Pixabay nuotr.

Kiek kainuoja senatvė?

Kiek kainuoja senatvė?

Senstanti visuomenė ir jaunų darbingų žmonių emigracija tampa dar vienu iššūkiu Lietuvos senoliams. Oriu gyvenimu ir visapusiška priežiūra sulaukus garbingo amžiaus jiems vis dažniau teks rūpintis patiems.

Ši demografinė problema atrodo viliojančiu kąsniu verslui, nes privatūs senelių namai gali tapti paklausia paslauga pasiturintiems ar nekilnojamojo turto sukaupusiems vienišiems žmonėms. Kita vertus, tai ir didžiulis galvos skausmas socialinės rūpybos sistemai, nes daugės vienišų, skurdžiai gyvenančių žmonių. Prieš recesiją dauguma Lietuvos globos namų buvo perpildyti, paklausios buvo ir pigesnės, bet asmeninėmis lėšomis finansuojamos senų žmonių priežiūros paslaugos. Šiuo metu globos namai tuštėja, nes pajamų netekę jaunesni žmonės linkę patys rūpintis senų artimųjų priežiūra arba samdyti pavienius globėjus. Tikėtina, kad, krizei pasibaigus, vietos senelių namuose vėl taps deficitinėmis.

Lietuvoje yra daugiau nei milijonas pensijų gavėjų, o apie 600 tūkstančių iš jų gauna senatvės pensijas. Vidutinė pensija šiuo metu yra 742,19 lito, ji čiuožtelėjo žemyn, palyginti su 811,26 lito 2009 metais. „Sodros“ duomenimis, tik 91 asmuo gavo didesnę nei 2 000 litų senatvės pensiją. Panašios sumos per mėnesį užtenka gyventi, tarkime, Nemenčinės miškuose esančiame Antavilių pensionate. Tai komercinė kaina, pašalinanti beveik visus rūpesčius – kraustytis į naują būstą galima nors rytoj.

Yra pigesnis, bet labiau duobėtas kelias – globos namuose gyventi visiškai ar iš dalies išlaikomam valstybės. Tokiu atveju persikraustyti į senelių namus galima gavus savivaldybių socialinės rūpybos skyrių palaiminimą ir sulaukus savo eilės. Anksčiau ji būdavo ilga – laukti tekdavo bent dvejus metus. Arba dar ilgiau, nes į senelių namus vežami ir žmonės iš ligoninių slaugos skyrių – dėl to oficiali laukiančiųjų eilė nuolat tįso. Krizė, anot Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Socialinių paslaugų priežiūros departamento direktoriaus Aivydo Keršulio, situaciją gana radikaliai pakoregavo. Kadangi šiandien uždirbti pinigus pasidarė sunkiau, o darbų liko mažiau, žmonės mielai imasi už atlygį prižiūrėti svetimus pensininkus. Pagaliau senas žmogus per gyvenimą vis tiek turi sukaupęs šiokio tokio turto – taigi sparčiai daugėja susitarimų dėl priežiūros už po mirties paliekamą turtą.

Eilėms į senelių namus ėmus greitai tirpti, šiandien nemažai pensionatų net turi laisvų vietų, pavyzdžiui, Zarasų senelių namai. Apskritai paskambinus į bet kokius valdiškus senelių namus neretai su nuostaba pajunti susidomėjimą – o tai dar prieš porą metų atrodė neįmanoma. Be to, srautą kiek pristabdo ir savivaldybių sudaromos socialinės paramos skyrių komisijos. Jose egzistuoja tam tikri barjerai – tarkime, gali būti nuspręsta, jog pensininkas per daug sveikas, kad valstybė dotuotų jo priežiūrą ir slaugą senelių namuose.

Pagal galiojančias taisykles gyvenimas valdiškuose senelių namuose kainuoja 80 proc. gaunamos pensijos, nepriklausomai nuo jos dydžio. Penktadalis pensijos paliekamas savoms reikmėms. Jei nepavyksta įveikti savivaldybės komisijos barjero, tenka atseikėti tuos pačius 80 proc. savos pensijos ir pridėti trūkstamą sumą iki būtinų 1 500 litų. Komercinės rūpybos paslaugas galima derinti ir su dotuojamomis. Pavyzdžiui, įsirašyti į savivaldybės eilę, tačiau į senelių namus komerciniu pagrindu persikraustyti tuoj pat. Atėjus eilei, pasikeis ir apmokėjimo tvarka.

Verslas, vienuoliai ir NT mokestis

Lietuvoje iš viso veikia 108 tokio tipo globos įstaigos – penkios jų išlaikomos valstybės, dauguma priklauso savivaldybėms, taip pat nevyriausybinėms, tarp jų ir religinėms organizacijoms. Keletą globos įstaigų išlaiko „Caritas“. Pastarosiose dirba vienuoliai ir savanoriai, tad sąnaudos mažesnės.

Taip pat veikia dešimt privačių globos namų, kurių prabangiausias pavyzdys yra Karališkoji rezidencija Birštone. Mėnuo privačiuose senelių namuose gali kainuoti nuo pusantro iki 4–7 tūkstančių litų.

Valstybės išlaikomuose globos namuose įsikūrusiems senoliams gresia dar vienas mokestis – 2006 metų liepą įsigaliojo įstatymas, pagal kurį valdiškuose globos namuose gyvenantys, tačiau savo nekilnojamojo turto turintys asmenys kas mėnesį privalo mokėti mokestį, kurio dydis yra 1 proc. būsto vertės per metus. 250 tūkst. litų vertės nekilnojamojo turto užgyvenęs senolis per metus turės sumokėti dar 2 500 litų. Tad globos namuose įsikūrę pensininkai itin jautrūs kalboms apie NT mokestį, kad tik nereikėtų jo mokėti dar kartą.

Prabangos oazė

Karališkoji senjorų rezidencija Birštone atidaryta 2007 m. vasarą. Jos plotas – daugiau nei 13 tūkst. kv. m. Prabangiam viešbučiui prilygstančios globos įstaigos vadovai teigia, kad apie investicijų grąžą praėjus dvejiems veiklos metams dar anksti kalbėti, esą teks palaukti dešimties.

Karališkosios rezidencijos direktoriaus pavaduotoja rinkodarai Daiva Spangelevičiūtė: „Senjorai, kuriems nereikalinga slaugytojų bei medikų priežiūra, gali gyventi ir ilsėtis nuo 86 litų už parą. Kaina gali priklausyti ir nuo gyvenimo trukmės, pasirinkto paslaugų paketo, apartamentų ploto ir kitų paslaugų. Senoliams, kuriems reikalinga medicinos priežiūra, kainos, priklausomai nuo slaugos lygio, prasideda nuo 93 litų už parą. Jei baigiasi Karališkosios rezidencijos gyventojo lėšos, jo asmeninis turtas gali būti atperkamas rezidencijos, o suma, reikalinga pragyvenimui, išskaičiuojama iš nekilnojamojo turto vertės. Senjoras, kuris kreipiasi į mus, visada gaus visą reikalingą informaciją bei pagalbą dėl turto pardavimo. Toliau viskas vyksta vertinant kiekvieną konkretų atvejį atskirai.“

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų