-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Šis dėsnis galioja ir valstybės mastu. Valstybės ištekliai yra riboti, todėl noras turėti daugiau, negu iš tikrųjų būtina, gali kelti grėsmių. Išteklius privalu skirstyti taip, kad jie skatintų ekonomikos augimą, o suvokdami išteklių ribotumą turėtume būti netolerantiški savitiksliams procesams. Tačiau Valstybės kontrolės atlikti auditai atskleidžia kitokį vaizdą: valstybės biudžeto lėšomis finansuojamų programų tikslai, uždaviniai, priemonės ir kriterijai dažnai kuriami dirbtinai. Todėl didinama administracinė našta, nesukuriama pridėtinė vertė.
Prisiminkime – kurdama įrodymais grįstą ir į rezultatus orientuotą viešojo valdymo sistemą mūsų valstybė siekė, kad informacija apie veiklos rezultatus visų pirma būtų naudojama jai tobulinti ir tik tada – atsiskaityti. Veiklos informacijos naudojimas tik dėl atsiskaitymo turi daug neigiamų efektų, tokių kaip veiklos kriterijų perteklius, spekuliavimas vertinimo kriterijų reikšmėmis ir siekis įvykdyti keliamus reikalavimus, o ne realiai pagerinti veiklos rezultatus.
Pavyzdžiui, 2016 m. ministerijų veikla buvo vertinama pagal beveik 1 800 vertinimo kriterijų. Tačiau atėjus laikui atsiskaityti visuomenei, veiklos ataskaitose nebuvo informacijos net apie 60 proc. nepasiektų rezultatų.
Apstu problemų ir planuojant, įgyvendinant valstybės investicijų programą. Nėra sistemingo vertinimo, kuris padėtų naudingiausiai nukreipti programos lėšas. Investicijų projektų atranka neretai pagrįsta neobjektyviais kriterijais, planuojama neatsižvelgiant į lėšų poreikį pasiekti nustatytus tikslus. Atsiskaitant už valstybės investicijų programos vykdymą nenurodoma, kokia yra investicijų projektų gauta nauda, ilgalaikis poveikis ir kaip šios investicijos prisidėjo prie valstybės prioritetų įgyvendinimo.
Antai pažangaus ir tvaraus augimo strategijoje „Europa 2020“ vienas nurodytų prioritetų – žiniomis ir inovacijomis pagrįstas konkurencingesnio ūkio skatinimas. Sudarant geresnes sąlygas moksliniams tyrimams ir inovacijoms siekiama, kad novatoriškos idėjos virstų prekėmis ir paslaugomis, skatinančiomis ekonominį augimą. Kad taip atsitiktų, mokslas ir verslas turi bendradarbiauti. Tuo tikslu buvo patvirtintos penkios mokslo slėnių programos. Slėniuose turėjo susitikti mokslininkai ir verslininkai, jie turėjo kartu dirbti kurdami ir diegdami inovacijas.
Tam skyrėme 300 mln. eurų. Bet didžioji jų dalis atiteko infrastruktūrai atnaujinti, o ne žmonių gebėjimams tobulinti. Mokslo ir technologijų parkai turėjo padėti mokslininkams komercializuoti tyrimų rezultatus. Deja, verslo ir mokslo pasimatymas neįvyko… Net 95 proc. slėnių pajamų rodo, kad jų pagrindine veikla tapo patalpų nuoma.
Amerikiečių mokslininkas, kibernetikos mokslo ir dirbtinio intelekto teorijos pradininkas Norbertas Wieneris savo mokslo darbuose iracionaliai žmonijai signalizavo: reikia siekti tokių tikslų ir turėti tokių lūkesčių, kurie iš tikrųjų yra pageidautini, o ne vien atrodo tokie esantys. Bet kokie procesai, nekontroliuojami žmogaus, veikia linijiniu būdu, todėl negali būti paleidžiami veikti automatiškai. Automatiniu procesu galima įgyvendinti tik tai, kas suformuluota, o ne tai, kas turėta omenyje. Kiekvienas suplanuotas žingsnis turi būti nuolat matuojamas, vertinamas vertybių aspektu ir papildomas patirtimi.
Išteklius privalu skirstyti taip, kad jie skatintų ekonomikos augimą, o suvokdami išteklių ribotumą turėtume būti netolerantiški savitiksliams procesams.
Mokslo darbuose valdymo problematikai apibūdinti vartojamas beždžionės letenos efekto terminas. Jis apibrėžia kokio nors proceso defektą ir nenuspėjamumą, kai laukiamą pozityvų rezultatą lydi nenumatyti neigiami padariniai, kurių nuostoliai viršija pozityvius rezultatus ir kartu juos nuvertina.
Pats beždžionės letenos simbolis pasirinktas neatsitiktinai. N. Wieneris savo darbuose mėgo cituoti anglų rašytojo Williamo W. Jacobso apsakymą „Beždžionės letena“. 1902 m. publikuotas kūrinys iš pirmo žvilgsnio atrodo gana paprastas, tačiau buvo pripažintas ekonominės literatūros šedevru, pakliuvo į daugybę antologijų. Trumpai papasakosiu šią istoriją.
Britų imperijos aukso amžius pramonės revoliucijos metu. Pagyvenusio laimingo anglų darbininko šeima – vyras, jo žmona ir sūnus – jaukioje namų židinio aplinkoje klausosi draugo, sugrįžusio iš karo tarnybos Indijoje, pasakojimų. Karininkas jiems parodo ir pasakoja apie talismaną – parsivežtą sudžiūvusią beždžionės leteną. Pasirodo, kiekvienas naujas paslaptingosios letenos šeimininkas gauna trijų savo norų išpildymo teisę. Šeimos draugas nutyli, ko prašė letenos, tačiau tampa aišku, kad gailėjosi dėl savo antro noro ir stengėsi ištaisyti situaciją. Dar ankstesnio beždžionės letenos savininko pirmieji du norai irgi liko paslaptis, tačiau karininkui yra žinoma, kad paskutinis trečias šio noras buvo… numirti. Todėl baigęs pasakoti beždžionės letenos istoriją karininkas meta ją į židinio ugnį.
Tai neatbaido jaukaus židinio šeimininko tapti nauju paslaptingų galių savininku. Jis ištraukia leteną iš ugnies, o išėjus draugui bando savo likimą prašydamas pinigų. Sūnus stengiasi apmalšinti tvyrančią lūkesčių įtampą pareikšdamas, kad pinigų neatsiras, tada jis išeina į darbą. Pirmasis tėvo noras – gauti 200 svarų sterlingų nekilnojamojo turto mokesčiui susimokėti – vis dėlto išsipildo. Į šeimos namus pasibeldžia gamyklos, kurioje dirba sūnus, klerkas ir atneša du šimtus svarų sterlingų. Tai kompensacija už tai, kad gamykloje per nelaimingą atsitikimą žūva jų sūnus. Jo kūną neatpažįstamai sudarko įrenginiai. Motinai kyla spontaniškas antras noras – susigrąžinti mirusį sūnų. Tačiau viską sustabdo grėsmingas beldimas į duris ir skubi trečia tėvo mintis – atsisakyti norų apskritai. Ir pačiu paskutiniu momentu išsigąstama, kokio baisaus pavidalo, kokios dvasinės ir fizinės būsenos į namų duris beldžiasi sugrįžęs sūnus.
Daugiau nei prieš šimtmetį ši istorija buvo vertinama kaip kritika tuometei britų politinei ir ekonominei sistemai. Godumo simbolis – letena – suaktyvina žmogaus sąmonėje miegančius ir nuo sąžinės slepiamus tikruosius norus. Todėl ir noras išpildomas patiriant grėsmingus padarinius, kuriuos sužadina egoistiškos mintys.
Letena išties – užuomina į valstybės valdžios ranką ir jos priimamus sprendimus. Tai kvietimas analizuoti, kieno letenoje yra visuomenei svarbūs sprendimai. Laikantysis savo rankose beždžionės leteną pajunta galią veikti, tačiau nepastebi išaugusio godumo. Todėl turintieji žmonių patikėtą galią priimti sprendimus privalo nuolat galvoti apie tikruosius padarinius – tik taip galima nugalėti į duris besibeldžiantį chaosą. Prisiminkime – naujasis beždžionės letenos šeimininkas tik pamatęs antro noro padarinius susivokė, kad ji išpildo ir tuos norus, kurie nuskambėjo tik jo mintyse. Jei nesuvokdami padarinių imsime pinigus, tai patys už tai ir sumokėsime.
Kokius signalus ši istorija siunčia mums? Pirmiausia ji kalba apie tai, kad turime išmokti mokytis iš klaidų. Mokslininkai jau seniai pabrėžia, kad visuose procesuose turi būti numatomas automatinio išsijungimo kontrolės mechanizmas. Atsiradus neigiamiems požymiams jis signalizuoja ir stabdo procesą jau tarpiniame etape ir tokiu būdu sumažina nuostolių mastą.
Ar mes buvome apgalvoję tai iki Lietuvą pasiekiant Europos Sąjungos (ES) paramai? Ar turėjome pakankamai administracinių ir intelektinių išteklių tvarkyti tokią skirtingų projektų gausą?
Ar mūsų šalies prioritetai atsispindi valstybės biudžete, ar tik mūsų retorikoje? Koks valstybės investicijų programos kaip visumos tikslas?
Patekome į uždarą ratą, kai investicijos į kultūros ir sporto objektus, nesant lankytojų, generuoja tik išlaidas, o regionuose toliau grėsmingai mažėja žmonių.
Prioritetams nusistatyti ir išdiskutuoti reikia laiko. O jiems įgyvendinti numatomi labai konkretūs terminai. Jei kuriame nors etape padaroma klaida, belieka tik įsisavinti, nes mintis tiesiog atsisakyti projekto ir pinigų mūsų mentalitetui vis dar per sunki. Susitarti dėl sąvokų reikia drąsos ir valios. O gal tai, kad nesusitariame, kas yra pridėtinė vertė, kuo skiriasi išlaidos nuo investicijų, yra švietimo sistemos spragos?
Jei kuriame nors etape padaroma klaida, belieka tik įsisavinti, nes mintis tiesiog atsisakyti projekto ir pinigų mūsų mentalitetui vis dar per sunki.
Todėl antras mums siunčiamas signalas kviečia tiesiai ir atvirai kalbėti apie tai, kaip tvarkomės su švietimo finansavimu. Jau daugiau kaip 10 metų Lietuvos mokinių pasiekimai nepasiveja Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos šalių vidurkio. Mokyklų mažėja lėčiau, negu mažėja mokinių, todėl turime vienas mažiausių klasių ES. Mažėjant vaikų nebėra kam pasibelsti į suremontuotos mokyklos duris. Ore pakimba klausimas: kam skambina rugsėjo 1-osios varpelis? O išpūsta infrastruktūra lemia tai, kad didesnė švietimui skiriamų lėšų dalis atitenka pastatams išlaikyti. Mokytojų algos tampa neadekvačios, mažiau lėšų lieka ugdymo kokybei. Mokinių pasiekimai mažesnėse kaimo mokyklose yra žemesni nei miesto. Tai dar labiau didina atskirtį – mokslininkų, tyrinėjančių švietimo sistemos ateitį, nuomone, mokiniai, kurių pasiekimai – žemi, yra potenciali našta visuomenei. Dauguma jų nesugebės gyventi ir dirbti savarankiškai. Juos reikės išlaikyti.
Pridėtinės vertės kūrimas valstybei padeda spręsti emigracijos, socialinės atskirties problemas. Todėl pirmas svarbus žingsnis turėtų būti aiškus tokių tikslų įvardijimas. Antras – priemonių, skiriamų pridėtinei vertei didinti, prioritetizavimas. Trečia – viešojo sektoriaus institucijos turi veikti ne dėl to, kad išsaugotų savo darbo vietas, bet kad užtikrintų kuo aukštesnės kokybės viešąsias paslaugas.
Jokia beždžionės letena mums nepadės – tokiems pokyčiams reikia žmogaus. Todėl tektų įtvirtinti ir siekį viešojo sektoriaus tarnautojams mokėti kuo didesnius atlyginimus. Tik tokiu būdu bus įmanoma prisikviesti aukštos kvalifikacijos ir motyvuotų darbuotojų. Suprantama, tai labai ambicingas tikslas. Tačiau nerimauti turime tik dėl lengvų kelių. Paprasta būti nuolat užimtam. Sunkiausia daryti tik tai, kas prasminga.
Socialinių mokslų srityje irgi dažnai atkreipiamas dėmesys į žmogaus elgesio iracionalumą. Beždžionės letenos istorijoje visų herojų norai buvo nevykę. Vienintelis dalykas, kurio visi turėjo siekti – kad ir žmonių, ir valstybės gyvenime apskritai neliktų vietos beždžionės letenos efektui.
Karininkas nepasakojo, kokie buvo jo norai ir jų padariniai. Tačiau įspėjo šeimininkus apie letenos galios kelias grėsmes ir net mėgino ją sudeginti. Bet laimingos šeimos galva nepaisė įspėjimo. Jis įžvelgė tik galią, bet nesuvokė jos kainos. Žmonių lūkesčius iškraipė ir neigiamų padarinių sukėlė ne beždžionės letena, o sistema, kurioje tie žmonės gyveno.
Beje, išeidamas pro duris karininkas pataria norėti ko nors protinga. Tai rodo, kad ir jis pats nepadarė išvadų. Jokia beždžionės letena negali sukurti ką nors protinga. Atlikusi savo darbą ji tik susiranda kitą šeimininką ir taip toliau cirkuliuoja godumo rinkoje. Ar neprimena mums tai praktikos, kai latentinė grėsmė – sudžiūvusi lyg beždžionės letena biudžeto valdysena – keliauja nuo vienos prie kitos politinės kadencijos?
Prieš 15 metų BVP dalis vienam gyventojui Lietuvoje sudarė 30 proc. ES vidurkio. Valstybės ilgalaikės raidos strategijos vienas tikslų buvo iki 2015 m. BVP padidinti 2–2,5 karto ir pasiekti 50 proc. ES vidurkio lygio. Šį tikslą viršijome su kaupu – 2015 m. pasiekėme beveik 75 proc. ES vidurkio. Tačiau ne dėl to, kad jis išaugo daugiau nei 2 kartus. Jis išaugo todėl, kad iš Lietuvos per tą laiką emigravo beveik 600 tūkst. gyventojų. Jei nemėgstame didelių skaičių, tada įsivaizduokime: Lietuvą paliko beveik visas Vilnius. Klasikinis beždžionės letenos efektas.
Galima turėti daug naujų norų ir idėjų Lietuvai. Nenorėjau, kad tai nuskambėtų lyg trys norai, tačiau tos idėjos ir liks beždžionės letenoje, jei nebus imamasi biudžeto valdysenos, valstybės investicijos programos ir švietimo sistemos esminės peržiūros. Jei iš valstybės biudžeto kas kartą prašysime, kaip toje istorijoje, tik pinigų, bet sąžiningai neaptarsime sąlygų, tai ir gausime savo pinigus prieš tai atsisveikinę su iš Lietuvos išvykstančiais mums artimais žmonėmis. Tiksliai nesusitarus, kaip suprantame moralų ir teisingą investicijų rezultatą, į mūsų duris gali pasibelsti rezultatas vaiduoklis.
Šį pranešimą valstybės kontrolierius Arūnas Dulkys skaitytė konferencijoje „Signals 2017“
Komentarai
-
- Saulius Norvaišas
- 11:25 2018.01.15
-
- Gediminas
- 16:31 2018.07.20
Rodyti visus komentarus (2)Beždžionės rankos metafora – tai nesisteminio mąstymo metafora. Tačiau pats autorius taip pat siūlo beždžionės ranką, t.y. nesisteminius sprendimus. Tikslų iškėlimą galima palikti nuošalėje, nes tikslai visada yra sisteminiai tiek, kiek sisteminiai yra jų siekimo būdai. Be to, pirmasis žingsnis yra ne tikslų, o problemų kaip kliūčių įvardijimas, naudojant formą „Per didelis/mažas“. Autoriaus siūlymą prioritetizuoti priemones, kurios didintų pridėtinę vertę, reiškia atsisakyti sisteminės tikslų siekimo prieigos ir sugrįžti prie beždžionės rankos, kuri turi būti padedama kažkaip ypatingai, pvz., kad pirštai rodytų į šiaurę. Taip pat kalbant apie aukštesnės kokybės viešąsias paslaugas, neišvengiamai kyla klausimas, o kaip gi matuosime tą kokybę – sistemiškai ar sistemos nesudarančiais kriterijais? Nekalbant jau apie tai, kas ją matuos…
sisteminis sprendimas – laimės ekonomika