Lietuvos laukai platūs – turėtų užtekti visiems. (Scanpix nuotr.)

Stambūs ir smulkūs ūkiai: ar sulauksime „Agromaximos“?

Stambūs ir smulkūs ūkiai: ar sulauksime „Agromaximos“?

Laikai, kai kone kiekviena kaimo sodyba turėjo tvartą ir dirbamos žemės lauką, nesugrįš, todėl reikia nuspręsti, kur link kreipti šalies žemės ūkį

Ūkiai Lietuvoje stambėja. Statistikos departamento 2016 m. duomenimis, ūkių skaičius per trejus metus sumažėjo 12,5 proc. Labiausiai mažėjo ūkių, turinčių 2–5 hektarų žemės. O deklaruojamos dirbamos žemės plotas beveik nepasikeitė.

Nors šis procesas vyksta nebe pirmus metus, apie žemės ūkio padėtį turbūt dar niekada nekalbėta tiek, kiek dabar, į valdžią atėjus su žemdirbyste glaudžiai susijusiai partijai. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) vadovo, didžiausio Lietuvos žemvaldžio Ramūno Karbauskio valdomos „Agrokoncerno“ grupės ir kitų stambių žemės ūkio subjektų veiklą Seimo opozicija norėjo išnarstyti po kaulelį, o tokio užmojo nepalaikiusi LVŽS frakcija šių metų gegužę parlamentą dar labiau suskaldė.

Siūlyta komisija turėjo nagrinėti kai kurias įstatymų spragas. Pavyzdžiui, kad perkant žemę giminaičių vardu galima peržengti vienam fiziniam asmeniui nustatytą 500 hektarų ribą. Tačiau kaip bežiūrėsi, R. Karbauskis, „Agrokoncerno“ įmonės ir jo partijos nariai – tik viena detalė sudėtingoje žemės ūkio paveikslo dėlionėje.

Kas lenkia smulkiems ūkiams?

Žemės koncentracijos reiškinys būdingas ne tik Lietuvai, nors vidutinis ūkis tiek Europos Sąjungoje, tiek mūsų šalyje dar yra gana smulkus. Eurostato duomenimis, 2013 m. ES šalių vienos žemės ūkio naudmenos vidutinis dydis buvo 16,1 hektaro – per trejus metus nuo 2010-ųjų jis paaugo 1,7 hektaro.

Tačiau smulkiems ūkiams graso ne tik tiesioginė konkurencija su didžiaisiais. Mažėjantis gyventojų skaičius apsunkina darbuotojų, o besikeičiantis gyvenimo būdas – įpėdinių paieškas. Ūkininkų amžius yra problema visoje Europoje ‒ tik 6 proc. jų yra jaunesni nei 35 metų. Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro generalinis direktorius Sigitas Puodžiukas atkreipė dėmesį, kad mažesnis lietuvių noras perimti šeimos ūkius aiškintinas ne tik finansinėmis aplinkybėmis, bet ir istorija. „Taip susiklostė, kad senosiose Vakarų šalyse vyrauja vidutinio dydžio ir smulkesni ūkiai. Pas mus šeimos ūkių tradicijos sumenko per kolektyvizaciją. Aš, ko gero, pasisakyčiau už vidutinį, šeimos ūkį su 50 hektarų ar daugiau žemės. Tai padėtų iš naujo formuotis tradicijoms“, – kalbėjo jis.

Kita ryškėjanti problema – santykinai nedidelis smulkių ūkių efektyvumas. Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto mokslininkų tyrimo duomenimis, produktyviausi Lietuvos augalininkystės ūkiai užima nuo 83 iki 409 hektarų, gyvulininkystės – nuo 44 iki 221 hektarų, o mišrūs – nuo 59 iki 249 hektarų. Tokia išvada – nekokia žinia valdantiems itin mažai žemės (žr. grafiką), tačiau atkreiptinas dėmesys, kad pasiekus tam tikrą viršutinę ribą ūkio efektyvumas taip pat pradeda mažėti.

Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) generalinis direktorius Jonas Sviderskis tvirtino, kad ūkio naudojamas žemės plotas savaime nėra ekonominis rodiklis. „Net ir nedidelis keliasdešimties hektarų daržininkystės, uogininkystės ūkis gali generuoti pakankamai didelę apyvartą, įdarbinti nemažai žmonių, bent jau sezono metu“, – teigė jis.

Vis dėlto, norint auginti pagrindines kultūras ir iš to išgyventi, reikia turėti nemažai ploto, įsitikinęs Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų asociacijos vadovas Dainius Kižauskas: „Neįsivaizduoju pelningai veikiančio 20–100 hektarų grūdininkystės ūkio, o nulinį balansą tikėtina pasiekti 200–250 hektarų ūkyje. Reikia strategijos, kad mažieji ūkiai norėtų auginti unikalias kultūras.“

D. Kižauskas sako, kad kartais dėl menkai atsiperkančių investicijų ūkis būna ne vienintelis, o tik vienas iš žemdirbių pajamų šaltinių. Mažai uždirbančių ūkių klausimas turėtų rūpėti ne tik jų valdytojams, bet ir visuomenei. Ir ne tik socialiniu požiūriu – kai kuriuos mokesčius ūkininkai moka tik pasiekę tam tikrą pajamų slenkstį, kitiems taikoma daug lengvatų. Viena vertus, jos padeda sunkiau besiverčiantiems ūkininkams sudurti galą su galu, tačiau oponentai mato jas kaip prielaidas ūkiams pasitenkinti mažu ir neaugti.

Pavyzdžiui, PVM mokėtoju ūkininkas tampa tik tada, kai jo pajamos viršija 45 tūkst. eurų per metus. Jeigu ūkininkas nėra PVM mokėtojas, jis nemoka ir gyventojų pajamų mokesčio (GPM). Tapęs PVM mokėtoju, jis yra apmokestinamas 10 proc. nuo pelno. O žemės ūkio bendrovės, juridiniai asmenys moka tokius pat mokesčius ir įmokas kaip ir kitų verslo sričių subjektai.

Nieko asmeniško, tik verslas

Nors daugelis sutinka, kad vyksta žemės koncentracijos procesas, tokių stambių oligopolininkų kaip kituose verslo sektoriuose čia dar nėra. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, ūkių, turinčių daugiau kaip 100 hektarų žemės ūkio naudmenų, 2016 m. buvo 5,3 tūkst., jie sudarė 3,5 proc. visų ūkių ir nuosavybės. Tokie ūkiai panaudos arba nuomos principu valdė apie pusę šalies žemės ūkio plotų.

Lietuvos pirmuoju žemvaldžiu tituluojamo R. Karbauskio ir jo įmonių dirbamos žemės plotas, įskaitant ir nuomojamą, siekia 34 tūkst. hektarų. Iš pirmo žvilgsnio ‒ įspūdingas plotas, beveik prilygstantis Vilniaus miesto savivaldybės teritorijai. Tačiau tai šiek tiek viršija vos 1 proc. visos dirbamos žemės. Daugelyje kitų verslo sričių koncentracija yra žymiai didesnė.

LŽŪBA duomenimis, šiandien nuosavybės teise viena žemės ūkio bendrovė valdo vidutiniškai 212 hektarų, ir kasmet šis valdomos žemės plotas padidėja po 6 hektarų. Tačiau vidutinis tokių bendrovių naudojamos žemės plotas sumažėjo – 2012 m. jis siekė 927, 2016 m. – 856 hektarų. Visos 1002 žemės ūkio įmonės valdo 395 tūkst. hektarų žemės iš deklaruotų 2,9 mln. hektarų, tačiau sukuria apie 30 proc. šalies prekinės žemės ūkio produkcijos.

Europoje pagal stambiųjų ūkių dirbamos žemės rodiklį esame vidutiniai. Nors žemyne daugeliu atvejų vyrauja gana aiški takoskyra tarp Rytų ir Vakarų šalių, žemės ūkyje tai negalioja. Eurostato 2013 m. duomenimis, Slovakijoje didesni nei 100 hektarų (jų yra daugiau nei 10 proc.) ūkiai naudoja apie 90 proc. žemės. Daugiau nei 65 proc. žemės stambesni ūkiai dirba ir Didžiojoje Britanijoje, Danijoje, Prancūzijoje, Portugalijoje ir Vokietijoje. Plotu nedidelėje Danijoje stambiųjų žemdirbių yra daugiau nei 21 proc.

Dėl stambių ūkių bei žemės ūkių bendrovių vaidmens nuolat kryžiuojamos ietys. Jie kaltinami didele įtaka aplinkai dėl netinkamos sėjomainos ar gausaus augalų purškimo – pastaroji problema labai ilgai buvo supriešinusi ūkininkus su bitininkais. Taip pat, ant jų tradiciškai pykstama, kad naikina mažus ūkius. „Mes patys sudarome sąlygas ūkiams didėti, o paskui stambusis kapitalas užsiima lobizmu.

Dabar šalyje veikia 5–6 tinklai, kurie susikuria geras gyvenimo sąlygas. Tampame kelių konglomeratų įrankiais. Jie gyvena iš labai greitų pinigų, kuriuos gauna už hektarus“, –priekaištus stambiesiems vardijo Žemės ūkio rūmų pirmininkas Arūnas Svitojus.

Yra ir kita medalio pusė. Šios įmonės suteikia darbo bendruomenės nariams, moka už smulkių ūkių žemės nuomą, be to, jose efektyviau išnaudojamos technologinės priemonės.

Subalansuotas stambių ir smulkių ūkių santykis reikalingas, kad būtų užtikrinta tiek masto ekonomija, tiek galimybė lanksčiai prisitaikyti prie rinkos poreikių ir pokyčių.

Subalansuotas stambių ir smulkių ūkių santykis reikalingas, kad būtų užtikrinta tiek masto ekonomija, tiek galimybė lanksčiai prisitaikyti prie rinkos poreikių ir pokyčių, teigė LAEI vyriausioji mokslo darbuotoja Agota Giedrė Raišienė. Per didelė stambių ūkių koncentracija gali būti pavojinga ne tik smulkiems ūkiams. „Esant balansui, mažėja rizika: juk jei rinkoje veiktų tik stambūs ūkiai ir kuris nors, tarkime, gyvulių, nustotų veikęs, rinkoje galėtų pritrūkti tam tikros produkcijos arba kainos pakiltų taip, jog kai kurie ar net dauguma piliečių nebegalėtų jos įsigyti. Tačiau esant tinkamam balansui, stambų ūkį galėtų pakeisti keletas smulkesnių“, – sakė ji.

Neseni atvejai rodo, kad nuo bankroto neapsaugoti ir dideli ūkiai. Pavyzdžiui, Vokietijos galiūnas „KTG Agrar“, turėjęs verslą ir Lietuvoje, 2016 m. susidūrė su sunkumais ir bankrutavo. Tiesa, Lietuvoje didelių problemų neiškilo – įmonę įsigijo vietinė bendrovė „Auga Group“, išsiskirianti ekologiškais ūkininkavimo metodais.

S. Puodžiukas mano, kad šiandien santykis tarp smulkių ir stambių ūkių dar pakankamai geras. „Žiūrint politiškai, atsižvelgiant į emigracijos tendencijas, būtų geriau, kad šalyje kurtųsi daugiau vidutinių ir šeimos ūkių. Bet dar neįžengėme į tokią fazę, kad galėtumėme sakyti, jog baigia įsigalėti vien tik stambūs ūkiai“, – teigė specialistas.

Skaldanti Europos Sąjunga

Viena iš galimybių pagerinti stambių ir smulkių ūkių balansą kai kurie kalbinti specialistai laiko ES politiką po 2020-ųjų. Lietuvos žemės ūkis gausiai remiamas tiek tiesioginėmis išmokomis, tiek kitomis ES paramos formomis. Tai be galo svarbus visų ūkių, nepriklausomai nuo jų dydžio, pajamų šaltinis. Kai kurie stambūs žemdirbiai netgi pradeda skaidyti savo ūkius į smulkesnius, kad galėtų gauti dar daugiau paramos.

Planuojama išmokų vienam ūkiui viršutinė riba, kurią šiuo metu preliminariai siūloma nustatyti iki 60 tūkst. eurų, gali daug ką pakeisti. Šis dydis galėtų būti koreguojamas atsižvelgiant į, pavyzdžiui, darbuotojų skaičių, tačiau bent jau apribotų didelę paramą gerai besiverčiantiems ūkiams. Mažuosius palaiko ES viršūnės – šių metų balandį ES žemės ūkio ir kaimo plėtros komisaras Philas Hoganas viešai pareiškė, kad jo prioritetas svarstant naująjį ES išmokų biudžetą bus smulkūs ir vidutiniai ūkiai.

Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos vadovas Vidas Juodsnukis dėl naujosios politikos netgi prognozuoja stambių ūkių nykimą. „Dabar kaimai merdi, tačiau nereikia turėti iliuzijos, kad ES tai leis. Jei tiesioginės išmokos bus nustatytos iki tam tikro lygio, negavę paramos stambūs ūkiai žlugs pirmieji“, – tikino ūkininkas.

S. Puodžiukas įspėjo, kad neįvedus reikiamų saugiklių, didieji žemdirbiai vis viena gali išlošti. „Tai būtų pozityvus žingsnis, bet priimant tokį sprendimą reikėtų labai gerai pagalvoti apie kontrolės mechanizmą. Niekas negali garantuoti, kad stambūs ūkiai nebus smulkinami ir per skirtingus savininkus, pajininkus parama vėl nesukris į vieną krepšelį“, – įspėjo specialistas.

Vienaip ar kitaip

Vis dėlto, nelaukdami geros ES valios, smulkesni ūkiai ir dabar turi galimybę didėti, bet išlaikyti tą patį nuosavos žemės plotą. Jie gali burtis į kooperatyvus, kurių strateginę reikšmę neretai pabrėždavo ir buvęs žemės ūkio ministras Bronius Markauskas. Visgi, skirtingai nei Vakarų Europoje ar netgi kaimyninėse Latvijoje bei Lenkijoje, kooperatyvai pas mus sunkiai prigyja. Žemės ūkio ministerijos duomenimis, daugiau nei 200 šalyje esančių kooperatyvų vienija tik apie 12 proc. ūkininkų.

Kalbinti žemės ūkio specialistai tai aiškina bendromis tendencijomis – įvesta labai daug taisyklių, kaip kurti kooperatyvus, ‒ kitose Europos šalyse jos kiek paprastesnės. Be to, nemažai daliai ūkininkų galimybė drauge siekti naudos vis dar siejasi su kolūkių sistema. „Ši praktika nekelia gražių prisiminimų. Kooperatyvų srityje mes atsiliekame apie 20 metų. Tačiau jungimasis yra būtina sąlyga išgyventi ir kurti ekonominį gėrį. Tai rodo ir Vakarų Europos, ir Skandinavijos šalių praktika“, – įsitikinęs D. Kižauskas.

Žemės ūkio kooperatyvų nepopuliarumas aiškinamas tuo, kad nemažai daliai ūkininkų jie vis dar siejasi su kolūkių sistema.

Kooperatyvą įkūręs V. Juodsnukis pasakojo, kad šis procesas gana sudėtingas, taisyklės kinta, o juo susidomėjusiems trūksta žinių ir patirties. „Reikia stabilios teisinės bazės, tačiau svarbiausia, kad būtų galima gauti konsultacijų. Pavyzdžiui, Vokietijos Žemutinės Saksonijos regione dirba daugybė specialistų, kurie informuoja žemdirbius apie kooperaciją. Lietuvoje žinau vieną šios srities profesorių, o universitetai tokių specialistų neruošia“, – apgailestavo jis.

 

Kaip sužvejoti ūkininką

Praėjusių metų pabaigoje žiniasklaidoje buvo paviešintas faktas, kad „Agrokoncernas“ sudaro su ūkininkais sutartis, pagal kurias leidžia atidėti mokėjimus už paslaugas ir produktus. Pasirašomas vekselis su numatytomis sąlygomis, o jeigu ūkininkas jų laiku neįvykdo, tai tampa pretekstu perimti jo žemę. Sausio mėnesį „Agrokoncernas“ iš jam skolingų žemdirbių buvo įgijęs 431 hektarų žemės, iš jų 276 hektarų dirbo buvę jų savininkai su galimybe žemę išsipirkti. Kilus įtarimams dėl finansinės veiklos teisėtumo ir nepakankamo rizikos vertinimo, vasarį kreiptasi į Lietuvos banką, kuris atsakė, kad tokia veikla yra teisėta.

Vienas iš opozicijos siūlytų komisijos, kurios pabijojo LVŽS, klausimų buvo, kiek paplitę tokie vekseliai. Kalbinti žemės ūkio asociacijų atstovai tvirtino, kad tokios paskolos šalyje nėra išskirtinis atvejis, kadangi sėjos, pasėlių priežiūros, derliaus nuėmimo darbai reikalauja didelių apyvartinių lėšų. Tiesa, Žemės ūkio rūmų pirmininkas A. Svitojus tvirtino, kad grėsmė žemdirbiams kyla iš įvairių kreditorių. „Tai vyksta visoje Lietuvoje. Pas antstolius prikrauta tūkstančiai bylų, areštuojamos sąskaitos, atimama žemė, namai. Tokie šaltiniai kaip greitieji kreditai taip pat yra nevaldomas dalykas. Į kaimą patenka ribota informacija, todėl kas nori pasinaudoti spragomis, jomis ir naudojasi“, – tvirtino jis.

Reiškinį, kai ūkininkai paramos prašo, pavyzdžiui, R. Karbauskio ar kito stambaus ūkininko, o ne banko, LŽUBA generalinis direktorius Jonas Sviderskis aiškino tuo, kad įmonėms bendradarbiauti su bankais yra gerokai lengviau nei paprastiems žemdirbiams. „Galbūt būtent dėl to, kad bankai į smulkius ūkininkus žiūri iš aukšto, jie pasidaro priešiški stambiems veikėjams. Juk skolintis tenka ne tik dėl apyvartinių lėšų trūkumo, bet ir investiciniams projektams, nors juos ir remia ES fondai. Toks skolinimosi būdas yra normalus, be to, lengvesnis ir greitesnis. Bet pasirašant vekselį reikia skaityti, ant ko pasirašai.“

Komentarai

  • Sveiki,
    Rašau informuoti, kad siūlome asmenines paskolas 2%. Mes galime suteikti jums paskolas pirkti traktorius ar žemę, kad galėtumėte atlikti ūkininkavimą ar kitus dalykus, kuriuos norite padaryti. Susisiekite su mumis tiesiogiai el. Paštu: sduplens@gmail.com
    Mano geriausi linkėjimai

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų