Getty Images nuotr.

Ir broliai, ir priešai

Ir broliai, ir priešai

Skirtingi interesai ir aštri konkurencija nepriklausomybės kovų metais ilgam atšaldė dviejų baltų tautų santykius.

Vienus artimiausių kaimynų – lietuvius ir latvius – per ilgus amžius bene labiausiai vienijo tik kalbų panašumas. Lietuva net ir šiandien linkusi sau priskirti vyresniosios sesers vaidmenį. Toks gana arogantiškas požiūris, grįstas istorine mūsų valstybės praeitimi, itin išryškėjo po Pirmojo pasaulinio karo. Lietuvos, kuri pirmoji iš Baltijos šalių paskelbė nepriklausomybę 1918 m. vasario 16-ąją, politikai, o ypač pirmosios Vyriausybės vadovas ir užsienio reikalų ministras Augustinas Voldemaras, latvius kaip valstiečių tautą netgi laikė nevertus turėti savos valstybės. Jeigu būtų įgyvendinta dar 1885 m. Jono Šliūpo puoselėta idėja Prancūzijos bei Šveicarijos pavyzdžiu įkurti bendrą Lietuvos ir Latvijos valstybę, joje kaimynai būtų galėję tikėtis gauti tik autonomijos statusą. Tačiau nei J. Šliūpo „Lietuv-Latvija“, nei pačių latvių 1917 m. žemėlapyje braižytai Aistijai su sostine Ryga nebuvo lemta atsirasti dėl pernelyg didelių dviejų baltiškų kraštų kultūrinių, ekonominių ir religinių skirtumų, taip pat to meto politinių įvykių.

Nors per Pirmąjį pasaulinį karą Latvijos ūkis buvo visiškai sugriautas, ir kaimynai skurdo ne ką mažiau nei lietuviai, šis kraštas buvo labiau ekonomiškai išsivystęs. Socialiniu ir kultūriniu atžvilgiu XX a. pradžioje protestantišką Latviją būtų buvę galima vadinti modernesne šalimi, kur kas labiau industrializuota ir urbanizuota nei agrarinė katalikiška Lietuva. Tai Latvijos politinio elito savivertę kėlė nė kiek ne mažiau, negu istorinė Lietuvos valstybingumo tradicija suteikė pasitikėjimo mūsų to meto politikams. Nemaža jų dalis, kaip ir A. Voldemaras, netikėjo, kad Latvija ir Estija gali tapti nepriklausomos. Spėliota, kad anksčiau ar vėliau šie kraštai bus prijungti prie Rusijos, nes vien Rygos ir Talino jūrų uostų ekonominė ir geopolitinė reikšmė atrodė per daug svarbi. Todėl Lietuvos pretenzijos į Liepoją, Latgalą ir Daugpilį atrodė visai pagrįstos – jeigu jau nebus suverenios Latvijos, tai kodėl reiktų palikti šias teritorijas Rusijai ar Vokietijai? Tačiau 1918 m. lapkričio 18 d. nepriklausomybę paskelbusi Latvija neketino nuolaidžiauti „vyresnei sesei“.

Pagalius kišo lenkai

Lietuvių delegacija, atvykusi į 1919 m. sausį prasidėjusią Paryžiaus taikos konferenciją, iš Rusijos politinio pasitarimo lyderių išgirdo pažadą pripažinti Lietuvos nepriklausomybę neminint kitų dviejų Baltijos kaimynių. Tad mūsų Vyriausybė vengė aktyviai bendradarbiauti su Latvijos ir Estijos atstovais, pavyzdžiui, tų pačių metų balandį atsisakė pasirašyti bendrą Baltijos šalių protestą prieš baltagvardiečių vado Aleksandro Kolčiako pripažinimą visos Rusijos valdovu.

Kita vertus, šiuo laikotarpiu būta ir tam tikrų pasiekimų kuriant tarpusavio santykius – 1919 m. kovo 1 d. sudaryta Lietuvos ir Latvijos savitarpio pagalbos sutartis, pagal kurią mūsų šalis paskolino kaimynei 5 mln. markių, o ši suteikė Lietuvai teisę naudotis Liepojos uostu – įvežti per jį neribotą kiekį karo technikos ir laikyti šiame uoste savo karinį dalinį. Šalys taip pat sutarė koordinuoti karo veiksmus prieš Raudonąją armiją.

Abiejų šalių interesai susikirto ir dėl Palangos priklausomybės. Lietuvai ši teritorija buvo svarbi ne tik simboliškai ir prilyginta Daugpilio svarbai latviams.

Taigi, dvi artimiausios kaimynės viena ranka sveikinosi, o kita mosavo ginklu: petys petin kovėsi su bolševikais ir pliekėsi tarpusavyje dėl Daugpilio. 1919 m. lietuviai kartu su latvių kariais dalyvavo keliose operacijose, o vyriausiasis Lietuvos kariuomenės vadas net gavo latvio kolegos padėką už pagalbą išlaisvinant Latviją nuo bolševikų, nors tuo metu Ryga jau buvo informuota apie lietuvių reiškiamas teritorines pretenzijas į Daugpilį.

Šis miestas tapo strateginių karinių manevrų 1919-ųjų vasarą taikiniu. Tuo metu ir lenkų, ir lietuvių karinės pajėgos, kovojančios su bolševikais, užėmė dalį prie Daugpilio esančios Alūkstos apskrities. Latgaloje nedidelė dalis gyventojų buvo lenkai, tad į šią teritoriją dėl istorinių priežasčių galėjo pretenduoti ir Lenkija. Vis dėlto Varšuva nusprendė Latviją pasitelkti kaip sąjungininkę ir spausti Lietuvą, kurios nepriklausomybės nė neketino pripažinti.

Ginčas dėl Alūkstos išspręstas tik 1920 m. liepą, kai Raudonajai armijai surengus puolimą lenkų kariuomenė buvo priversta trauktis. Tuo pasinaudojusi Latvija įsitvirtino dalyje Alūkstos apskrities, bet dalį jos tebekontroliavo lietuviai. Tų pačių metų rugsėjį, pasikeitus padėčiai lenkų bei sovietų fronte, ir lenkų ginkluotosioms pajėgoms traukiantis, latviai surengė karinę operaciją ir pakirto lietuvių pozicijas Alūkstoje. Dar po mėnesio Lucjanui Żeligowskiui įžengus į Vilnių, Latvija pasinaudojo Lietuvoje kilusia sumaištimi: užėmė Alūkstos apskrities teritoriją ir sužlugdė A. Voldemaro viltis užkariauti „vartus į Vilnių“ – Daugpilį.

Prašymus ignoravo

Sunkiai sekėsi kaimynėms susitarti ir dėl bendrų veiksmų prieš bermontininkus. Iki 1919 m. rudens su šiais provokiškais daliniais, kuriuos sudarė baltagvardiečiai ir vokiečių tautybės kariai, kovojo tik nereguliarios lietuvių formuotės – partizanai ir šauliai. Spalio 9 d. ministrų kabinetas svarstė latvių pagalbos prašymą atkirsti bermontininkų ryšius Lietuvoje. Nors dauguma ministrų pritarė imtis ryžtingų veiksmų, tebuvo patvirtintas nekonkretus nutarimas „padėti latviams“. Viena esminių tokio mūsų tautiečių elgesio priežasčių – lenkų baimė: manyta, kad, kariuomenei įsitraukus į kovą su bermontininkais, susilpnės galimybės pasipriešinti Lenkijai ir ši tuo pasinaudos.

Kai Varšuva paskelbė nepulsianti Lietuvos, lietuviai ėmė telkti dalinius prieš bermontininkus, bet jiems įsakyta laikytis pasyviai. Niekas nepasikeitė ir Latvijos užsienio reikalų ministrui Zigfrīdui Meierovicui spalio 14 d. atvykus į Kauną prašyti pagalbos. Lietuviai davė suprasti, kad neketina veltis į mūšius, ir nesutiko leisti kaimynams pasinaudoti mūsų šalies teritorija, nes tarp valstybių nebuvo nustatyta siena.

Lietuvos ir Lenkijos konfliktas tapo Baltijos valstybių bendradarbiavimo iniciatyvas nuodijančiu komponentu.

Mūsų šalies politikai tik sugebėjo pareikšti griežtą nepasitenkinimą, kai latviai kreipėsi pagalbos į Lenkiją. O šie Varšuvoje priimti išskėstomis rankomis: Lenkijos vadovai paskelbė, kad pripažįsta Latviją de facto, padovanojo nemažai ginkluotės ir pridūrė, jog atsiųstų į pagalbą ir savo kariuomenę, jei tik Lietuva ją praleistų.

Kai 1919 m. spalio 22 d. mūsų kariuomenė susirėmė su bermontininkais ties Linkaičiais, į mūšį stota siekiant apginti Lietuvai strategiškai svarbią geležinkelio stotį, o ne padėti Latvijai. Dar po savaitės Ernesto Galvanausko vadovaujama Vyriausybė sudarė sutartį su vokiečių kariuomenės vadu Finckh’u Eberhardu dėl demarkacijos linijos. Tokie veiksmai liudija, kad Lietuva nebuvo linkusi veltis į bermontininkų ir latvių konfliktą ir galbūt net tikėjosi sustiprinti savo pozicijas dėl Daugpilio. Provokiškumu apkaltinta Lietuvos Vyriausybė po kelių savaičių pakeitė savo požiūrį, tačiau tuo metu bermontininkai Latvijoje jau buvo patyrę triuškinančių smūgių.

Ginčą išsprendė teismas

Kai kurie to meto Vyriausybės atstovai kaimynus vertino kaip trukdį Lietuvai kuo greičiau pelnyti tarptautinį pripažinimą, o jo siekiant itin svarbu buvo nustatyti šalies sienas. Dabartinė Lietuvos ir Latvijos siena, nors jos neskyrė natūralūs gamtos barjerai, pradėjo formuotis dar XIII a. ir ilgus metus nesikeitė. Nepaisant politinių, socialinių ir konfesinių pokyčių, siena tarp Kuršo ir Kauno gubernijų XX a. beveik sutapo su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Livonijos riba viduramžiais. Tačiau lietuviai reiškė pretenzijas į grynai latviškas teritorijas, ir tai traktuota kaip kaimynų valstybės suverenumo pažeidimas.

1920 m. spalio 9 d. Rygoje Lietuvos ir Latvijos vyriausybių atstovai pasirašė valstybės sienos nustatymo sutartį. Šis klausimas, taip pat ginčas dėl tam tikrų teritorijų priklausomybės pavestas spręsti bendrai komisijai, kurios narius paskyrė kiekvienos šalies vyriausybė, o jai pirmininkavo Anglijos atstovas. Lietuviai siekė, kad valstybės siena eitų Dauguvos upe, tarp būtinų sąlygų įtrauktas Eglaitės–Kalkūnų geležinkelio trikampis su priėjimu prie Dauguvos. Latviams kategoriškai nesutinkant su tokiais reikalavimais, mūsų šalies ministrų kabinetas net buvo pasiryžęs paaukoti dalį savo teritorijos ir pasiūlyti ją kaip kompensaciją kaimynams.

Abiejų šalių interesai susikirto ir dėl Palangos priklausomybės. Lietuvai ši teritorija buvo svarbi ne tik simboliškai ir prilyginta Daugpilio svarbai latviams. Šiems nenusileidžiant ir toliau prašant plebiscito Palangos apylinkėse, lietuviai to paties ketino reikalauti Daugpilio krašte.

Dviejų valstybių sienos klausimas buvo visiškai išspręstas tik 1921 m. kovą, kai darbą baigė tarptautinis arbitražas. Jo sprendimu, visa Alūkstos apskritis priskirta Latvijai. Kaimynams atiteko ir latvių apgyventas, bet anksčiau Kauno gubernijai priklausęs Aknystės valsčius. Lietuva gavo Palangą ir sritį aplink ją, taip pat Mažeikių geležinkelio mazgą. A. Voldemaro vyriausybė svarstė arbitražo komisijos pasiūlytą sienos projektą ir su juo iš esmės sutiko, tik dar kartą atkreipė dėmesį į Alūkstos apskritį – Lietuvos atstovai vis tikėjosi pakeisti sprendimą. Latvija taip pat sutiko su teismo sprendimu, tačiau jis kaimynus turėjo kur kas labiau nuvilti, nes jokių esminių pergalių (kaip lietuviai Palangoje) latviai neiškovojo.

Politinė izoliacija

Iki 1920 m. vidurio, ypač iki Lenkijos įvykdytos Vilniaus krašto okupacijos, ko gero, buvo geriausios sąlygos trims Baltijos valstybėms užmegzti glaudesnius politinius ryšius. Nors šalys surengė net penkias premjerų ir užsienio reikalų ministrų konferencijas, dėl glaudesnės sąjungos susitarti nepavyko. Progresą stabdė tiek konkrečių valstybių teritorinės ambicijos, tiek skirtingi požiūriai į Sovietų Rusijos ateitį. Tačiau didžiausiu trikdžiu tapo Lietuvos ir Lenkijos konfliktas.

Pirmaisiais trečiojo dešimtmečio metais būta diskusijų įkurti „mažąją Baltijos sąjungą“ (Lietuva, Latvija, Estija) ar netgi „didžiąją Baltijos sąjungą“ (su Lenkija ir Suomija), bet lenkai niekaip negalėjo pritarti pirmajai, o lietuviai – antrajai. Nors nė viena šalis nesitikėjo, kad vienokia ar kitokia karinė sąjunga garantuotų kolektyvinį saugumą, toks politinis darinys Lietuvai galėjo tapti palankia scena kelti reikalavimus dėl okupuoto Vilniaus krašto. Lietuvos ir Lenkijos konfliktas tapo Baltijos valstybių bendradarbiavimo iniciatyvas nuodijančiu komponentu.

Lietuvos pozicija „Mes be Vilniaus nenurimsim“, glaudūs Latvijos vyriausybės santykiai su Lenkija, kuriuos pakurstė ir agresyvi oficialiojo Kauno politika, tapo skaudžia dvišalių Lietuvos ir Latvijos santykių problema. 1919–1920 m. Ryga stengėsi išlaikyti aukso vidurį tarp konfliktuojančių Lietuvos ir Lenkijos: iš Varšuvos tikėtasi paramos siekiant užsitikrinti tarptautinį de jure pripažinimą ir kartu suvokta, kad nusilpusi Lietuva bus silpnesnė konkurentė ginčijantis dėl teritorijos.

Bene pirmą pasiūlymą kaimynams glaudžiau bendradarbiauti lietuviai, nuogąstaudami, kad lenkai veršis į Vidurio Lietuvą, pateikė Latvijai minint antrąsias nepriklausomybės metines 1920 m. lapkričio 18 d. Ryga neatsisakė suteikti karinės pagalbos, tačiau po dviejų dienų Latvijos užsienio reikalų ministras Z. Meierovicas konfidencialioje notoje Vilniaus klausimu Lenkijos pasiuntiniui Witoldui Kamienieckiui rašė: „Visu tuo, kas susiję su valstybine Vilniaus priklausomybe, Latvija praneša, kad nėra suinteresuota šiuo klausimu ir linki Lenkijai sėkmės. Tačiau, jei L. Żeligowskio kariuomenė pajudėtų Kauno link, Latvija būtų priversta palaikyti Lietuvos pusę.“

Taigi, Lietuva pateko į dalinę politinę izoliaciją, iš kurios jai taip ir nepavyko ištrūkti beveik visą tarpukarį. Lietuviai kaltino latvius, kad šie užbaigė „pavojingą apsupimą“, t. y. palaikydami konstruktyvius santykius su lenkais beveik nepaliko svertų Lietuvai ieškoti palankaus Vilniaus krašto sprendimo. Šią nuoskaudą sustiprino 1923 m. Vilniuje atidarytas Latvijos konsulatas – taip galutinai pripažinta Vilniaus krašto okupacija ir jo priklausomybė Lenkijai. Beje, konsulato reikšmė, be kultūrinių ir ekonominių ryšių plėtojimo, buvo ir politinė – papildoma Latvijos ir Lenkijos spaudimo priemonė Lietuvai. Kita vertus, mūsų šalies politikų, ypač A. Voldemaro, laikysena latvių ir estų kuriamų valstybių atžvilgiu neretai buvo pernelyg arogantiška. Dėl tokios padėties nukentėjo pati Lietuvos valstybė – ji vėliausiai sulaukė visuotinio tarptautinio pripažinimo, o santykiai su kitomis Baltijos valstybėmis liko šalti visą tarpukarį.

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų