„SEKUNDĖS“ nuotr.

Kas neramina laidotuvių organizatorius

Kas neramina laidotuvių organizatorius

Jau seniai laidotuvių organizavimo verslas tarpsta iš pastovaus prastai informuotų klientų srauto. Bet kintant gyvenimo normoms, randantis naujoms verslo formoms ir technologijoms laukia rimti išbandymai.

Kiekvieną minutę pasaulyje miršta per 100 žmonių. Dauguma mirčių vieniems atneša sielvartą, o kitiems – pelną. JAV per metus miršta apie 2,7 mln. žmonių. Tai – pagrindas, laikantis per 19 tūkst. laidojimo namų ir per 120 tūkst. juose dirbančių žmonių vienijantį sektorių, kurio vertė 2017 m. siekė 16 mlrd. JAV dolerių. Prancūzijoje šis sektorius vertas apie 2,5 mlrd. eurų. Vokietijoje jo vertė 2014 m. siekė 1,5 mlrd. eurų, jame dirbo beveik 27 tūkst. žmonių, iš jų šeštadalis – laidotuvių organizatoriai. Jungtinėje Karalystėje apie 2 mlrd. svarų vertės laidojimo paslaugų sektoriuje dirba per 20 tūkst. žmonių, laidotuvių organizatorių tarp jų – penktadalis.

Ateinančiais dešimtmečiais, kai demografinio sprogimo karta sulauks gilios senatvės, metinis tūkstančiui žmonių tenkantis mirčių skaičius augs: JAV šis rodiklis, šiandien siekiantis 8,3, iki 2050 m. pakils iki 10,2, Italijoje ‒ nuo 10,6 iki 13,7, Ispanijoje ‒ nuo 9,1 iki 12,8. Pastebėję pastoviai augantį klientų srautą, pinigų valdytojai (nuo rizikos kapitalistų iki senų nuobodžių pensijų fondų) investuoja į mirties verslą. Pernai Ontarijo mokytojų pensijų fondas iš britų privataus kapitalo įmonės „3i Group“ už 117 mln. svarų nusipirko vieną didžiausių Ispanijos laidotuvių įmonių ir padidino savo akcijų dalį analogiškoje prancūzų bendrovėje. Laikoma, kad palaikų verslas yra lengvai prognozuojamas, nesikerta su kitais sektoriais, yra surištas su infliacija, nerizikingas ir labai pelningas.

Bet kai kur pasaulyje žmonės į laidotuves pradeda žiūrėti visai kitaip. 1997 m. išleistoje išmintingoje knygoje „The Undertaking“ („Laidotuvių organizavimas“) Thomasas Lynchas pasakoja, kaip nedideliame JAV mieste vertėsi „liūdnuoju amatu“. Jis rašo: „Kasmet palaidoju porą šimtų miestelėnų. Dar du ar tris tuzinus vežu į krematoriumą sudeginti. Prekiauju karstais, kriptomis ir urnomis pelenams. Taip pat siūlau antkapius ir paminklus. Galiu pasirūpinti ir gėlėmis.“ Socialinės, religinės ir technologinės permainos kėsinasi šį modelį apversti aukštyn kojomis.

Šių laikų laidotuvių organizatoriaus darbas Šiaurės Amerikoje vis glaudžiau susijęs su renginių planavimu, sakė Sherri Tovell, užsiimanti šia veikla Vindsore, Kanadoje. Pastaruoju metu rengiant laidotuves jai yra tekę suorganizuoti karaokę, parūpinti polinezietišką stoginę, kokteilių „Margarita“ ir picų. Vieni nori vedančiojo, kuris padėtų paminėti mirusiojo nugyventą gyvenimą, kiti – iššauti pelenus su fejerverkais į dangų. Seno sukirpimo laidotuvių organizatoriams nelengva rasti vietą tarp tokių keistenybių. Kita, tiesioginio kremavimo, tendencija jiems apskritai nenumato jokio vaidmens.

Pastaruoju metu rengiant laidotuves jai yra tekę suorganizuoti karaokę, parūpinti polinezietišką stoginę, kokteilių „Margarita“ ir picų.

Laidojimo sektoriui tenka plėsti ne vien paslaugų asortimentą ‒ išaugo ir konkurencija laidotuvių prekių srityje. Ši šaka susijusi su dailidės amatu. „Būdavo, perki brangų karstą, o laidotuvės įskaičiuojamos į kainą“, – prisimena laidotuvių konsultantas Danas Isardas iš Fenikso, Arizonos. Nerašyta sutartis numatė, kad su mirusiaisiais elgiamasi pagarbiai, o artimieji neklausdavo, ar nėra alternatyvos vieną ar kelis tūkstančius kainuojančiam karstui, kaip ir to, ar tikrai reikia balzamuoti kūną. Šis verslas turi panašumų su prostitucija, svarstė Dominicas Akyelas iš Kelno universiteto. Jis legalus (prostitucija kai kur ‒ irgi), bet tabu – „tikrai ne tas, kur diskutuojama ar deramasi“.

Anksčiau laidotuvių organizatorius galėjo tikėtis, kad pastoviai turės klientų, kurie beveik nieko neklausinėja ir kurių jis (dažniausiai būtent vyras) irgi nekankina klausimais. Protestantas ar katalikas? Atviro ar uždaro karsto? O kai kur ir – laidoti ar deginti? Bet naujoji klientų karta savo mirusiųjų jau neatiduoda ramia galva artimiausiam laidojimo namų direktoriui į rankas. Jie ieško kitų variantų – galbūt kitoniško laidotuvių organizatoriaus, gal laidotuvių paslaugas siūlančio viešbučių tinklo, o kartais karsto ar urnos paieškoms renkasi „Amazon“ arba „Walmart“.

Rimta konkurencija

„Tai vyksta restoranuose, naktiniuose klubuose, vestuvių salėse, užmiesčio klubuose ir yra labai pavojinga“, – pernai rudenį metiniame JAV nacionalinės laidojimo namų direktorių asociacijos (NFDA) suvažiavime, kuris vyko Bostone, kalbėjo laidotuvių organizatorius Billas McReavy iš Mineapolio, kolegoms energingai linksint galvomis. NFDA nesitiki, kad 2016–2021 m. sektoriaus pajamos augs.

Tai lemia ir ilgalaikė tendencija rinktis kūną deginti, nes tai pigiau, nei laidoti, ir didesnė galimų ritualų įvairovė. „Reikia dviejų deginimų, kad uždirbtum tiek pat, kiek iš vieno laidojimo“, – sakė laidotuvių konsultantas Davidas Nixonas iš Ilinojaus. Šeimoms plačiau išsibarstant, sunkiau tikėtis, kad gimtinėje bus kam prižiūrėti kapą. Vis dažniau prisirišama prie daugiau nei vienos vietos, tad ir atgulti amžinojo poilsio žmonės pradeda norėti keliose.

Religingose šalyse vis dar įprasta mirusiuosius laidoti: Airijoje laidojami 82, Italijoje – 77 proc. velionių. Tačiau JAV kremuojama daugiau nei pusė mirusiųjų, nors 1960 m. šis rodiklis nesiekė nė 4 proc. (žr. grafiką). Iki 2035 m. jis gali pasiekti 79 proc. Bostono renginyje dalyvavusi kinų delegacija graibstė nemokamai dalijamus ledinukus, bet iš esmės juos domino kremavimas, kuris populiarėja ir Kinijoje – nuo 33 proc. 1995 m. iki 50 proc. 2012-aisiais. Japonijoje, kur ši praktika laikoma apsivalymu prieš anapusinį gyvenimą, deginami beveik visi.

Kremavimas gali dar pigti. Žemame pastate, kuris stovi pramonės parke į vakarus nuo Amsterdamo, veikia keli pigias laidotuves internetu siūlantys biurai. Visi jie nukreipia į tą pačią įmonę „Uitvaart24“ („Laidotuvės24“) ir siūlo tiesioginį kremavimą: paprastas karstas, transportas, šaldymas ir deginimas nedalyvaujant artimiesiems kainuoja apie 1,25 tūkst. eurų. „Mūsų klientai neturi pinigų arba yra pakankamai racionalūs, kad nenorėtų jų leisti“, – teigė vienas iš savininkų Janas-Jaapas Palma. Vos prieš trejetą metų įkurtas verslas jau aptarnauja per 2,6 tūkst. laidotuvių per metus. J. J. Palma siekia tapti didžiausiu laidotuvių paslaugų teikėju Nyderlanduose.

Tiesioginį kremavimą renkasi vis daugiau žmonių, iš kurių bene garsiausias – 2016 m. miręs Davidas Bowie. JAV nūnai trečdalis deginimų – tiesioginiai. Vienintelė biržoje kotiruojama britų laidotuvių paslaugų teikėja „Dignity“ pernai pradėjo siūlyti „paprasto kremavimo“ paslaugą. Įmonės atstovas Simonas Coxas tikisi, kad Jungtinėje Karalystėje iki 2030 m. bus tiesiogiai kremuojama 10 proc. deginamų palaikų. Ir ne tik dėl kainos. Gedintys artimieji dažnai neatsisako paminėti išėjusių šeimos narių, tik nesieja to su kūno sutvarkymu ir nemato priežasčių samdyti laidotuvių organizatorių. Kai nebereikia rūpintis kūnu, jie gali patys norimu metu surengti paminėjimą vietiniame viešbutyje. „Viktorijos laikų laidotuvių rimtį pamažu išstumia linksmesnės asmeninės šventės“, – sakė S. Coxas.

Suvažiavime Bostone tendencija atskirti kūną ir ceremoniją kelia nerimą. „Kur garbės svečias? Nei budynių, tik tuščias karstas, nei balzamavimo. Koks tikslas?“ – piktai iškėlęs rankas skaidrę su tuščiu karstu rodė laidotuvių organizatorius Michaelas Nicodemusas iš Virdžinijos. Specialiuose kursuose, pavyzdžiui, „Profesionalūs atsakymai į užklausas telefonu apie kremavimą“, laidotuvių organizatoriai mokomi, kaip elgtis sulaukus skambučio su kebliu klausimu „kiek kainuoja kremuoti?“. Klientę Eleną vaidinančiai moteriai, kuri klausia, ar gali atsinešti urną iš „Hobby Lobby“, primenama, kad tos urnos neskirtos kremuotiems palaikams. Klientui, kuris „tik teiraujasi“, laidotuvių organizatoriai mokomi atsakyti „žaviuosi jūsų rūpestingumu“ ir pasiūlyti paklausti pigias kremavimo paslaugas teikiančių įmonių, iš kur jos žinos, kad įteikia būtent jo artimojo pelenus.

Ekolaidotuvės

Su tradiciniu laidojimu varžosi ne vien vienos ar kitos rūšies kremavimas. 2015 m. atlikus tyrimą nustatyta, kad per 60 proc. į penktąją dešimtį įkopusių ir vyresnių amerikiečių domisi ekologiškomis laidotuvėmis, kai kūnas nebalzamuojamas, naudojamas lengvai yrantis karstas arba išvis apsieinama be jo. Prieš penketą metų tokių žmonių dalis perkopė 40 proc. Ekologiškų laidotuvių specializaciją pasirinkęs Jimmy Olsonas iš Viskonsino kalbėjo, jog „nenuoseklu, kad visą gyvenimą atliekas rūšiavusio ir „Prius“ vairavusio žmogaus kūnas pripumpuojamas chemikalų ir guldomas į betoninę kriptą plastifikuotame karste.“

Nenuoseklu, kad visą gyvenimą atliekas rūšiavusio ir „Prius“ vairavusio žmogaus kūnas pripumpuojamas chemikalų ir guldomas į betoninę kriptą plastifikuotame karste.

Amerikiečiai kasmet palaidoja 70 tūkst. kubinių metrų kietmedžio, daugiausia perkamo už nemažą antkainį laidotuvių organizatoriams – tiek pakaktų pastatyti 2 tūkst. individualių namų. Kriptoms sunaudojama 1,6 mln. tonų gelžbetonio. Kremavimas iš dalies populiarėja dėl to, kad atrodo taupesnis būdas. Bet (vis didesniems) kūnams deginti reikia energijos. Įprastiniame dujomis kūrenamame krematoriume sudegintam kūnui tenka 320 kg į orą išmetamų anglies junginių (tai atitinka 20 val. kelionę automobiliu) ir 2–4 g dantų plombų gyvsidabrio.

Draudiko „SunLife“ duomenimis, Jungtinėje Karalystėje veikia per 270 ekologiškų kapinių, 9 proc. laidotuvių yra ekologiškos. Tai patrauklu ne tik dėl to, kad nelieka atliekų. Gordonas Tulley su žmona turi du ekologiško laidojimo parkus – pievą Linkolnšyre ir miškingą plotą Jorkšyre. Nebalzamuoti į paprastą drobulę suvynioti arba į gluosninį karstą paguldyti kūnai laidojami negiliuose kapuose po medžiais. „Šešios pėdos (įprastas standartas, 182 cm) per gilu, kad bakterijos suardytų kūną“, – aiškino G. Tulley. Lankytis parkuose daug smagiau nei kapinėse – ir prieš mirtį, ir po jos. G. Tulley svetainėje nurodoma, kad galima užsisakyti vietą, kur norėtum atgulti: „Mes laidojame ne eilėmis, o ten, kur labiausiai patinka jums ar jūsų šeimai.“ Kai kurie mirtinai sergantys žmonės numatytoje amžinojo poilsio vietoje rengia šeimos iškylas. Vaikui daug reiškia, kai gali lankyti kapą, su kuriuo susiję laimingi prisiminimai iš tų dienų, kai gimdytojas dar buvo gyvas.

Kintantys „vartotojų norai“ neduoda ramybės daugumai laidotuvių organizatorių. Reakcijos įvairios – vieni piktinasi, kiti priima permainas, bet dauguma ‒ slepia galvas dirvožemyje. NFDA susitikime galėjai aiškiai matyti visas reakcijas. Jei reikėtų rinkti populiariausią posakį, tai jis skambėtų šitaip: „Jie nežino to, ko nežino.“ Esą laidotuvių organizatorius turi „šviesti“ visuomenę, kuo vertinga ši ceremonija, paminėjimas, o svarbiausia – pats laidotuvių organizatorius.

Bet ne visi laidotuvių organizatoriai į kovą su pokyčiais kyla sėdami paniką ar reikšdami nepasitenkinimą. Yra matančių, kad keistis būtina. Suvažiavime (kurį atidarė daina „Best Day Of My Life“) vienas sektoriaus veteranas, rodydamas į grupę jaunuolių šviesiais veidais, padedančių laidotuvių organizatoriams atrasti „Facebook“ ir „Instagram“, sakė: „Anksčiau kalbėdavome vien apie daiktus – katafalkus, karstus ir balzamavimo produktus. Dabar dėmesio centre – paslaugos“.

Pavyzdys galėtų būti J. Olsonas. Jis mokėsi muzikos, bet vėliau įsigijo laidotuvių verslą Viskonsine, pavertė vieną iš dviejų gautų koplyčių pokylių sale, ir dabar NFDA nariai kreipiasi į jį ekologiškų laidotuvių klausimais. Walkeris Posey, kurio senelis buvo dailidė, o tėvas Pietų Karolinoje turi tradicinį laidotuvių verslą, nori vieną dieną paversti šeimos įmonę „svarbių gyvenimo įvykių“ bendrove, rengiančia ne tik laidotuves, bet ir vestuves ar kūdikio laukimo šventes. Norėdamas „įtikti netradiciniams žmonėms“, Markas Musgrove’as iš Oregono siūlo urnų vietas hipių dvasia pertvarkytame „Volkswagen“ mikroautobuse, kuris stovi jo valdomose kapinėse. „Poreikis gedėti nepakito, – teigė jis. – Tik reikia rasti kitokių būdų jį išreikšti. Pastatyti nuotrauką (iškylaujant) kai kuriems bus prasmingiau, nei žiūrėti į kūną.“

Užuot tiesiog prisitaikę prie klientų norų, kai kurie laidotuvių organizatoriai patys skatina pokyčius. Inžinieriai jau ne vieną dešimtmetį ieško socialiai priimtinos laidojimo arba deginimo alternatyvos. Kai kurie Šiaurės Amerikos krematoriumai pradėjo siūlyti šarminę hidrolizę, dažnai reklamuojamą kaip „ekologiškas“, „vandeninis“ arba „beugnis“ kremavimas. Jei vandentiekio įmonių nebepykins mintis apie kanalizacijoje ištirpusius palaikus, netrukus jų pavyzdžiu paseks ir Jungtinė Karalystė. Per šį procesą kūnas ištirpdomas šarminiame tirpale, paskui sutrinami kaulai. Anglies junginių paprastai išmetama bent septyniskart mažiau, nei įprastai deginant. Pasak Joe Wilsono iš tokio tipo kremavimo įrangą siūlančios „Bio-Response Solutions“, šeimos šį būda renkasi tausodamos aplinką, bet sykiu laiko jį mažiau baisiu nei deginimas.

Naujausias įmonės pasiūlymas – beugnio augintinių kremavimo įranga. Beveik vienas iš penkių JAV laidotuvių organizatorių jau siūlo kremuoti augintinių palaikus. Rinkos tyrimų bendrovė „Mintel“ atskleidė, kad vienas iš keturių augintinius turinčių britų jau yra suplanavę arba norėtų suplanuoti vienokį ar kitokį atsisveikinimą su keturkojais bičiuliais. Ekologiškose G. Tulley kapinėse galima įsigyti „bendro poilsio vietą“, kad „atėjus laikui“ augintiniai ir žmonės galėtų vėl būti kartu. „Bio-Response“ įrenginyje vienu metu telpa iki 20 augintinių, dedamų į atskirus skyrius. „Bet tik vienas begemotas“, – intriguojančiai priduria J. Wilson.

Kitas būdas užsidirbti iš kremavimo yra labiau susijęs su pelenais. Britų startuolė „Ascension“ išberia juos „kosmoso pakraštyje“, balionu pakėlusi į 30 kilometrų aukštį, ir siūlo proceso vaizdo įrašą.

Šiame sektoriuje dirbanti Lori Cronin rodo į savo auskarus: „Čia kabo mano mama, taip ji visuomet yra šalia manęs, net kai plaukioju.“ Kanados biotechnologijų įmonė „SecuriGene“ kviečia žmones „paminėti gyvenimą gryniausia forma“ ‒ išsiųsti velionio kraujo mėginį ir už 500 JAV dolerių gauti nedidelę nerūdijančio plieno kapsulę su anapilin iškeliavusiojo DNR.

Kol toliaregiai laidotuvių organizatoriai tyrinėja egzotiškas sritis, žemiškesni jų kolegos žiūri, kaip mušamos pagrindinių laidojimų prekių kainos. „Amazon“, „Alibaba“ ir „Walmart“ internetu prekiauja įvairiais karstais ir urnomis. Kol kas perkančiųjų nedaug, bet žmonės pamato tikrąją tokių prekių kainą ir pastebi, kad daugelis laidotuvių organizatorių uždeda didžiulį antkainį. NFDA duomenimis, pajamos iš prekybos laidotuvių produktais, vis dar sudarančios beveik trečdalį laidotuvių organizatoriaus pajamų, JAV pastaruosius penkerius metus mažėja. Kaip ir pajamos iš kūnų paruošimo (dar 14 proc.) – pagrindinio įgūdžio, kurio mokoma rengiant šios srities specialistus.

Technologijos aprūpina klientūrą ir kita informacija. „Google“ platformoje ar tokiose svetainėse kaip „Yelp“ daugėja atsiliepimų apie laidotuvių organizatorius. JAV „Funeralocity“ leidžia žmonėms palyginti kainas. „Dignity“ yra pradėjusi ginčą su britų svetaine „Beyond“, kuri pernai pareiškė, kad „Dignity“ kainos gerokai viršija rinkos tarifą. Paskutinį 2017 m. ketvirtį „Dignity“ įspėjimai, kad naujokai vis labiau konkuruoja dėl kainų, smarkiai numušė akcijų vertę. Ji tebesmuko ir sausį, kai siekiant neprarasti rinkos dalies įmonei teko mažinti kainas.

Pasigūglinkite save!“, – išbeldė vienas iš NFDA seminaro dėstytojų, mokančių, kaip elgtis su tūkstantmečio vaikais. „Keiskitės arba atsiliksite, – antrino kitas. – Dabar svarbiausia grotažymė.“ Bandymas šio verslo atstovams išaiškinti socialinių tinklų naudojimo ypatumus gali priminti Sizifo darbą, mano Zachary Garbowas, kartu su kolega palikęs IBM ir įkūręs įmonę „Funeral Innovations“. Jis pasakojo, kaip konsultuoja laidotuvių organizatorius, kurie nori prikišti į feisbuką katafalkų ir karstų nuotraukų: „Jokiu būdu taip nedarykite, nereklamuokite mirties.“

Vis daugiau gedinčiųjų nori tiesiogiai transliuoti laidotuves internetu: daugelis Jungtinės Karalystės laidojimo namų leidžia jose dalyvauti virtualiai. Populiarėja atminimo ir laidotuvių vaizdo įrašai, dažnai pateikiami internete. „FuneralOne“ iš Mičigano siūlo programinę įrangą, kurią naudojant per metus galima sukurti tūkstančius tokių įrašų. Bostono suvažiavime juodai kaip roko žvaigždė apsirengęs jaunuolis rodo bepilotį orlaivį, kurį jo komanda skraidina po šalį ir filmuoja tokiems „asmeniniams atminimams“ skirtą foną. Arčiausiai sėdintys laidotuvių organizatoriai užsidengia ausis, sugriaudėjus jo pristatymą lydinčiam garso takeliui.

Vis daugiau gedinčiųjų nori tiesiogiai transliuoti laidotuves internetu: daugelis Jungtinės Karalystės laidojimo namų leidžia jose dalyvauti virtualiai.

1907 m. parašytame darbe sociologas Robertas Hertzas aiškino, kad mirusieji gyvena dvigubą gyvenimą: vieną gamtoje kaip materija, kitą kultūroje kaip socialinės būtybės. Internetas gerokai išplečia antrąją būtį, o įkandin seka verslas, kuris siūlo „virtualias žvakes“ arba paminkliniams akmenims skirtus QR kodus, vedančius į internetinį atminimo puslapį. Feisbukas jau siūlo „memorialines paskyras“, kad būtų aiškus mirusių naudotojų statusas. Socialinio tinklo naudotojui mirus, nemažai profilių toliau egzistuoja ne vienerius metus. Daugiau kaip trečdalis startuolio „Cake“, kuris bando įtikinti pasidalyti priešmirtiniais norais, paslaugas naudojančių žmonių nori, kad jiems mirus feisbuko paskyra liktų veikti.

Franklinas Rooseveltas būtų įvertinęs „Cake“. Praėjus vos keletui dienoms po jo laidotuvių, prezidento šeima rado keturis lapus su instrukcijomis, nurodančiomis surengti „pačią paprasčiausią ceremoniją“, naudoti paprastą medinį karstą, jokių katafalkų, jokio balzamavimo ir jokio cemento ar akmenų ant kapo – žinoma, dauguma jo norų buvo ignoruoti. Būtent tai paskatino Jessicą Mitford 1963 m. parašyti knygą „The American Way of Death“ („Mirtis amerikietiškai“): „Tikėtina, kad laidotuvių organizatorius spręs, kas yra „tinkamos“ laidotuvės. Net jei velionis – Jungtinių Valstijų prezidentas.“ Papildytame leidime, kuris pasirodė 1998 m., jau po jos mirties, J. Mitford reiškė nusivylimą, kad beveik niekas nepasikeitė: kainos tebeauga, o laidotuvių organizatoriai toliau teikia paslaugas, kurių klientai galėjo atsisakyti, bet nežinojo, kad gali, arba jiems buvo nepatogu suabejoti jų verte.

Kilnus užsiėmimas

Jei J. Mitford galėtų pakilti iš kapo (ji jo neturi, nes jos pelenai buvo išbarstyti jūroje), jai turbūt patiktų kai kurios sektorių krečiančios permainos, net jei tam tikriems estetiniams aspektams kliūtų kandžių replikų. Th. Lynchas, 2013 m. kartu su kitais autoriais išleidęs knygą „The Good Funeral“ („Geros laidotuvės“), mano, kad laidojimo paslaugų sektorius pats sau yra pikčiausias priešas. Esą visuomenės nepasitikėjimą sukėlė prekybos daiktais akcentavimas, arba „daiktų painiojimas su esme“. Bet jis nepaliauja ginti laidotuvių organizatoriaus paslaugų esmės: „Pažadą pristatyti velionius ten, kur jie turi atsidurti“.

„Visuomenė turi teisę abejoti, kai jai siūlomos dėžės, – kalbėjo Th. Lynchas. – Jas parduoti gali bet kas, turintis prekių katalogą ir mokėjimo kortelių skaitytuvą. Laidotuvių organizatorių kvietiesi tam, kad šis suteiktų paslaugas kūnui.“ Tokių paslaugų visada reikės – nesvarbu, ar po mirties kūnas bus tiesiogiai deginamas, ar lėtai irs po gyvu medžiu, ar su fejerverkais pakils į naktinį dangų, ir nepriklausomai nuo to, ar paminėjimas vyks iš karto, ar vėliau. Laidotuvių organizatoriams, kurie tai supranta, turbūt nėra ko bijoti.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų