Berniukas su kaliošu

Berniukas su kaliošu

Litvakų kilmės rašytojas, dukart Gonkūrų premijos laureatas Romainas Gary autobiografiniame romane pernelyg nesižavėjo gimtuoju Vilniumi. Tačiau po kelių dešimtmečių Vilnius susižavėjo juo. Ir tą susižavėjimą išreiškė skulptūra miesto centre.

Tu būsi Prancūzijos ambasadorius. Tapsi didžiu menininku. Tu turėsi automobilį ir siūsiesi drabužius Londone. Taip kone prieš šimtmetį Vilniuje, 16-ame tuometinės Didžiosios Pohuliankos gatvės name (dabar J. Basanavičiaus g. 18), dar visai berniūkščiui Romainui Kacewui (toks tikrasis R. Gary vardas) sakydavo motina. To namo sienos yra sugėrusios ir šiuos karštligiškus įtikinėjimus, ir juos lydintį paniekinamą kaimynų juoką. Tačiau iš esmės motina buvo teisi. Šiandien jos ditirambus būtų galima papildyti vienu faktu: Vilniuje tau pastatys paminklą.

Šią vasarą bronziniam berniukui, prie krūtinės spaudžiančiam guminį kaliošą, sukako penkeri. Nuo 2007 metų sostinės J. Basanavičiaus ir Mindaugo gatvių sankryžą ženklina skulptoriaus Romo Kvinto sukurta skulptūra. Išmanantiems R. Gary kūrybą tai – autobiografinio rašytojo romano „Aušros pažadas“ kvintesencija, įkūnijanti du ryškius vaikystės Vilniuje momentus. Prie krūtinės spaudžiamu kaliošu įamžinta pirmoji meilė Valentinai iš to paties vaikystės kiemo, pareikalavusi suvirškinti ne tik smėlio, kirminų saujas, bet net ir guminio bato dalį. Užversta galva ir aukštyn pakeltos akys – dažnas gyvenimo su motina momentas: gimdytoja dažnai prašydavo Romaino prieiti prie lango ir pakelti akis aukštyn, kad ji galėtų pasigėrėti jų spalva.

Skulptorius R. Kvintas sako dabar gerai jau nepamenantis, kaip gimė mintis sukurti būtent tokią skulptūrą. Imtis šio darbo jam pasiūlė aktorius, Vilniaus Romaino Gary klubo prezidentas Romas Ramanauskas. Iki tol R. Gary pavardė skulptoriui nebuvo žinoma. „Aš buvau girdėjęs apie Antoine’ą de Saint-Exupéry, man tai gana panašios asmenybės: abu rašytojai, abu lakūnai, abu dalyvavę kare. Kadangi R. Gary pasisakė prieš Sovietų Sąjungą, jo kūrinių nebuvo mokyklos programose, todėl mes ir nepažįstame jo kūrybos“,– svarsto R. Kvintas.

Paradoksas – juk didelė R. Gary vaikystės dalis prabėgo Vilniuje, kuris tuomet priklausė Lenkijai. Vilnius bei Pohulianka yra dažniausi pirmosios „Aušros pažado“ dalies vietovardžiai. Šiaip ar taip, R. Gary motina niekada neslėpė siekio atsidurti Prancūzijoje, kur jos sūnus galės pradėti šlovingą ir garbingą gyvenimą. Vilnius tebuvo tarpinė stotelė, kurioje reikėjo iškęsti, pralaukti, išbūti. „Mes palikome Vilnių be gailesčio“, – vėliau autobiografiniame romane apie kelionę į Varšuvą, o iš jos – į Prancūziją rašys R. Gary. Tačiau jo vaikystė paženklinta būtent šio miesto ir Pohuliankos.

 

Kažkas Vilniuje šiandien gyvena tame pačiame bute, kuriame įsikūrė R. Gary, jo motina žydė Mina Josel, buvusi aktorė, ir tarnaitė. Tai būta erdvaus, maždaug 150 kv. m ploto, buto. „Archyvuose radome įrašą, kad jie gyveno tuometiniame 4-ame bute. Turiu vilties, kad galėsime atsekti senąją numeraciją ir sužinoti tiksliai, kuris tai butas. Beje, grąžinus Vilnių Lietuvai, tame bute veikė liaudies mokykla“, – pasakojo R. Ramanauskas.

Faktas, kad Vilnius buvo R. Gary vaikystės vieta, nuo oficialios rašytojo biografijos neatsiejamas. O gimtuoju kūrėjo miestu kartais oficialiai įvardijama Maskva. Tačiau R. Ramanauskas tvirtina, kad šiandien nebėra jokių abejonių, jog R. Gary gimtinė buvo Vilnius. Žydų kultūros centras ir Vilniaus R. Gary klubo narė Leokadija Mickievič atrado dokumentus, kuriuose aiškiai įrašyta, kad 1914 m. gegužės 8 d. R. Kacewas gimė Vilniuje. Vėliau paaiškėjo ir tikslesnis adresas – dabartinės Subačiaus gatvės 8-asis namas. Pirmuosius porą savo gyvenimo metų jis su motina praleido Rusijoje, po to, apie 1917 m., grįžo į Vilnių ir čia gyveno iki 1924-ųjų.

Beveik trys bendravardžiai: aktorius Romas Ramanauskas (kairėje) ir skulptorius Romas Kvintas prie skulptūros Romainui Gary (Šarūnas Mažeika/Fotobankas)

Niekada vėliau R. Gary nebesilankė Vilniuje. Tačiau Lietuvos knygynuose šiandien mirga šio autoriaus romanai, ant namo, kuriame jis gyveno, sienos kabo atminimo lenta, o skulptūra miesto centre veikiausiai būtų patenkinta net rašytojo motina. Kūrėjo įamžinimo kelio per Vilnių atspirties tašku tapo leidinys „Inostrannaja literatūra“. Būtent jame dar 1993 m. aktorius R. Ramanauskas aptiko R. Gary romaną. Tais laikais Lietuvoje žmones, girdėjusius apie šį rašytoją ir skaičiusius jo kūrybos, buvo galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. R. Ramanauskas prisimena, kad minėtas literatūrinis atradimas tapo jam savotiška atspirtimi nelengvu gyvenimo periodu.

„Tai buvo naujos valstybės, naujos santvarkos pradžia, mes visi gyvenome lyg tarp žemės ir dangaus. Ypač mano kartos žmonės pasijuto paprasčiausiai pasimetę. Kabiniesi už gyvenimo, tavo menas ir darbai lyg ir nebelabai reikalingi – kaip reikės gyventi. Tada parsineši namo žurnalų, kad minkštai į nebūtį ir pražūtį eitum“, – pro ironiją ir graudulį prasimuša aktoriaus juokas. Pradėjęs skaityti „Aušros pažadą“ jis pajuto, kad tai sava, artima, atpažįstama, o dar ir rašyta vilniečio: „Iš karto suvokiau – šitą žmogų būtina įamžinti, privalu apie jį kalbėti, reikia, kad jį skaitytų.“

Atidengti atminimo lentą ant namo, kuriame gyveno R. Gary, nebuvo sudėtinga. Kur kas ilgiau truko ir komplikuočiau klostėsi skulptūros atidengimo istorija. Bronzinio berniuko statula jau stovėjo R. Kvinto dirbtuvėse, o šio sumanymo entuziastai dar tebesiblaškė po rėmėjų, valdininkų ir dokumentų trikampį. Nors, kaip prisimena R. Kvintas, idėja buvo sutikta geranoriškai ir pagalių į ratus niekas nekaišiojo, tačiau skulptūros projektas judėjo net kelerius metus. Reikėjo gauti Vilniaus savivaldybės leidimus, sutarti su „Lietuvos geležinkelių“, kuriems priklausė nusižiūrėtas žemės plotas, vadovais; vieni rėmėjai dingo – teko ieškoti kitų.

Jau gerokai įsiūbavus darbus, sumanytą skulptūros stovėjimo vietą tapo būtina stumtelėti žemiau. Kilo sumaištis, teko koreguoti planus, o po kurio laiko skulptūrą vėl leista statyti iš pradžių nusižiūrėtoje vietoje. Teko įsteigti ir Vilniaus R. Gary klubą: tai padaryta tam, kad daugiau balsų siektų tokio rašytojo įamžinimo. Galų gale bronzinis berniukas atkeliavo ten, kur ir turėjo būti, – į R. Gary vaikystės žaidimų apylinkes. „Nesakyčiau, kad atsiradus skulptūrai įvyko esminis lūžis, bet jo skaitytojų ratas didėjo. Laimė yra ne kiekybė, o kokybė. Man atrodo, kad skulptūra tampa miesto ženklu, prie jos vis būna padėtas koks gėlės žiedas. Dabar jau daug kas Lietuvoje yra girdėję apie R. Gary“,– svarsto R. Ramanauskas.

 

Nei šlovingiausių, nei pavojingiausių rašytojo gyvenimo etapų gimtasis Vilnius nebematė. Antrojo pasaulinio karo metais lakūnas R. Gary kovėsi Europoje ir Šiaurės Afrikoje. Vėliau už nuopelnus tapo Karo Kryžiaus kavalieriumi, o po karo – Prancūzijos diplomatu. Keliolika metų juo dirbo visame pasaulyje, o paskutinius 20 savo gyvenimo metų nusprendė skirti vien literatūrai.

Be abejo, jau gerokai anksčiau jis buvo žinomas ir turėjo savo skaitytojų būrį. 1945 m. pasirodęs romanas „Europietiškas auklėjimas“ sulaukė didžiulio susidomėjimo ir palankių vertinimų; filosofas ir rašytojas Jeanas Paulis Sartre’as šį kūrinį pavadino geriausia knyga apie pasipriešinimą. 1956 m. už romaną „Dangaus šaknys“ R. Gary skirta prestižinė Gonkūrų premija – literatūros apdovanojimas, rašytojui teikiamas tik vieną kartą gyvenime. Tačiau „Dangaus šaknų“ autorius tapo pirmuoju ir vieninteliu rašytoju, kuriam minėtas apdovanojimas skirtas du kartus.

Pasakojant šią istoriją neįmanoma nutylėti apie dar vieną veikėją – Émile’į Ajarą. Jei straipsnis būtų buvęs rašomas prieš kelis dešimtmečius, É. Ajarą būtų reikėję pristatyti kaip R. Gary sūnėną, taip pat talentingą rašytoją, už romaną „Gyvenimas dar prieš akis“ apdovanotą Gonkūrų premija. Bet jau po R. Gary mirties paaiškėjo, kad jis ir É. Ajaras buvo vienas ir tas pats asmuo. Rašytojo pasirinktas slapyvardis leido atlaisvinti jam, kaip literatūros garsenybei, keliamų reikalavimų varžtus, suteikė galimybę paslapukauti.

1980 m. pabaigoje paaiškėjus, kad taip R. Gary gavo Gonkūrų premiją du kartus, literatūros pasaulio atstovai tegalėjo nuleisti rankas. Kaip 1983 m. „The French Review“ straipsnyje „Émile Ajar Demystified“ rašė Bette H. Lustig, tai nebebuvo svarbu: Paryžiaus viešbutyje „Europietiško auklėjimo“ autorius vienu šūviu nužudė du rašytojus – R. Gary ir É. Ajarą.

Dvigubos tapatybės paslaptis buvo atskleista priešmirtiniame R. Gary laiške ir jau po savižudybės pasirodžiusiame romane „Émile’io Ajaro gyvenimas ir mirtis“. Gandų apie tai, kad R. Gary iš tiesų ir yra É. Ajaras, pasklisdavo dar rašytojui esant gyvam. Tačiau autorius tai kategoriškai paneigdavo: jis iki pat mirties siekė išlaikyti legendą apie paslaptingą É. Ajaro asmenybę ir veikiausiai tik kikendavo skaitydamas, kaip pluša kritikai, lygindami „šių dviejų autorių“ knygas.

„Televizijos laidoje jis išsigynė É. Ajaro slapyvardžio, teigė, kad tai visai kitas autorius.  Suvokimas, kad viešai apsimelavo, galėjo būti tarp priežasčių, pastūmėjusių į savižudybę“, – mano R. Ramanauskas.

 

Kai kurių asmeninių R. Gary gyvenimo aplinkybių žinojimas neturi ir negali paaiškinti rašytojo sprendimo nutraukti gyvenimą. Tačiau dar autobiografiniame romane R. Gary vis subtiliai užsimena, kad tokia beatodairiška, beprotiška motinos meilė iš karto tapo nuosprendžiu bet kokiuose santykiuose su moterimis.

R. Gary buvo vedęs du kartus: nors abi jo žmonos buvo labai skirtingos, tiek viena, tiek kita buvo ypatingos moterys. Viena stilingiausių Europos moterų laikyta Lesley Blanch, už R. Gary 10 metų vyresnė pirmoji jo žmona, buvo žurnalo „Vogue“ redaktorė. Išlikusiose nuotraukose pozuoja ryški, įspūdinga, elegantiškai ir ekstravagantiškai vilkinti pora. Beje, rašytoją L. Blanch gerokai pergyveno ir sulaukė net 104 metų.

(Getty nuotr.) 1980 12 01. Diena iki mirties. Gruodžio 2-ąją rašytojas R. Gary nusišovė Paryžiaus viešbutyje.

Kur kas tragiškiau susiklostė antrosios R. Gary žmonos – išskirtinio grožio ir talento aktorės Jean Seberg – likimas. Jie susitiko po to, kai J. Seberg baigė filmuotis kultinėje Jeano Luco Godard’o juostoje „Iki paskutinio atodūsio“ su Jeanu Pauliu Belmondo. 24 metais už R. Gary jaunesnė aktorė, kartą netekusi kūdikio, vėliau kasmet jo mirties dieną bandydavo nusižudyti, kol vienas bandymas tapo lemtingas. R. Gary jau anksčiau su ja nebegyveno. Visgi po skyrybų pora nuolat bendravo: be kitų dalykų, juos siejo ir atžala, vienintelis R. Gary vaikas – sūnus Diego. Buvusios mylimosios mirtis buvo skaudus smūgis jautriai rašytojo asmenybei.

R. Ramanauskas svarsto, kad bėgant metams R. Gary gniuždė ir kitos priežastys. „Dviejų vėlyvųjų jo romanų – „Toliau jūsų bilietas nebegalioja“ ir „Moters šviesa“ – kone pusė veiksmo vyksta pas urologą. Tai – ne atsitiktinumas. R. Gary buvo išvaizdus vyriškis, mylimas moterų, turėjo pietietiško kraujo. Apleidusios vyriškos jėgos, žinojimas, kad vis labiau teks pasikliauti tabletėmis, depresija… Staiga jis nieko nebegalėjo rašyti. Kaip pats sakė, nebebuvo iš ko. Esminė jo gyvenimo baigties priežastis galėjo būti tai, jog jis, taip tikėjęs žmogaus galimybėmis, humanizmo idealais, deja, negavo tikėjimo į Kūrėją malonės“, – mano R. Ramanauskas.

1980-ųjų gruodžio 2 d. R. Gary nusišovė Paryžiaus viešbutyje. Pasirinkimą nutraukti gyvenimą realizavo ant raudonais patalais apklotos lovos, galvą pridengęs maudymosi kepuraite, norėdamas kuo mažiau šokiruoti jo kūną rasiantį žmogų. Tiems, kurie mylėjo ir garbino, paliktas rašytojo laiškas „Aš pasakiau viską“. Paskutinis jo romanas „Aitvarai“ pasirodė po kūrėjo mirties. Knyga, kurią rašydamas R. Gary jau žinojo, kokį nuosprendį sau paskelbs viešbučio miegamajame, stulbina net pro juodžiausią karo, baimės, mirties šydą prasiskverbiančiu optimizmu ir šviesumu.

Vilniuje gimęs ir augęs žydų kilmės Romainas Kacewas pasaulyje šiandien žinomas kaip garsus prancūzų rašytojas ir lakūnas Romainas Gary. Nors jo kūrybos gerbėjai sutinka, kad šiam žmogui humanizmas ir europietiškos vertybės buvo svarbiau už bet kokią tautinę ar etninę priklausomybę, vis dėlto jo motinos svajonės, gyvenimo aušroje duoti pažadai išsipildė būtent Prancūzijoje. Tačiau berniukas su apkramtytu guminiu kaliošu visiems laikams liks Vilniuje ir Vilniaus.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų