-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
– Istorijos, kaip ir daugelio paprastų kasdienių dalykų, suvokimas nuolat kinta. Kaip jūs apibrėžtumėte dabartinę jos sampratą ir pagrindines užduotis?
– Šiandien viena svarbiausių istorijos užduočių yra skatinti įsivaizduoti ir pajusti praeitį. Istorikai, remdamiesi egzistuojančiais šaltiniais, turi ne tik žinoti, kas vyko praeityje, bet ir svarstyti alternatyvius ateities scenarijus. Turiu galvoje pozityvius, ne tuos, kuriuos mums į galvas nuolat pumpuoja žiniasklaida: apie terorizmą, katastrofas, ekologines problemas ir kitus.
Istorija nėra tik faktų rinkinys. Ji skatina suprasti procesus ir gebėti juos paaiškinti. Visgi svarbiausia, kad ji ragina praeitį liesti visomis juslėmis. Tai verčia mus grįžti į pradinę mokyklą, kurioje vaikai nesimoko faktų. Jie keliauja į ekskursijas po istorines, lankytinas vietas, klausosi pasakojimų, patys kalba apie savo patyrimus, kepa duoną ar uodžia senos gotikinės bažnyčios kvapą.
Vėliau šis gebėjimas nustumiamas į šalį – vidurinėje ir aukštojoje mokykloje jaunuoliai pasineria į faktus, procesus ir jų aiškinimą.
Pastaruoju metu mintis apie praeities patyrimą skirtingomis juslėmis tyrinėjama įvairiuose istorijos studijų laukuose. Pavyzdžiui, yra plėtojama garsų istorija, kurios vienas iš analizės objektų gali būti varpai – kokį vaidmenį jie atliko Viduramžių Europoje, kaip pranešdavo laiką, kaip tai lėmė laiko suvokimą, kaip varpai padėdavo žmogui susiorientuoti erdvėje ir panašiai. Kitas įdomus tyrimų laukas – žmonių ir gyvūnų bendradarbiavimo istorija. Pabandykite įsivaizduoti karus, mūšius be žirgų, ūkį – be mulų ar jaučių. Tyrėjai vis plačiau analizuoja, kokiais būdais mes sugyvenome su gyvūnais ir kokias pasekmes istorijai tai turėjo.
– Minėjote, kad istorikai kuria ateities scenarijus. Panašu, kad tai nėra tokia jau lengva užduotis – neretais atvejais nėra sutariama ne tik dėl faktų, bet ir dėl šaltinių patikimumo, teritorijos ribų. Kaip sukurti prognozę, jei nėra, pavyzdžiui, bendro praeities naratyvo?
– Didžioji dalis istorijos procesų interpretuojami žvelgiant į juos per konflikto prizmę. Tačiau šiandien istorikai stengiasi sutelkti savo dėmesį ir į kitas temas. Pavyzdžiui, vietoje to, kad tyrinėtume vien tik Lietuvos ir Lenkijos politinio elito tarpusavio susidūrimus kovojant dėl dominavimo Abiejų Tautų Respublikoje, galime ieškoti lietuvių ir lenkų bendradarbiavimo pavyzdžių tiek senojoje, tiek ir Naujųjų laikų istorijoje. Taigi, didžiausią pokytį visuomenės ir akademinės bendruomenės mąstyme pasiektume, jei užtvindytume žiniasklaidą tekstais ir iliustracijomis, kurios fokusuojasi į gerąsias istorijos patirtis. Staiga šių pokyčių pasiekti neįmanoma, tačiau verta žengti vieną žingsnį po kito šio tikslo link. Jei kiekvieną dieną matome, kaip šalių lyderiai pykstasi, tai ir galvojame, kad santykiai pašliję. Analogiška situacija susiklosto ir tyrinėjant praeitį.
Čia pat derėtų pasakyti ir dar vieną dalyką. Žiniasklaida atlieka vis didesnį vaidmenį kasdieniame gyvenime tiek dėl interneto prieinamumo, tiek dėl išpopuliarėjusių socialinių tinklų. Žiniasklaida tapo labai atvira visuomenei, jos kuriamas turinys dažnai užgožia oficialiai įtvirtintus praeities ir dabarties vaizdinius.
Tačiau valstybė nėra linkusi investuoti į bendradarbiavimą su kitokius vaizdinius ir pasakojimus kuriančiomis grupėmis, jį didinančias praktikas. Valstybei trūksta valios. Į tai investuoja verslininkai, akademikai, visuomenės veikėjai ir t. t. Aš tikiu dalyvaujamąja demokratija. Kai kurie dalykai turi ateiti iš apačios.
– Melagingos naujienos pastaruoju metu tapo neatskiriama Vakarų visuomenės kasdienybės dalimi. Kokį vaidmenį šioje situacijoje atlieka istorikai? Juk jie, iš pažiūros, pajėgiausi atskirti tiesą nuo melo.
– Tiesa ta, kad visuomenė yra labiau linkusi priimti melagingas žinias ir atmesti tiesą. Dėl to, kad ši neatliepia žmonių lūkesčių, susijusių su identiteto suvokimu, santykiais su kitomis tautomis ir valstybėmis. Tad iš tiesų istorikų darbas yra tikrinti informaciją. Bet jie praranda autoritetą visuomenės akyse. Šis atsiduria agresyvią atminties politiką įgyvendinančių politikų, žurnalistų, kitų veikėjų, bet tikrai ne istorikų rankose.
Aš manau, kad istorikai nėra teisėjai. Jų darbas yra kalbėti apie skirtingų atvejų studijų rezultatus įvairiais kampais, paaiškinti, kodėl vienas ar kitas aiškinimas yra tikresnis ar realesnis. Žinoma, pasakyti lengviau, nei padaryti. Mūsų vertinimas atsiskleidžia ir tada, kai renkamės mus sudominusias temas, teorijas, medžiagą, kurią naudojame ar tiriame. Pavyzdžiui, pasirinkimas studijuoti politinius įvykius ar feminizmo judėjimą jau rodo mokslininko preferencijas.
Čia svarbu konstatuoti ir tai, kad visuomenė tiesiog tikisi iš istorikų per daug. Jie negali pateikti galutinių atsakymų, pavyzdžiui, liustracijos procesuose. O visuomenė reikalauja pasakyti, ar žmogus buvo sovietinės sistemos dalis, ar ne. Kartais tai akivaizdu, o kartais tiesiog neįmanoma to nustatyti dėl faktų stokos, konteksto ar naudojamų šaltinių patikimumo.
– Vidurio Europos šalių istorija, veikianti dabartį, visuomenės patirtį ir galimus iššūkius ateityje, dar ilgą laiką bus vertinama kaip postsovietinė. Ką tai reiškia, žvelgiant iš istorijos mokslo perspektyvos?
– Įdomu tai, kad humanitariniai mokslai, susiję su tokiomis idėjomis kaip postkolonijinė istorija, lyčių, etniškumo studijos, daugeliu atvejų rėmėsi marksizmo paradigmoje subrandintomis idėjomis, vertybėmis. Prisiminkime filosofus italą Antonio Gramsci, prancūzą Louisą Althusserą, vokietį Theodorą W. Adorno, kitus kritinės teorijos mąstytojus.
Vidurio Europoje į marksizmą, dėl savo istorinės patirties, mes labai greitai ėmėme žiūrėti įtariai. Daugelis šio Europos regiono mokslininkų marksizmą atmetė, tiesiog nesigilindami į tai, kas vienu ar kitu atveju norima pasakyti. Dėl šios priežasties kairės pakraipos humanitarinės mokyklos buvo nustumtos į šalį. Tai susiję su konservatyviu požiūriu, atmetančiu viską, kas kvepia marksizmu – arba sovietiniais laikais. Bet juk tai nebūtinai yra tiesa.
Didžiausias iššūkis kalbant apie Vidurio Europos valstybių istoriją yra nuosavos teorinės prieigos, teorinio modelio vystymo poreikis. Šiuo metu man susidaro įspūdis, kad mes save patys kolonizuojame, nes įstatome į Vakarų humanitarinių mokslų rėmus. Mūsų šalių studentai keliauja į Didžiąją Britaniją, JAV mokytis teorijų, nes čia jos nėra vystomos. Mes naudojame Vakarų Europos ir JAV akademinių bendruomenių siūlomus įrankius – pasiskoliname kažką iš vienos, iš kitos teorijos ir taikome savo praeičiai tirti.
Man atrodo truputį netikslu naudoti, pavyzdžiui, postkolonijinių studijų, kurių teorijos kilo iš atvejų Indijoje analizės, metodus padėčiai Rytų ar Vidurio Europoje tirti. Teoriniai modeliai turėtų kilti iš lokalių atvejų analizės. Tai reiškia, kad reikia atlikti kruopščią konkrečių istorinių šaltinių analizę – tai gali būti paveikslai, propagandinis plakatas, dokumentas, netgi novelė ar laiškas, atsiminimai. Vėliau ją perkelti į analitines kategorijas. Tai leistų atrasti balansą tarp iš šalies primestų tyrimo medžiagos kategorijų ir atskleisti vietos tyrimų potencialą.
Mes turėtume mokyti studentus, kaip kurti naujas teorijas naudojant savo pačių atrastus konceptus, ir skatinti juos publikuoti mokslinius darbus įtakingiausiuose pasaulio žurnaluose. Tą šiuo metu itin sėkmingai daro Lotynų Amerikos akademinė bendruomenė. Todėl šiandien jie daug geriau matomi humanitarinių mokslų srityje, nei buvo prieš dešimtmetį.
– Kas lemia jūsų minimą Lotynų Amerikos valstybių sėkmingą kopimą į pasaulinės akademinės bendruomenės erdvę?
– Jie daug investuoja į švietimą – skiria pinigus tam, kad išsiųstų geriausius savo studentus į Europą, verčia straipsnius ir knygas, rengia mokslinius renginius.
Tačiau pinigai nėra svarbiausias elementas. Viskas pasaulyje sukasi apie ryšius. Vieni jų gali būti negatyvūs, paremti „myli – nemyli“ santykiu, protegavimu ir panašiai. Tačiau taip pat svarbūs yra ir tie ryšiai, kurie suveda žmones bei idėjas. Visą laiką sakau savo doktorantams: „Išnaudokite mane kaip trampliną. Aš pažįstu žmones, galiu duoti jų kontaktus. Tada viskas jūsų rankose, jūs turite šiuos ryšius įtvirtinti, tinkamai išnaudoti, taip pat dalyvauti konferencijose, eiti į susitikimus, užduoti tinkamus klausimus!“
– Su kokiomis kliūtimis susiduria studentai ir mokslininkai iš Vidurio Europos valstybių ir kaip jas panaikinti?
– Neutralizuoti žinių geopolitiką labai sudėtinga. Šiuo metu mokslo žinios yra vystomos anglų kalba, ne latvių ar rusų. Pastaroji kalba buvo naudota dar visai neseniai, tačiau tik dėl regiono specifikos. Šiandien ji jau nebeturi tokios reikšmės. Europa – gana decentralizuotas regionas, tad procesas, kai vis daugiau tautų ar regionų vienodai konkuruos mokslų srityse, nebus greitas ir neskausmingas. Juos sunku sutelkti. Tačiau mes einame to link. Lygiai taip, kaip Lotynų Amerika, Kanada ar Australija.
Tam, kad Vidurio Europos valstybės turėtų didesnį svorį akademiniuose vandenyse, reikia iš esmės peržiūrėti švietimo sistemą. Mano kartos žmonės situaciją įsivaizdavo taip: „Jeigu norime, kad mūsų mintys ir idėjos būtų išgirstos, turime važiuoti į užsienį, tapti postkolonijiniais intelektualais.“ Šiandien to daryti nebereikia. Studentai iš viso pasaulio dalyvauja tose pačiose konferencijose, mokosi pas tuos pačius dėstytojus, gauna stipendijas ir t. t. Patikėkite, nėra skirtumo tarp jūsų ir amerikiečių studentų turimų žinių. Užtikrinu jus, nes dėstau Standfordo universitete jau septyniolika metų. Netgi sakyčiau, kad Vidurio Europos studentai yra geresni. Todėl, kad nėra sistematiški. Amerikietiška švietimo sistema neskatina intelektualiai priešintis, studentams trūksta polinkio abejoti autoritetais. Kita vertus, mūsų kultūra yra paženklinta pakilimų ir nuosmukių, net ir intelektualine prasme. Amerikiečiai to neturi. Dėl šios priežasties mūsų galimybės geresnės.
(Ewa Domanska. Gabijos Jakimavičiūtės nuotr.)
Didesnė problema yra galimybė pristatyti idėjas konkurencingu būdu. Pirmoji kliūtis – kalba, antroji – vertintojai. Darbas vyksta anglų kalba, vertintojai – vakarietiškos sistemos mokslininkai. Žiūrint iš vienos pusės, tai užtikrina, kad visiems galios lygios teisės, kita vertus, dalis studentų yra priversti siekti pripažinimo užsienyje. Mes taip pat turime žinoti, kad egzistuoja tam tikri minimalūs standartai – amerikiečių ir britų moksliniai žurnalai kelia mums kartelę. Mes jos nepakeisime, dar ne. Tad turime prisitaikyti.
– Kuo skiriasi Vidurio Europos ir Vakarų šalių akademinės sistemos? Ar tai lemia požiūrį į Vidurio Europos šalių studentus ir mokslininkus?
– Vidurio Europoje turime tik mums būdingą švietimo sistemą. Iš vienos pusės, ji geresnė, nes teikiame bendro pobūdžio išsilavinimą. Iš kitos pusės – vis dar neapsieiname be politinės įtakos. Žinote, visos aukštosios mokyklos jaučia vienokį ar kitokį spaudimą iš politikų, tačiau Vidurio Europos valstybėse jis kitoks nei Vakaruose.
Aš pastebėjau, kad yra vienas dalykas, kuris žmonėms kelia simpatiją Vidurio Europai. Šio regiono akademinė sistema pozityvia prasme ne iki galo išvystyta. Turiu galvoje, kad ji nėra iki galo monopolizuota liberalaus kapitalizmo, kuris naikina daug dalykų. Pavyzdžiui, vietinius gamintojus ir jų gamybą. Aš laikausi pozicijos, kad galime laimėti labai daug, laikydamiesi savo pozicijos, vertindami savo paveldą ir specifiką. Tarkime, vietinius maisto produktus. Tai įrodo mūsų tapatybę.
– Ar pripažįstamos teorijos, kurias kuria mokslininkai Vidurio Europoje? Apie kokį pokytį galime kalbėti?
– Tai labai priklauso nuo situacijos, tačiau nepripažinimo pavyzdžių tikrai yra. Mano vadovaujami doktorantūros studentai Lenkijoje neseniai išvystė naują Holokausto studijų lauką – Holokausto aplinkos istorijos tyrimus. Prie to jie dirbo ne vienus metus. Beje, kai šios srities mokslininkai sužinojo Lenkijoje vykdomus tyrimus, jų reakcija buvo tokia – „To padaryti neįmanoma!“
Nemėgstu požiūrio, teigiančio, kad jei teorija būtų sukurta Vokietijoje, Anglijoje ar JAV, ji galėtų būti pripažinta greičiau nei, pavyzdžiui, mano šalyje subrandintos įžvalgos. Mes kaip mokslininkai turėtume skatinti inovatyvų mąstymą savo akademinėse bendruomenėse.
Tiesa, gerų mokslininkų paruošimas užima laiko, kaip ir teorijų kūrimas…
Aš taip pat laikau ydingu požiūrį, kad, tarkime, dirbdami ties Lenkijos istorijos temomis (ir juos atskleidžiančiais šaltiniais) gausime kokybišką rezultatą, jei šiuos duomenis analizuos studentai, studijuojantys geriausiuose Vakarų universitetuose. Priešingai, juk vietiniai, šiuo atveju Lenkijos universitetų studentai, turi daug geresnį priėjimą prie minėtų temų ir šaltinių, o taip pat ir konteksto suvokimą.
Mes negalime atmesti Vakaruose plėtojamų idėjų, tačiau turime atrasti ir savo mokslininkus, teoretikus, kurie siūlo savitą požiūrį. Kodėl esame įsitikinę, kad negalime pasiūlyti nieko, kas patektų į vyraujančios idėjos rėmus arba juos išplėstų, o gal net ir paneigtų juos? Juk tokių pavyzdžių turime. Prisiminkime lenkų sociologą Zygmuntą Baumaną, kuris parašė knygą „Modernybė ir holokaustas“, tapusią viena įtakingiausių šios srities studijų. Jis sulaužė taisykles ir pasiūlė visa apimančią teoriją. Tai labai svarbu.
1995 m. apsigynė daktaro disertaciją Adomo Mickevičiaus universitete Poznanėje, Lenkijoje. Šiuo metu Istorijos departamento humanitarinių mokslų profesorė.
Nuo 2002 m. vizituojanti profesorė Standforo universiteto Kultūros ir socialinės antropologijos departamente, nuo 2008 m. ir Antropologijos departamente, JAV.
Tai viena iš šiuo metu įdomiausiai ir konceptualiausiai mąstančių Lenkijos, Vidurio Europos ir Vakarų akademinio pasaulio mokslininkių, Tarptautinės istorijos ir istoriografijos teorijos komisijos prezidentė.
Keturių didžiulio akademinės bendruomenės ir visuomenės susidomėjimo susilaukusių monografijų autorė. Paskutinė jos knyga „Nekros. Įvadas į mirusio kūno ontologiją“ (lenk. Nekros. Wprowadzenie do ontologii martwego ciała, 2017) vos tik pasirodžiusi Lenkijoje iš karto tapo intelektualiniu bestseleriu.
Atviros Lietuvos fondo kvietimu dalyvavo diskusijoje „Ar istorija vis dar įmanoma po europocentrizmo ir antropocentrizmo?“
Komentarai
-
- Es
- 07:39 2019.02.02
Rodyti visus komentarus (1)Moteris visada meluoja,jų apgaulės prasideda kai naujagimiui vietoj natūralaus papo duoda guminė.. jos pačios nežino ką darys po penkių minučių..jų negalima leisti į vietas kur rašomi įstatymai..