(Scanpix nuotr.)

Kinija pavertė Sindziangą policine valstybe, kuriai nėra lygių

Kinija pavertė Sindziangą policine valstybe, kuriai nėra lygių

Taikant totalitarinę kontrolę ir šiuolaikines technologijas regione masiškai nepaisoma žmogaus teisių

„Prisiartinęs prie sūnaus pranašas Suleimanas tarė: „Gavau žinią iš Dievo. Noriu, kad apkeliautum Žemę ir pažiūrėtum, ar daugiau žmonių, kurie gyvi dvasia, ar daugiau žmonių, kurie mirę dvasia.“ Po daugelio dienų sūnus sugrįžo ir tarė: „Aplankiau daug kraštų, tėve, ir visur, kur buvau, mačiau daugiau žmonių, kurie buvo mirę, nei tų, kurie buvo gyvi.“

Tokią žinutę 2015-aisiais „WeChat“ socialinių pranešimų grupėje parašė 23-ejų Hasanas. Jis gimė Jarkende, Sindziango pietuose, bet kilus minčiai prekiauti nefritu ir batais, taip pat pasigilinti į islamą, apsigyveno provincijos sostinėje Urumči. Kalbėdamas su antropologu Darrenu Byleriu iš Vašingtono universiteto jis sakė, kad yra klajūnas sufijus ir pamaldus žmogus, turi žmoną ir mažą dukrelę, meldžiasi penkis kartus per dieną, nepritaria šokiams ir nepadorumui.

Tačiau 2015 m. sausį provincijos valdžia pareikalavo, kad visi gyvenantieji Urumči parvyktų į gimtuosius namus naujos tapatybės kortelės. „Mane verčia grįžti, – D. Byleriui skundėsi Hasanas. – Kiekvieną dieną sulaukiu skambučio iš Jarkendo policijos. Jie ir mano tėvus verčia man skambinti bei kartoti tą patį.“ Galiausiai jis su šeima susiruošė į 20 valandų kelionę namo ir sėdo į autobusą. Jį taranavo sunkvežimis. Hasano žmona ir dukra žuvo, jis pats atsidūrė ligoninėje. „Tokia Alacho valia“, – sakė vyras.

Hasanas tikėjosi, kad dėl patirtų sužalojimų valdžia leis jam grįžti į Urumči. Nieko panašaus. Jis prarado ne tik žmoną, vaiką ir pragyvenimo šaltinį, bet ir laisvę. Praėjo dvi savaitės po avarijos, ir vyrą neapibrėžtam laikui išsiuntė į perauklėjimo stovyklą. Kiek žinoma Hasano artimiesiems, jis iki šiol ten.

Hasanas – vienas iš šimtų tūkstančių uigūrų, kalbančių viena iš turkų kalbų, kurie dingo Sindziango provincijoje Kinijos šiaurės vakaruose. Tai tuščias ir platus kraštas: atstumas nuo Hasano gimtojo Jarkendo iki Bagdado ne didesnis nei iki Pekino. Regionas yra be galo svarbus. Jame Kinija išgauna daugiausia savos naftos ir dujų, per jį į pramoninius rytų pakrantės centrus keliauja didžioji dalis iš Centrinės Azijos ir Rusijos importuojamo kuro. Dabar jis tapo viena iš kertinių grandžių vykdant užsienio politikos „Juostos ir kelio“ iniciatyvą, kuria siekiama Artimuosius Rytus ir Europą susaistyti su Kinija infrastruktūros, investicijų ir prekybos ryšiais.

O svarbiausia – tai uigūrų namai. Ši didžiausia šalies musulmonų grupė etniškai gerokai skiriasi nuo kinų hanių. Pastarojo meto uigūrų bruzdėjimai, ypač kruvini etninių grupių susirėmimai 2009-aisiais, vykę Urumči po uigūrų žudynių kituose Kinijos kraštuose, ir vėlesnis terorizmas įsiūbavo represinius vyriausybės polinkius. Prie vairo stojus naujai partijos galvai, Chen Quanguo, paskirtam 2016 m., uigūrų veiklos kontrolei ir įsitikinimams stebėti provincijos vyriausybė pradėjo skirti gerokai daugiau lėšų ir pastangų. Valdžios režimas – rasistinis, beširdiškas ir totalitarinis, nes siekiama kištis į visus žmonių gyvenimo aspektus. Sukurta visavertė policinė valstybė. Be to, valdžia vykdo bene didžiausius žmogaus teisių pažeidimus pasaulyje, kurie nesulaukia dėmesio.

Ne visai Gulago archipelagas

Vyriausybė neprisipažįsta, bet steigia šimtus, gal net tūkstančius perauklėjimo stovyklų, į kurias uigūrus gali išsiųsti bet kokiu pagrindu arba visai be jo. Kai kuriose kasdienės sąlygos ne tiek fiziškai alina, kiek baugina. Vienas paleistas kalinys pasakojo, kad jam neleisdavo valgyti, kol nepadėkos Kinijos prezidentui Xi Jinpingui ir Komunistų partijai. Bet yra pranešimų apie stovyklas, kuriose vyksta kankinimai. Sausį gerbiamas 82 metų teologas Muhammadas Salihas Hajimas mirė sulaikytas Urumči.

Kašgare, didžiausiame uigūrų mieste, yra keturios stovyklos, iš kurių didžiausia įrengta 5-osios vidurinės mokyklos patalpose. Vietinis saugumo vadas 2017 m. sakė, kad mieste laikoma apie 120 tūkst. žmonių. Kitas saugumo pareigūnas iš provincijos viduryje įsikūrusios Korlos neseniai tvirtino, jog stovyklos perpildytos ir jose dirbantys pareigūnai maldauja policijos nebevežti žmonių.

Todėl steigiama vis daugiau stovyklų: perauklėjimo archipelage salos dygsta sparčiau nei Pietų Kinijos jūroje. Adrianas Zenzas iš Korntalyje (Vokietija) veikiančios Europos kultūros ir teologijos mokyklos peržiūrėjo 73 perauklėjimo stovyklų pirkimų sutartis. Jis suskaičiavo, kad iš viso išleista 682 mln. juanių (108 mln. JAV dolerių). Beveik viskas – nuo 2017 m. balandžio. Duomenys iš Akto rajono, esančio netoli sienos su Kirgizija, rodo, kad 2017 m. 9,6 proc. rajono biudžeto buvo išleista saugumui (įskaitant stovyklas). 2016 m. išlaidos saugumui provincijoje penkiskart viršijo 2007 m. išlaidas, o 2017-ųjų pabaigoje – net dešimt kartų ir siekė 59 mlrd. juanių.

Nors darbas verda, vyriausybė oficialiai nėra patvirtinusi, kad stovyklos iš tiesų egzistuoja. Nėra jokio teisminio proceso joms reguliuoti – žmonės sulaikomi nurodžius policijai arba partijos pareigūnams, o ne teismui paskelbus verdiktą. Vieną laidotuvių organizatorę įkalino dėl to, kad islamo papročiu plovė kūnus. Ilyje, esančiame netoli sienos su Kazachija, 30 gyventojų sulaikė „įtarę, kad jie nori važiuoti į užsienį“, kaip nurodė vietinis saugumo vadas. Pažeidimais taip pat laikomos tvirtos religinės pažiūros, leidimas kitiems skelbti religiją, domėjimasis, kur yra artimieji, ir nesugebėjimas pakartoti valstybinio himno kinų kalba.

Tokiu būdu stovyklose atsiduria nemaža dalis šalies uigūrų. Jei visoje provincijoje sulaikoma tiek pat žmonių, kiek Kašgare, iš 10 mln. šalyje gyvenančių uigūrų būtų įkalinti 5 proc. Yra įrodymų, kad tai visai galimas skaičius. Vasarį nepriklausomos JAV vyriausybės agentūros finansuojama radijo stotis „Radio Free Asia“ (RFA) neįspėjusi paskambino vienuolikai atsitiktinai parinktų šeimų iš Araltobės, įsikūrusios provincijos šiaurėje, toli nuo centrinių uigūrų žemių. Šešios nurodė, kad turi į stovyklas išsiųstų giminaičių. Viename Karakašo rajono kaime netoli Hotano, vėliau aplankytame „Agence France Presse“, per keturis mėnesius valdžia sulaikė penktadalį suaugusių gyventojų.

Maya Wang, žmogaus teisių organizacijos „Human Rights Watch“ atstovė, mano, kad gali būti sulaikyta iš viso 800 tūkst. žmonių. Profesorius Timothy Grose’as iš Rose-Hulmano technologijos instituto Indianoje skaičiuoja, kad tokių iš viso yra nuo 500 tūkst. iki milijono, o tai reikštų, kad sulaikoma arba kažkuriuo metu per praėjusius metus buvo sulaikyta nuo šeštadalio iki trečdalio jaunų ir vidutinio amžiaus uigūrų vyrų.

Tai reikštų, kad sulaikoma arba kažkuriuo metu per praėjusius metus buvo sulaikyta nuo šeštadalio iki trečdalio jaunų ir vidutinio amžiaus uigūrų vyrų.

Kinų vyriausybė tvirtina, kad griežtos priemonės būtinos su uigūrų separatizmu susijusiam smurtui užkardyti. 2013 m. savižudis uigūras įvairavo automobilį į pėsčiuosius Tiananmenio aikštėje Pekine. 2014 m. peiliais apsiginklavusi uigūrų gauja Kunminge, Junano provincijoje, užpuolė traukinių stotį ir nužudė 31 keleivį. Kinijoje buvo šį incidentą lyginančių su 2001 m. rugsėjo 11 d. išpuoliais prieš JAV. Tais metais vėliau Jarkende prasidėję neramumai atnešė šimtus mirčių – užpuolus akmens anglies kasyklą Aksu žuvo 50 žmonių. Kirgizijos valdžia uigūrų teroristus apkaltino bandymu susprogdinti Kinijos ambasadą Biškeke. Uigūrai buvo kaltinami ir dėl bombos, kuriai sprogus Kinijos turistų pamėgtoje Bankoko šventykloje žuvo 20 žmonių.

(Google Earth nuotr.)

Kaip suskumba pažymėti Kinijos valdžia, yra nerimą keliančių sąsajų tarp uigūrų separatizmo ir pasaulinio džihado, ypač Turkijoje susitelkusioje uigūrų diasporoje. Kinijos ir Sirijos pareigūnai teigia, kad 1,5 tūkst. uigūrų Sirijoje kovojo „Islamo valstybės“ arba „Jabhat al-Nusra“ (susijusios su „Al Qaeda“) pusėje. Turkestano islamiškąja partija pasivadinusi grupė, reikalaujanti Sindziango nepriklausomybės, pagal kovos su terorizmu įstatymus uždrausta JAV ir Europoje. 2016 m. dezertyras iš „Islamo valstybės“ pateikė užsienio samdinių sąrašą – 114 buvo iš Sindziango.

Tinkle

Tačiau represijų sistema provincijoje peržengia bet kokias priemones, kurias būtų galima pateisinti tokiais polinkiais ir ryšiais. Hotane kas maždaug 300 metrų stovi po naują policijos nuovadą.

Jas, tarsi kokias parduotuves, vadina „policijos nuovadomis ant kampo“ – ir jos išties siūlo kažkiek paslaugų vartotojams, pavyzdžiui, galima gauti išpilstyto vandens ir įsikrauti telefoną. Pilkos, belangės nuovados su duris grėsmingai dengiančiomis grotomis priklauso „tinklinei valdymo sistemai“, sukurtai pagal Chen Quanguo sumanymą, kai šis 2011–2016 m. vadovavo partijai Tibete. Visus miestus valdžia suskirsto kvadratais po maždaug 500 gyventojų. Kiekviename kvadrate veikia policijos nuovada, kuri stebi gyventojus. Provincijos kaimuose – tas pats.

Nemažame kontroliniame punkte Hotano pakraštyje policininkas liepia visiems lipti iš autobuso. Keleiviai (visi uigūrai) vienas po kito eina į būdelę. Skenuojamos jų tapatybės kortelės, daromos nuotraukos, imami pirštų atspaudai, neseniai įdiegta rainelės nuskaitymo technologija tyrinėja akis. Moterys turi nusiimti galvos apdangalus. Trys jauni uigūrai gauna įsakymą įjungti išmaniuosius telefonus ir įvesti slaptažodžius. Iš jų paimtus telefonus policininkas sustato į specialų stovą, kuris leidžia atsisiųsti įrenginių turinį vėlesnei analizei. Viena moteris šaukia policininkui, kad jis uigūras, ir klausia, kodėl jis naršo jos telefone.

Kas kilometrą gali stovėti keturi ar penki kontroliniai punktai. Uigūrai juose tikrinami ne kartą per dieną.

Kinijos valdžiai kiekvienas uigūras – įtartinas. (Scanpix nuotr.)

Hotano parduotuvėse ir restoranuose įrengti panikos mygtukai, kuriuos paspaudus iškviečiama policija. Ji atvyksta per minutę. Turbūt dėl išpuolio peiliais Kunminge įsigyti peilį ar žirkles ne lengviau nei ginklą Japonijoje. Sindziango skerdyklose ir restoranuose virtuviniai peiliai prirakinti grandinėmis prie sienų, kad kas nors pagriebęs negalėtų panaudoti jų kaip ginklo. Aksu ant visų ašmenų turi būti išgraviruoti QR kodai, kuriuose įrašyta informacija iš savininko tapatybės kortelės.

Sindziango skerdyklose ir restoranuose virtuviniai peiliai prirakinti grandinėmis prie sienų, kad kas nors pagriebęs negalėtų panaudoti jų kaip ginklo.

Įdomu, kad visose Hotano parduotuvėse ir restoranuose turi budėti neetatinis policininkas. Šiam tikslui į policiją priimti tūkstančiai padavėjų ir pardavėjų. Kiekvienas gauna šalmą, neperšaunamą liemenę ir lazdą. Popiet jie lanko kursus. Audinių turguje tokie policininkai sėdi kiekviename kioskelyje ir prie kiekvieno kuo nors prekiaujančio prekystalio; jie mėgsta nusiimti nepatogius šalmus ir neperšaunamas liemenes. Turgų pereina etatinių policininkų būrys, tikrindamas, ar veikia apsaugos kameros, ir liepia pardavėjams užsidėti šalmus. Paklausus, kam tie šalmai, pardavėjai nedaugžodžiauja – „saugumas“.

Miesto geležinkelio stotyje keliautojų bagažas tikrinamas tris kartus, ir tik tada galima įsigyti bilietą. Įlipus į traukinį policija vaikšto po vagonus ir vėl liepia uigūrams atidaryti bagažą. Atvykęs į Kašgarą traukinys pravažiuoja metalinius prekybinius vagonus. Rodydamas į juos vaikas džiugiai šaukia: „Šarvuotas automobilis! Šarvuotas automobilis!“ Sukarintas transportas jam geriau pažįstamas nei geležinkelio įranga.

Uniformuoti pardavėjai, peilių kontrolė ir „policijos nuovados ant kampo“ – tai tik labiausiai pastebimi policinės valstybės elementai. Provincijoje veikia ne menkiau išsiplėtęs, nors ir mažiau matomas režimas, į kurį įtraukta dar daugiau žmonių ir nemažai technologijų, kuriant visuotinio sekimo sistemą.

Pagerinti gyvenimus, palenkti širdis

Taikant fanghuiju vadinamą sistemą, šešių žmonių komandos, kuriose dirba policininkai arba vietiniai pareigūnai ir bent vienas uigūrų kalbą mokantis žmogus (tai beveik visada būna uigūras), vaikšto po namus rinkdami iš žmonių asmeninius duomenis. Fanghuiju – santrumpa, kuri reiškia „žmonių padėties tyrimas, žmonių gyvenimo gerinimas, žmonių širdžių palenkimas“. Bet partija šį darbą vadina „auglių naikinimu“. Komandos, kurių kaimo vietovėse 2017 m. dirbo per 10 tūkst., praneša apie „ekstremistinį“ elgesį, pavyzdžiui, kad negeriama alkoholio, badaujama prasidėjus Ramadanui ir nešiojamos ilgos barzdos. Jos taip pat informuoja apie „nepageidautinus“ objektus, pavyzdžiui, Koraną, arba nuostatas, pavyzdžiui, „ideologinę situaciją“, kai partija nėra visapusiškai palaikoma.

Nuo 2017 m. pavasario pagal šią informaciją taikant įvairius kriterijus vertinamas piliečių „patikimumas“. Žmogus gali būti patikimas, vidutiniškai patikimas arba nepatikimas pagal šias kategorijas: 15–55 metų (t. y. tinka karinei tarnybai), uigūras (sąrašas aiškiai rasistinis – žmonės įtariami vien dėl tautybės), bedarbis, turi religinių žinių, meldžiasi penkis kartus per dieną (Kinijos konstitucija užtikrina tikėjimo laisvę), turi pasą, yra lankęsis vienoje iš 26 šalių, buvo kur nors užsilikęs baigus galioti vizai, turi užsienyje gyvenančių giminaičių (bent 10 tūkst. uigūrų gyvena Turkijoje) ir vaikus moko namie. Gauti žymą „nepatikimas“ gali reikšti, kad atsidursi stovykloje.

Paskutinis žmonių stebėjimo paveikslo štrichas – vyriausybės programa „susigiminiavimas“, kai vietinės šeimos (dažniausiai uigūrai) „įsivaikina“ pareigūnus (dažniausiai hanius). Pareigūnas reguliariai lankosi jį priėmusioje šeimoje, kartais kartu gyvena, neša vaikams dovanas, moko namiškius mandarinų kalbos. Be to, pareigūnas patikrina fanghuiju komandų surinktą informaciją. Panašu, kad programos mastai – didžiuliai. Oficialios 2018 m. ataskaitos duomenimis, 1,1 mln. pareigūnų dirbo su 1,6 mln. šeimų. Vadinasi, apie pusė uigūrų namų ūkių turi jiems priskirtą indoktrinuojantį hanių šnipą.

Taip dirbant braižomas ideologinis provincijos žemėlapis, įtraukiant vis daugiau šeimų, o technologijos jį papildo informacija apie gyventojų veiklą – gatvėse, naudojantis telefonais. Visose Hotano ir Kašgaro gatvėse kas 100–200 metrų stovi stulpai, ant kurių kabo aštuonios ar dešimt vaizdo kamerų, – daug tankesnis sekimo tinklas nei daugumoje kitų Kinijos miestų. Kameros stebi praeivius, bet sykiu gali nuskaityti automobilių numerius ir susieti juos su vairuotojo veidu. Automobilį gali vairuoti tik registruotas savininkas – visi kiti bus areštuoti, pasakoja visuomenės saugumo pareigūnas, lydėjęs šių eilučių autorių Hotane. Kameros gali stebėti ir dieną, ir naktį.

Kadangi vyriausybei atrodo, jog būtina „išvalyti internetą“, kad nebūtų prieinama teroristinė informacija, visi Sindziange turi mobiliajame telefone įsidiegti šnipinėjimo programą, kuri gali identifikuoti, kam skambinama, stebėti, kas veikiama internete, sekti, kaip naudojami socialiniai tinklai. Neįsidiegti programos – pažeidimas. „Wi-Fi“ analizatoriai viešose vietose seka visus pasiekiamus prie tinklo prisijungusius įrenginius.

Visi Sindziange turi mobiliajame telefone įsidiegti šnipinėjimo programą, kuri gali identifikuoti, kam skambinama, stebėti, kas veikiama internete.

Su tapatybės kortelėmis susietame registre gali būti fiksuojami biometriniai duomenys, įskaitant pirštų atspaudus, kraujo grupę ir DNR informaciją, taip pat asmens sulaikymų istorija ir „patikimumo statusas“. Daug tokių biometrinių duomenų vyriausybė susirenka slapta, prisidengusi visuomenės sveikatos programa „Visi gali pasitikrinti sveikatą“, pagal kurią žmonės turi duoti kraujo tyrimams. Vietiniai pareigūnai „reikalavo eiti pasitikrinti sveikatą, – „Human Rights Watch“ pasakojo vienas Kašgaro gyventojas. – Jei neitum, tai būtų problema…“

Taikant Integruotą jungtinių operacijų platformą (IJOP), apie kurią pirmą kartą išgirdome iš „Human Rights Watch“, besimokančios sistemos, informacija iš kamerų, išmaniųjų telefonų, finansinių ir šeimos planavimo įrašų ir net duomenys apie neįprastą elektros energijos vartojimą naudojami sudarant įtariamųjų, kuriuos reikia sulaikyti, sąrašus. Oficialioje „WeChat“ ataskaitoje buvo nurodyta, kad tikrinti IJOP sąrašus – viena iš pagrindinių vietinio saugumo komiteto pareigų. Sindziango policinė valstybė atrodo grėsminga net tada, kai stebi be aukštųjų technologijų. O su technologijomis ji kelia gryną siaubą.

Teoriškai Sindziango saugumo sistema visiems taikoma vienodai. O realiai ji tokia pati rasistinė kaip PAR apartheidas. Maksimali saugumo aparato galia sutelkta pietvakariuose, kur gyvena apie 80 proc. uigūrų (žr. žemėlapį). Antai Šihedzyje, kur 95 proc. gyventojų – haniai, gatvėse kontrolės punktų daug mažiau, arba nėra iš viso, ir teisėsaugos veikla nėra išpūsta. Ten, kur kontrolės punktai veikia, haniai dažnai praleidžiami lengva ranka. O uigūrai visada sustabdomi.

Nugriauti minaretai

Ypatingas taikinys – islamas. Hotane uždaromos mažos mečetės, paliekant keletą didžiųjų šventyklų. Prieš dalyvaudami pamaldose tikintieji turi užsiregistruoti policijoje. Prie įėjimo į didžiausią Kašgaro mečetę Idh Kha, kuri sutraukia daug piligrimų, po transparantu „Mylėk partiją, mylėk šalį“ sėdi du policininkai. Pačioje mečetėje vienas iš darbuotojų vietiniams prekeiviams veda kursus, kaip būti geru komunistu. Tos mečetės, kurios dar liko Urumči, nebeturi minaretų ir islamiškų pusmėnulių ‒ jie nugriauti ar nuplėšti.

Vaikams nebegalima duoti 29 islamiškų vardų. Mokyklose pamokos vis rečiau vedamos uigūrų kalba – dar viena tendencija, gerokai įsibėgėjusi vadovaujant Chen Quanguo. Draudžiami šokiai po pamaldų, taip pat uigūriškos vestuvių ceremonijos ir laidotuvių apeigos.

Masinei kontrolei reikia masinių pajėgų. (Scanpix nuotr.)

Skirtingai nuo PAR, abiejų pagrindinių rasinių grupių dydis panašus. Remiantis 2010 m. surašymo duomenimis, uigūrai sudaro apie 46 proc. provincijos gyventojų, o haniai – 40 proc. (likę gyventojai – smulkesnės mažumos, kaip antai kazachai ir kirgizai). Bet abi grupės gyvena skyriumi ir į kraštą žiūri skirtingai. Uigūrai Sindziangą laiko savu, nes ten gyvena tūkstančius metų. Haniams jis savas, kadangi atėję į tenykštes dykumas ir kalnus jie sukūrė šiuolaikinį ūkį. Haniai teigia vietiniams atnešę „šiuolaikinę kultūrą“ ir „šiuolaikinį gyvenimo būdą“, suprask – šiuolaikinės hanių Kinijos kultūrą ir gyvenimo būdą.

Kaip haniai ir uigūrai reagavo į įvestą policinės valstybės režimą? Haniai Yang Jiehunas ir Xiao Junduo jau seniai prekiauja Hotano nefritu (kurį kinai laiko geriausiu pasaulyje, ypač blyškiąją atmainą). Paklausus apie saugumą abu plačiai nusišypso, iškelia nykščius ir sako, kad pernykštės griežtos priemonės „sutiktos labai gerai“. „Kalbant apie viešąjį saugumą, Urumči dar niekada nebuvo saugesnis“, – sakė Xiao Junduo, kurio šeima atvyko į provinciją XX a. 6-ajame dešimtmetyje, kai Liaudies išlaisvinimo armija ir valstybinės įmonės stiprino sieną su Sovietų Sąjunga. „Uigūrai traukiami iš skurdo, – tvirtino vyras. – Jie supranta ir palaiko šią politiką.“

Ne visi Sindziango haniai nusiteikę taip entuziastingai. Dešimtys tūkstančių atvyko į provinciją palyginti neseniai, dauguma ‒ XX a. pabaigoje, ieškodami laimės kaip nepriklausomi prekeiviai ir verslininkai, o ne perkelti valstybinių įmonių ar armijos. Didesnis saugumas jiems patinka, bet žala ūkiui – nelabai, pavyzdžiui, kai dėl judėjimo kontrolės sunkiau įdarbinti uigūrus. Dviprasmiška padėtis kol kas labai nesumažino paramos iš hanių pusės, o vyriausybei Pekine nieko daugiau ir nereikia. Valdžia Sindziangą iš esmės mato kaip paribį. Haniai – pagrindiniai sienos saugumo užtikrintojai. Jei jie laimingi, laiminga ir vyriausybė.

Uigūrų reakciją įvertinti sunkiau; dėl atviros kritikos ar pokalbio su prašalaičiais gali atsidurti už grotų. Griežtos priemonės buvo tokios veiksmingos, kad nuo 2017 m. pradžios nebuvo nė vieno (žinomo) uigūrų protesto ar išpuolio. Panašu, kad daug žmonių nusilenkia audrai. Kaip truktelėjęs pečiais sako Kašgare studijuojantis Sultanas: „Mes nieko negalime padaryti“.

Vis tik yra priežasčių manyti, kad gilumoje kaupiasi pasipiktinimas. Kaip rodo antropologinis D. Bylerio ir Joanne Smith Finley iš Niukaslo universiteto (Jungtinė Karalystė) tyrimas, prieš įvedant dabartinę griežtą kontrolę buvo prasidėjęs religinis atgimimas. Pildėsi mečetės, religinės mokyklos sulaukdavo daugiau mokinių. Dabar mokyklos ir mečetės iš esmės stovi tuščios, net vykstant penktadienio pamaldoms. Sunku patikėti, kad religiniai jausmai išgaravo. Veikiau jau daug jų nugulė pogrindin.

Provincijos valdžiai reikia uigūrų elito, nes jo nariai gerai sutaria su abiem pusėmis.

Su hanių valdžia bendradarbiaujančių uigūrų padėtis darosi neįmanoma. Provincijos valdžiai reikia uigūrų elito, nes jo nariai gerai sutaria su abiem pusėmis. Plečiant policinę valstybę reikia įtraukti vis daugiau uigūrų. Kaip nurodo A. Zenzas ir Jamesas Leiboldas iš La Trobe universiteto (Melburnas), iš 2017 m. siūlytų darbo vietų saugume 90 proc. buvo „trečiarūšiai“ darbai pagalbiniams policijos kadrams, pasirašant neoficialias, nedaug pinigų duodančias sutartis, daugiausia atitenkančias uigūrams (žr. grafiką). Nors valdžiai reikia daugiau uigūrų, ji davė aiškiai suprasti, kad jais nepasitiki. Dalies represijų objektas buvo „dviveidžiai pareigūnai“, kurie (partijos teigimu) viešai palaiko saugumo sistemą, o slapta padeda aukoms. Kai samdai daugiau uigūrų, bet sykiu jais vis labiau nepasitiki, pradeda telktis kadrai, kurie vieną dieną gali atsisukti prieš sistemą iš vidaus.

Vienas hanis verslininkas, dažnai važinėjantis iš Urumči į Kašgarą, pripažino, kad anksčiau jautėsi laukiamas pietuose: „Dabar viskas kitaip. Jie nebijo. Bet yra pasipiktinę. Jie žiūri į mane tarsi galvotų, ką čia veikiu jų šalyje.“ Omurbekas Eli, vienas nedaugelio iš stovyklų paleistų sulaikytųjų, RFA pasakojo, kad valdžia „sėja neapykantos sėklą ir verčia (sulaikytuosius) priešais. Tai ne tik mano nuomonė – dauguma žmonių stovykloje mano taip pat.“

Hasano įspėjimas

Kiniją valdantys komunistai mano, kad policinė valstybė riboja separatizmą ir smurtą. Bet didindama skirtį tarp uigūrų ir hanių bei vieną pusę versdama brangiai mokėti, kitai pusei iš esmės palaimingai nematant, ji didina įtampą. Dėl to abi grupės krypsta link smurto.

Kai dar nebuvo dingęs, klajūnas sufijus Hasanas apibūdino keblią Sindziango padėtį. „Būti uigūru sunku, – 2015 m. vyras rašė „WeChat“. – Net nežinau, kuo mane kaltina, bet turiu susitaikyti su jų nuosprendžiu. Neturiu pasirinkimo. Kur nėra laisvės, ten yra įtampa. Kur yra įtampa, ten yra incidentų. Kur yra incidentų, ten yra policija. Kur yra policija, ten nėra laisvės.“

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų