europos Komisijos pirmininkas Jeanas-Claude’as Junckeris pripažino: „Labai negerai, kad pasipriešinus vos vienai valstybei narei Europa neprabilo Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitete, kai reikėjo pasmerkti Kinijoje vykdomus žmogaus teisių pažeidimus. Tai tik vienas iš daugybės pavyzdžių.“ Jis siūlo, kad tam tikriems užsienio politikos klausimams, įskaitant žmogaus teises, užtektų kvalifikuotos daugumos, o ne vienbalsio pritarimo. Pasiekti, kad tam pritartų Čekija ir Graikija, nebus lengva. Tačiau kryptis aiški – Europa įgauna išminties.

Stipriausias atsakas Kinijai būtų tapti konkurencingesniems ir skleisti savo modelį – atvirumą.

Laukia daug darbų. „Kodėl domimės tik valstybine parama iš ES šalių, bet ne iš Kinijos?“ – klausia vienas Europos pareigūnas. M. Huotari ragina atidžiau tikrinti, kai kinų įmonės perka turtą subsidijuojamos valstybės, ir sugriežtinti apskaitos standartus. Thorstenas Benneris iš Berlyne veikiančio Pasaulinės viešosios politikos instituto mano, kad tai fundamentalesnis klausimas: „Mums, europiečiams, reikia mažiau galvoti apie gynybinę poziciją. Stipriausias atsakas Kinijai būtų tapti konkurencingesniems ir skleisti savo modelį – atvirumą.“

Tai iššūkis Europai. Jos šalys ir institucijos yra bene atviriausios pasaulyje. Tokį atvirumą simbolizuoja Praha ir jos pasipriešinimo sovietų priespaudai istorija. Sykiu šis miestas vis dažniau iliustruoja Kinijos gebėjimą tuo pasinaudoti siekiant nacionalinių interesų. Norėdama konkuruoti, Europa turi likti atvira, bet netylėti, o prireikus – blokuoti išorines jėgas, piktnaudžiaujančias tokia atvirų durų politika. Šiais ypatingais metais būtų kvaila Europai nepaklausyti išmintingų Kinijos prezidento žodžių. Reikia pasinaudoti „proga įgyti išminties ir galia eiti pirmyn“.

Komentarai

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų