Belaukiant antrojo referendumo: ko galima pasimokyti iš „Brexit“?

Siekdama išvengti dar gilesnės politinės krizės, Didžioji Britanija greičiausiai neišvengs naujo referendumo. Tačiau pirmiausia būtina sutarti, kaip jis turėtų atrodyti, teigia Robertas Saundersas iš Londono Karalienės Marijos universiteto.

Išskyrus nebent rases, seksą ir Theresos May šokį, jokia kita tema britų politikoje nėra sukėlusi tiek daug isterijos, kaip referendumas.

1945 m. premjeras Clementas Atlee teigė, kad jis yra „svetimas visoms mūsų tradicijoms“ ir „nacizmo instrumentas“. Haroldas Wilsonas, premjeras, kuris galiausiai 1975 m. surengė pirmąjį Didžiosios Britanijos nacionalinį referendumą, anksčiau atmetė idėją kaip „prieštaraujančią tradicijoms“ ir „netinkamą būdą mums tvarkytis reikalus“, paniekinamai pridūręs, kad referendumas greičiausiai panaikintų pajamų mokestį. Jo konservatyvi oponentė, Margaret Thatcher, vadino referendumą diktatorių ir demagogų įrankiu, kuris kels pavojų mažumoms ir naikins parlamentinį suverenumą.

Taigi nėra nieko naujo pastaruosiuose perspėjimuose, nuo Barry Gardinerio kairėje iki Theresos May dešinėje, kad „Liaudies balsas“ (angl. „People’s Vote“) būtų „šiurkšti demokratijos išdavystė“, paneigianti „šioje šalyje visą demokratijos principą“. Tačiau referendumas dabar yra įsitvirtinusi britų Konstitucijos dalis: nesvarbu, gerai ar tai blogai, tačiau įrankis, kuris buvo panaudotas 12 kartų nuo 1973 m., nebegali būti aprašomas kaip „svetimas visoms mūsų tradicijoms“.

Nuo Haroldo Wilsono iki Davido Camerono premjerai pakartotinai kreipdavosi į rinkėjus kaip į politinį išminuotojų būrį, skirtą neutralizuoti sprogstamiesiems klausimams galinėse jų pačių partijos gretose. Tačiau ėmę taikyti referendumus kaip partijos valdymo įrankį, jie nesugebėjo nustatyti jokių aiškesnių taisyklių, kada, kodėl ir kaip juos naudoti. Debatų dėl Didžiosios Britanijos referendumų istorija pateikia naudingų gairių, kaip galėtume naudoti įrankį ateityje ir kaip antrasis „Brexit“ referendumas galėtų išvengti spąstų, į kuriuos pateko pirmasis.

Britų viešajame diskurse referendumas pasirodė XX a. pradžioje – kontekste, kuris ne tiek daug skiriasi nuo dabartinio. Susiskaldžiusį Parlamentą krėtė virtinė ugningų politinių klausimų – tokios temos, kaip moterų teisė balsuoti, mokesčių tarifų reforma ir savivalda Airijai, kurstė aistras, kurias nebuvo lengva apriboti konvencinėmis partijų linijomis.

Žymiausiam XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios konstitucionalistui A. V. Dicey atrodė, kad referendumas siūlo dalinį sprendimą. Įrankis, jis teigė, atpalaiduos didžiuosius politinius klausimus nuo partinių ar asmeninių įsipareigojimų. Pasitelkiant šiuolaikinį pavyzdį, rinkėjas galėtų remti Jeremy Corbyną, kaip kandidatą į premjerus, tačiau kartu atmesti jo požiūrį į „Brexit“. Tačiau A. V. Dicey buvo kritiškai svarbu, kad referendumai būtų naudojami patvirtinti ar atmesti pasiūlymus, kuriuos jau patvirtino Parlamentas. Jis vadino tai „Liaudies veto“, turintį veikti kaip apynasris Parlamento avantiūrizmui, o ne priemonė priversti jį veikti.

Pasipriešinimas tai idėjai rėmėsi trimis pagrindiniais kritikos punktais. Pirma, buvo teigiama, kad referendumai susiaurins sudėtingus politinius klausimus iki paprastų „taip arba ne“ formuluočių, nubraukdami susirūpinimą dėl detalių arba susijusių papildomų kaštų ir nuostolių. Dar vienas šiuolaikinis pavyzdys: galėjo būti rengiami referendumai dėl D. Camerono pažadų sumažinti imigraciją iki „dešimčių tūkstančių“ arba panaikinti struktūrinį deficitą iki 2015-ųjų, tačiau verdiktas būtų nieko nepasakęs apie tai, kas turėtų būti išskirti, arba kaip deficitas turėtų būti panaikintas.

Antra, kritikai perspėjo apie grėsmę atsakingam valdymui. Ministrai, buvo spėjama, siūlytų referendumus partiniais sumetimais, tuo pačiu kratydamiesi atsakomybės dėl jų rezultatų. Vyriausybė, pralaimėjusi prie balsadėžių, galėtų noriai išlikti valdžioje, įgyvendindama politiką, kuria pati netiki; o tie, kurie iš tiesų pasisakė už permainas, galėtų nusiplauti rankas dėl jų pasekmių. Panaikinus apsaugą nuo nesąžiningo kampanijos vykdymo, rezultatas būtų neatsakingas valdymas.

Galiausiai, baimintasi, kad referendumai skatins autoritarizmą. Rinkėjai, prieštaraujantys jų sprendimams, mestų iššūkį jau ne vyriausybei ar politinei partijai, o „liaudies valiai“. Tokioje vietoje liktų mažai vietos mažumoms arba „lojalios opozicijos“ koncepcijai.

2016-ieji patvirtino daugelį šių baimių. Referendumas susiaurino sudėtingą galvosūkį iki abstrakčios formuluotės, su kuria rinkėjai galėjo susieti viena kitai prieštaraujančias „Brexit“ versijas. Jis suteikė išskirtinę galią dviem politinių kampanijų mašinoms, niekaip neįpareigotoms įgyvendinti savo pažadų; ir iš tiesų, praėjus vos kelioms dienoms po balsavimo, laimėjusi pusė ištrynė didesnę savo tinklalapio turinio dalį, lyg narkotikų kartelis naikindama įkalčius dar iki atvykstant policijai.

Maža to, 2016-ųjų balsavimas į britų politiką įnešė teokratinį principą. Konkuruojančios sektos klaidžioja politiniu landšaftu, perspėdamos eretikus ir netikinčiuosius, kad „Brexit yra mūsų Dievas, o Theresa/Borisas/Jeremy yra jo pranašas“. Taip galiausiai buvo itin sustiprinta pavojingiausia idėja, kokiai gali pasiduoti demokratija: įsivaizdavimas, kad „liaudies valia“ sudaro vientisą, unitarinį protą, kurio skelbiamoms instrukcijoms visi privalo nusilenkti. Tai yra fantazija, įmanoma tik dėl negailestingo nepritariančių balsų užgniaužimo, kritikus vadinant išdavikais, parlamentarus sabotuotojais, o teisėjus liaudies priešais.

Bandymas išspręsti vieno referendumo problemą, sušaukiant kitą, gali pasirodyti panašus į politinį išgertuvių per pagirias atitikmenį. Tačiau Parlamentas yra paralyžiuotas, ir nė viena partija neturi vieningos pozicijos, kurią galėtų pristatyti nacionaliuose rinkimuose. Mes negalime išsklaidyti to paralyžiaus, kartodami ydingą 2016-ųjų pratimą. Tačiau A. V. Dicey pristatytas „Liaudies veto“ modelis siūlo šiek tiek vilties.

Balsavimas dėl konkretaus pasiūlymo, ar tai būtų Theresos May susitarimas, „Norvegija+“, ar kitos alternatyvos, sutelktų diskusijas į konkrečios politikos stiprybes ir trūkumus, o ne abstrakčias utopijas (ir distopijas), dominavusias 2016 m. Jos šalininkai gautų prievolę ją įgyvendinti, žinodami, kad jų teiginiai pergalės atveju bus vertinami atsižvelgiant į rezultatus. Atsakingo valdymo principas galėtų būti sustiprintas, o ne sumenkintas, tokio balsavimo.

Šiuo metu tiek Th. May, tiek ir J. Corbynas pasisako prieš naują referendumą. Jei tai pasikeis, taip nutiks ne dėl konstitucinio principo, o dėl to, kad jie negali priimti sprendimo dėl „Brexit“, nesudraskydami savo partijų. Jei norime išvengti dar gilesnės politinės krizės, turėtume dar kruopščiau apsvarstyti, kokią formą galėtų įgyti toks referendumas.

Kelias nuo „Liaudies balso“ prie „Liaudies veto“ žymėtų sugrįžimą prie senesnės konstitucinės tradicijos. Būtent jis gali referendumą iš problemos paversti sprendimu.

Robertas Saundersas yra Londono Karalienės Marijos universiteto Mile End instituto istorijos dėstytojas ir direktoriaus pavaduotojas. Jis taip pat yra „Taip Europai!: 1975-ųjų referendumas ir 8-ojo dešimtmečio Britanija“ ir kitų knygų autorius.