Scanpix nuotr.

Į dangų pro pragaro vartus – blogiausi oro uostai

Į dangų pro pragaro vartus – blogiausi oro uostai

Neformali apklausa, kur baisiausia įstrigti laukiant skrydžio

Geriausi pasaulio oro uostai gali būti nuobodūs kaip brangūs niekada negendantys laikrodžiai. Nusileidi, ir jau netrukus perėjęs pasų patikrą registruojiesi viešbutyje. Maloni, bet neįsimintina patirtis. Blogiausi oro uostai turi išraiškingesnį charakterį. Perfrazuojant Levą Tolstojų, patrauklūs oro uostai visi vienodi, bet kiekvienas tragiškas savaip.

Antai Džuba. Pietų Sudano sostinės oro uostas – tai tvanki palapinė prie pūvančios balos. Lėktuvai dažnai vėluoja, todėl keleiviams tenka prakaituoti ne vieną valandą. Išvykimo salėje nėra nei tualetų, nei maisto, nei eilių sistemos. Pasiseka tam, kuris randa nesulūžusią kėdę. Kadangi purvinas vanduo ir tropinės ligos – čia kasdienybė, dažnai sutrinka skrandžio veikla. Ką gi, keliautojams vertėjo dukart pagalvoti prieš valgant salotas.

Apie saugumo procedūrą galima pamiršti. Svarbių šulų bagažą neša liokajai, ir nešuliai demonstratyviai keliauja ne pro skenerį, o aplink jį. Kadangi aparatas veikia retai, iki svarbių šulų statuso pakyla ir eiliniai žmonės, nes ir jų bagažo niekas neskenuoja norėdamas patikrinti, ar nėra ginklų bei sprogmenų.

Pietų Sudane vyksta karas, todėl iš Džubos kyla daug Jungtinių Tautų (JT) lėktuvų, skraidinančių gelbėtojus ir būtinas atsargas. Agresyvūs pareigūnai tamsiais akiniais mėgaujasi jiems trukdydami. Šių eilučių autoriui užsisakius vietą JT lėktuve valdžia patikino, kad dokumentai tvarkingi. Vis dėlto oro uoste jis išgirdo, kad, be trijų brangių jau gautų leidimų, esą dar reikia ir ketvirto. Teko važiuoti per visą miestą ir vargti derantis. Į lėktuvą šis asmuo, kaip galima spėti, pavėlavo.

Džuboje yra trys terminalai, bet naudojamas tik vienas. Pietų Sudanui 2011 m. paskelbus nepriklausomybę, vyriausybė planavo pastatyti erdvią konstrukciją iš stiklo, plieno ir betono. 2012 m. prasidėjo darbai, bet neapmokėjus sąskaitų jie nutrūko. 2016 m. nutarta pastatyti kuklesnį terminalą. Bet ir šis stovi nebaigtas, tuščias – prie pat palapinių stovyklos, kuria žmonėms tenka naudotis. Keliautojams patariama pasiimti įdomią storą knygą.

Tikra kankynė

Nelengva nustatyti, kuris oro uostas pasaulyje blogiausias. Geriausia tai patikrinti (nors šis variantas ne iki galo ištobulintas) tinklalapyje „Guide to Sleeping in Airports“ („Miegojimo oro uostuose gidas“), kur kasmet skelbiamas tyrimas, atliekamas pagal savanoriškai teikiamas įtūžusių keliautojų apžvalgas. Vertinamas oro uostų nepatogumas, prastas aptarnavimas, blogas maistas, varginamos imigracijos procedūros ir galimybė nusnūsti laukiant persėdimo.

2017 m. blogiausiųjų sąrašo viršuje atsidūrė Džuba. Kadangi Pietų Sudane nufotografavęs oro uostą atsidursi areštinėje, pasakojimus apie tenykščius siaubingus kvapus ir purvą papildo piešinys, kuriame išvykimo salė atrodo daug gražiau negu iš tikrųjų.

Reitingą neišvengiamai iškreipia šališkas imties pobūdis. Išties siaubingų vietų, kuriose beveik niekas nesilanko, sąraše neatsiranda, o ne tokios baisios, bet aptarnaujančios daugiau žmonių, per daug akcentuojamos. Džuba blogiausio pasaulyje oro uosto titulą laimėjo ne tik dėl trūkumų, bet ir dėl to, kad per jį keliauja ir juo skundžiasi daugybė labdara užsiimančių darbuotojų iš svetur. Saudo Arabijos Džidos oro uostas antroje vietoje atsidūrė ne dėl to, kad pasaulyje blogesnis už jį yra tik vienas, bet dėl to, kad kasmet jį užplūsta hadžo piligrimai ir oro uostas su tuo nesusitvarko.

Kadangi skundžiamasi nusivylus, daug reiškia lūkesčiai. Atšiauresniuose kraštuose keliautojai pratrūksta plojimais, jeigu lėktuvas nusileidžia nesudužęs, o lepesni siunta, jei bevielis ryšys lėtas. Galima neabejoti, kad būtent lūkesčiams prasilenkus su realybe miegojimo oro uostuose kategorijoje blogiausiųjų dešimtuke atsidūrė trys graikų oro uostai – Kretos, Santorino ir Rodo. 2017 m. į Graikiją pigiai paatostogauti iš Šiaurės Europos skrido minios žmonių, o juos pasitiko streikai, vėlavimai ir kitoks pažeminimas, prie kurių šiauriečiai nėra pratę. Daugelis čiupo išmaniuosius ir puolė skųstis.

Norėdamas atskleisti kelias blogų oro uostų reitingams būdingas spragas, „The Economist“ atliko nemokslinę apklausą pagal po pasaulį keliaujančių korespondentų pasakojimus. Beveik jokia kita mūsų rengta vidinė apklausa nesulaukė tiek ir tokių karštų atsakymų. Pateikiame keletą apmąstymų, kilusių skrydžio į dangų laukiant pragare.

Keli karo zonose veikiantys oro uostai yra blogesni už Džubą. Afrikos naujienų redaktorius mini Centrinės Afrikos Respublikos Bangio oro uostą: „Jį juosusią tvorą kažkas pavogė, todėl leidžiantis dideliems lėktuvams pilotai laiko rankas ant traukos svirties, kad galėtų sustoti, jei pamatys, kad tūpimo taką (kuris skiria pabėgėlių stovyklą nuo miesto, taigi jį kerta nemaži srautai) bando perbėgti žmonės. Privalumas, kad ant jo stogo yra bunkeriai su smėlio maišais, o vykstant pilietiniam karui prancūzų pajėgos jį laikė atsargine galutine pozicija, taigi būdami jame esate saugiausi, kokie tik galite čia būti.“

Scanpix nuotr.

Nors kiekvienas siaubingas oro uostas unikalus, kartojasi keturios bėdos: pavojus, pareigūnų priekabiavimas, vagystės ir vėlavimai. Kartais visos viena kitą sustiprina. Antai Lubumbašio oro uoste (Kongo Demokratinėje Respublikoje) procedūra trunka amžius, nes agresyvūs saugumo pareigūnai viską stabdo tikėdamiesi iš keleivių gauti „un cadeau“, kad paskubėtų. Davus dolerį jie leidžia įlipti net nepatikrinę bagažo. Tai dažnai vadinama kyšiu, bet iš tiesų panašiau į turto prievartavimą grasinant. Dėl to oro kelionės tokiuose kraštuose kaip Kongas yra lėtesnės, rizikingesnės, brangesnės ir daug nemalonesnės.

Lėktuvų keleiviai labai gundo vagišius. Jie turi pakankamai pinigų bilietui įpirkti, o daugelyje kraštų tai reiškia rimtą turtą. Jie vežasi bagažą, kartais vertingą. Dažnai jie yra toli nuo namų ir nežino vietos taisyklių. Galiausiai oro uostuose pilna užkardų, kurias keleiviams reikia pereiti norint įlipti į lėktuvą, taigi nedori pareigūnai turi progų ištraukti iš jų pinigų.

Manilos tarnautojai ypač išradingi. Yra žinoma, kad kai kurie prikiša į bagažą šovinių, kad galėtų juos neva paskui rasti ir reikalauti iš savininko kyšio, jei šis nori išvengti arešto. Tagalų kalba ši sukčiavimo forma vadinama „laglag bala“ („įmesk kulką“).

Manilos pareigūnai prikiša į bagažą šovinių, kad galėtų juos rasti ir reikalauti iš savininko kyšio, jei šis nori išvengti arešto.

Johanesburge vagiliaujama slapta, bet masiškai. Mūsų korespondentas skundžiasi: „Nors į lagaminus, kurie keliauja į bagažo skyrių, nededu absoliučiai nieko vertinga, jie nuolat išnaršomi, be to, du kartus buvo perpjauti (net nebuvo užrakinti). Kartą savo lagamine radau kito žmogaus tamsius akinius – turbūt apimtas plėšimo kvaitulio juos ne ten padėjo bagažą tvarkantis personalas.“

Kartais prie keliautojų kabinėjasi pareigūnai, regis, bijantys, kad, jei neapsimes uoliai dirbantys, tai juos pakeis mašinos – taip daugeliui ir atsitiko šiuolaikiniuose oro uostuose. Šiai kategorijai priklauso funkcionierius su puikia uniforma Delyje, reikalaujantis jūsų dokumentų, nors ką tik matė, kaip juos tikrina jo kolega. Kiti pareigūnai prie keliautojų kabinėjasi tik dėl to, kad jiems smagu demonstruoti valdžią.

Buvęs mūsų biuro Kaire vadovas rašo apie Saudo Arabijos imigracijos procedūras: „Eilės subtiliai išskirstomos pagal tautybę ir kastą. Jei esi beludžių kilmės darbininkas, tavo dalia ištisas valandas sėdėti ant grindų, ant tavęs staugia ir lazdele daužo tenykštis policininkas. Užmigęs žmogus rizikuoja sulaukti smūgių krušos.“

Už kiekvienos sienos vis kitos taisyklės, ir kai kurie oro uostų pareigūnai jas taiko negalvodami. Vienas korespondentas prisimena Čilės sostinę Santjagą: „Kartą mane sulaikė dviem valandoms, nes nedeklaravau neatplėšto migdolų pakelio. Teko rašyti pareiškimą, kad gailiuosi atsivežęs tuos riešutus. Kai nesugebėjau parašyti nejuokaudamas, mane pagrasino suimti. Šalia tardė moterį, kontrabanda įvežusią vieną bananą.“

Pixabay nuotr.

Blogiausi oro uostai atspindi vyriausybių, kurios juos reguliuoja, ydas. Pchenjaną gaubia totalitarinė aura. Korespondentas rašo: „Kertant sieną į Šiaurės Korėją lėktuve užgrojo stimuliuojanti muzika, ir mums davė po nacionalinio laikraščio egzempliorių prašydami jo neperlenkti, nes pirmajame puslapyje – Kim Jong-ilo nuotrauka.“ Vienintelė paguoda, kad oro uoste yra šokolado fondiu fontanas.

Pusiau marksistinė, pusiau gangsteriška ir visiškai nekompetentinga Venesuelos valdžia, privertusi emigruoti beveik visą vidurinę klasę, nepalengvina kelionės ir neprideda malonumo. Apžvalgininkas Bello skundžiasi Karakasu: „Rankinį bagažą kruopščiai apieško du kartus (Nacionalinė gvardija, kuri verčiasi narkotikų kontrabanda, nors teigia kovojanti su tuo).“ Apie organizuotą nusikalstamumą rašančio korespondento prisiminimai irgi nemalonūs: „Informacijos lentoje matėme, kad mūsų skrydis vėluoja, kol nepaskelbė, jog vartai uždaryti. Begalę valandų laukiau kito skrydžio greitojo maisto restorane, mat tik ten radau, kur atsisėsti, žiūrėdamas, kaip niežų nusėtas šuo laižo ant grindų išmėtytą putplasčio tarą.“

Skurdžios šalys turi pasiteisinimą, kodėl jų oro uostai apleisti. Turtingosios – ne. Ir galbūt dėl to keliautojus ypač erzina prastos sąlygos, tarkime, Briuselyje, ES širdyje, garsėjančioje kulinariniais pasiekimais. Apžvalgininkas Charlemagne rašo apie Šarlerua – antrą miesto oro uostą: „Ten niūru, purvina ir ankšta, ir maistas siaubingas. Lėktuvai kyla ir tupia nepatogiu laiku. O vienintelė priemonė pasiekti miestą – autobusas, kuris kursuoja kas 30 minučių ir dažnai būna perpildytas. Ne kartą teko stovėti per lietų eilėje tik tam, kad pasiekęs jos priekį pamatyčiau nuvažiuojantį autobusą.“ Daugelis korespondentų skundėsi Berlynu, kur šešetą metų vėluoja naujo nebaigto terminalo statybos. Nepatenkinti balsai suūžia ir prabilus apie kitą Europos oro uostą – Lutoną, kuris įsivaizduoja esąs netoli Londono. Vienas praktikantas rašo: „Išvykti atostogauti ir grįžti į Lutoną – tarsi sapnuoti nuostabų sapną ir pabudus pamatyti, kad guli baloje po geležinkelio tiltu.“

Visame pasaulyje oro uostuose auga žmonių srautai. Nuo 2005 m. keleivių skaičius maždaug padvigubėjo ir 2017 m. pasiekė apie 4 mlrd. Vieni oro uostai puikiai susitvarkė ir daugiau žmonių greičiau praleidžia įdarbinę technologijas bei išmanųjį projektavimą. Čia aukštus balus renka Singapūras, Seulas ir Miunchenas.

To nepasakysi apie JAV oro uostus. Ne vien dėl to, kad nuo 2001 m. sugriežtėjo saugumo procedūros – jos sugriežtintos visur, o dėl to, kad saugumo ir imigracijos patikra yra labiau varginanti negu būtina. Pasieniečiai nemandagūs, ir jų per mažai. Apklausos rodo, kad kasmet milijonai turistų aplenkia puikiausią pasaulio šalį, nes į ją patekti – bjaurus procesas. Procedūras šiek tiek paspartina vadinamųjų patikimų keliautojų programa, bet tik saujelei keleivių.

Apstu idiotiškos biurokratijos. Iš Europos į Lotynų Ameriką skrendantys žmonės, kurie persėda JAV, turi pereiti imigracijos kontrolę rizikuodami pavėluoti į skrydį. Kokia prasmė klausti žmonių, kurie nenori patekti į JAV, kodėl jie nori patekti į JAV? Singapūre ar Nairobyje tranzitinių keleivių laikas taip nešvaistomas.

Kokia prasmė klausti žmonių, kurie nenori patekti į JAV, kodėl jie nori patekti į JAV?

Bendru vertinimu nusprendėme, kad, atsižvelgus į pajamas vienam gyventojui, keli intensyviai naudojami JAV oro uostai galėtų varžytis dėl blogiausio pasaulyje vardo. Vašingtono Dulleso oro uoste veikia blogiausiai suprojektuotas antžeminis transportas: į mobilų vagonėlį įlipama ir išlipama pro tas pačias duris, taigi visi susigrūda tikėdamiesi išeiti pirmi ir jas užblokuoja. JFK – pagrindiniai vartai į pasaulio vartotojiškumo sostinę, bet ten beveik nerasi parduotuvių, galinčių išsklaidyti keliautojams nuobodulį. Blogiausias, žinoma, yra Majamis. Eilėje prie pasų kontrolės praleidi ne mažiau laiko, negu prireikė Leifui Eriksonui kirsti Atlantą savo laivu.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų