-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Galbūt skamba paradoksaliai, bet Lietuvoje šiuo metu jaučiamas populizmo nuosmukis. Nors artėja nacionaliniai rinkimai į Seimą, kol kas nėra požymių, kad kas nors būtų rimtai nusiteikęs arba sugebėtų pasinaudoti tipinių populistų triukais ir nutiesti sau kelią į parlamentą. Prieš beveik kiekvienus Seimo rinkimus atsirasdavo pakankamai rinkėjų savo pusėn patraukusių populistinių jėgų, kurios perlipdavo 5 proc. barjerą. Tačiau pastarąjį dešimtmetį sulig kiekvienais rinkimais tai padaryti tampa vis sunkiau.
2000 m. į politiką įsiveržusi Artūro Paulausko Naujoji sąjunga buvo be aiškaus ideologinio pagrindo, bet su šūkiu „Nusipelnėme gyventi geriau!“ (jį šis politikas naudojo dar 1997 m., kai per plauką Valdui Adamkui pralaimėjo prezidento rinkimus). Tuomet naujai susikūrusi organizacija gavo beveik 20 proc. balsų ir nusileido tik Algirdo Brazausko socialdemokratinei koalicijai.
Po ketverių metų naujojo „gelbėtojo“ Viktoro Uspaskicho vedama Darbo partija tiesiog sutrypė visus konkurentus – gavo 28,44 proc. balsų daugiamandatėje Seimo rinkimų apygardoje. 2008-aisiais nauja populistų grupė, pasivadinusi Tautos prisikėlimo partija, surinko jau tik 15 proc., o per pastaruosius rinkimus į parlamentą patekę „Drąsos kelio“ atstovai sulaukė vos 8 proc. balsų. Tendencija akivaizdi: populistinės partijos, kurios ateina „keisti sistemos“ ar tiesiog yra kitokios nei tam tikra ideologija besiremiančios tradicinės organizacijos, pritraukia vis mažiau rinkėjų.
Tačiau politologai pastebi, kad dalis piliečių visada linkę į tam tikrą avantiūrizmą. „Kai kurie rinkėjai visuomet ieško ko nors naujo, bet jų gerokai mažiau, negu įsivaizduojama. Tai sudarytų gal apie 10 proc. ar net dar mažiau. Juos sunku atskirti nuo tų, kurie keičia preferencijas tarp panašių ar tarp tradicinių partijų“, – teigė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Mažvydas Jastramskis.
Didesnio rinkėjų palaikymo galėtų sulaukti kandidatas, kuris akcentuotų socialinio teisingumo klausimus, pavyzdžiui, didesnius mokesčius turtingiesiems, mažesnių maisto produktų mokesčių taikymą.
Ši naujovių besidairanti ar tradicinėmis politinėmis organizacijomis nusivylusi rinkėjų dalis – svarbiausia atrama bet kokio pobūdžio populistams. Tačiau bent šiuo metu Lietuvoje populistinių partijų banga nuslūgo ir gali būti, kad po ilgos pertraukos rinkimuose į Seimą nedalyvaus nė viena nauja politinė jėga, kuri galėtų perkopti 5 proc. barjerą. Štai Naglio Puteikio remiama nauja partija NPD („Neapmokestinamųjų pajamų didinimas“) taip prastai pradėjo savo kelią parlamento link, kad net nesugebėjo tinkamai įregistruoti organizacijos ir steigiamąjį suvažiavimą turėjo rengti dar kartą. Kol kas nežinia, ar partijai pavyks oficialiai įsisteigti likus pusmečiui iki Seimo rinkimų, nes tik tokiu atveju ji galės varžytis dėl mandatų.
Kita vertus, populistams gali būti parankesni prezidento rinkimai. Visų pirma dėl to, kad Lietuvoje mėgstama balsuoti už nepartinius kandidatus į šalies vadovo postą. V. Adamkus ir Dalia Grybauskaitė buvo už tradicinių partijų ribų ir vien tai jiems leido sutelkti didelę piliečių paramą. Todėl ir potencialūs populistai, deklaruodami savo nepartiškumą ar net „antipolitiškumą“, gali pritraukti nemažai rinkėjų. Pasak M. Jastramskio, prezidento rinkimuose nepartinių kandidatų galimybės dažnai išauga, ir deklaruodami savo nepartiškumą jie įgyja pranašumą: „Taip atsitiktų dėl įvairių priežasčių. Daug Lietuvos gyventojų neturi partinės tapatybės, smarkiai nepasitikima partijomis, jų struktūra silpna, saitų su visuomene beveik nėra.“
Politologo nuomone, Lietuvos atveju didesnio rinkėjų pasitikėjimo galėtų sulaukti kandidatas, kuris akcentuotų socialinio teisingumo klausimus, pavyzdžiui, didesnius mokesčius turtingiesiems, mažesnių maisto produktų mokesčių taikymą ir t. t.: „Lietuvos kontekste jis turėtų kalbėti socialinio teisingumo temomis, ne tik būti nepartinis, bet ir kritikuoti partijas.“ Kitaip tariant, lietuviškasis D. Trumpas turėtų būti labiau kairysis, nes didesnė dalis Lietuvos rinkėjų yra šiek tiek labiau į kairę nuo centro.
Vis dėlto siekiant tikro populiarumo neužtenka tik gebėti kalbėti apie žmones jaudinančias problemas – reikia turėti didelį socialinį arba politinį kapitalą. Pavyzdžiui, tas pats D. Trumpas jau seniai buvo plačiai žinomas (nors ir gana ekscentriškas) verslininkas. JAV itin svarbi ir nuolat akcentuojama jo savybė – jis turi savo verslą, kuria darbo vietas. Lietuvoje šis bruožas taip pat gali praversti pretendentams į populistus, kurie nori parodyti, kad jie nėra iš „politinės sistemos“, nėra išlaikomi mokesčių mokėtojų.
Pastarasis iš tokių populistų Lietuvoje buvo V. Uspaskichas. Savo geriausiais laikais, 2004 m., Darbo partijos lyderis ne tik džiaugėsi vadovaujamos politinės organizacijos pergale Seimo rinkimuose, bet ir asmeniškai gavo daugiau nei 155 tūkst. pirmumo balsų. Tai tikrai puikus rezultatas, V. Uspaskichas net būtų neblogai pasirodęs prezidento rinkimuose, jei būtų turėjęs teisę juose dalyvauti (jis negali tapti kandidatu į šalies vadovus, nes nėra Lietuvos pilietis pagal kilmę).
Dabartinėje politikos padangėje nieko panašaus į D. Trumpo fenomeną nematyti. Šiokių tokių sąsajų būtų galima įžvelgti nebent Antano Guogos įvaizdyje – jis taip pat atėjo iš privačios sferos, bet viešumoje dažniau kiek pašaipiai vadinamas „lošėju“, o ne verslininku. Nors šis asmuo gana staigiai įsiveržė į Lietuvos politikos areną ir savo betarpišku bendravimu su žmonėmis greitai įgijo „savo bičo“ reputaciją, jam stinga tų genialiai banalių minčių, kuriomis žarstosi ryškiausi populistai. A. Guogos kilimą į politikos viršūnes gali pristabdyti ir tai, kad jam veikiausiai bus užkirstas kelias dalyvauti šių metų rinkimuose į Seimą. Naujoji liberalų žvaigždė turėjo ne tik Lietuvos, bet ir Australijos pilietybę, o tai yra teisinė kliūtis tapti parlamento nariu. Nors A. Guoga pateikė prašymus atsisakyti Australijos pilietybės, nežinia, ar procedūros bus užbaigtos laiku ir atsivers galimybė varžytis artimiausiuose rinkimuose.
Daugelis kitų Lietuvos populistų turi tik labai ribotą tautos palaikymą ir dažnai negali pretenduoti net į Seimo nario postą. Kraštutiniai kairieji radikalai, tokie kaip Algirdas Paleckis, ar ultranacionalistai (pavyzdžiui, Julius Panka) pasmerkti likti politiniais marginalais, negalinčiais sutelkti didesnio palaikančių piliečių būrio. Todėl jų kaip pavojingų populistų įtaka yra minimali.
Žurnalas IQ sudarė Lietuvos populistų indeksą, kuris atspindi dvi savybes, paprastai siejamas su populizmo bruožais: populistų deklaruojamą poziciją ir patrauklumą rinkėjams.
Populistų deklaracijos ir užmačios paprastai vertinamos neigiamai, kaip potencialiai keliančios grėsmę įprastai politikai ar net kenkiančios valstybės interesams, jei būtų įgyvendintos. Potencialių populistų patrauklumas vertintas skaičiuojant piliečių atiduotus balsus už konkretų politiką pastaruosiuose jo dalyvautuose nacionaliniu mastu vykusiuose rinkimuose: 2014 m. prezidento rinkimuose sulauktus balsus (jei politikas juose dalyvavo), 2014 m. rinkimuose į Europos Parlamentą arba 2012 m. rinkimuose į Seimą gautus pirmumo balsus.
IQ paklausė ekspertų ir visuomenės nuomonės lyderių, kuris politinis veikėjas galėtų padaryti didžiausią žalą valstybei, jei būtų išrinktas Lietuvos prezidentu. Vertinti buvo pateiktas 25 politikų sąrašas. Į jį nepateko V. Uspaskichas ir Rolandas Paksas, nes jie negali dalyvauti šalies vadovo rinkimuose. Politikus vertino 24 politologai, verslininkai, teisininkai ir žurnalistai.
Visiškai neturinčiais galimybių tapti įtakingais populistais pasirodė R. Dagys, M. Zasčiurinskas ir B. Bradauskas.
Pirmasis didžiausią potencialią žalą galinčių sukelti populistų trejetukas, remiantis ekspertų apklausa, gerokai atsiplėšęs nuo kitų politikų – tai Algirdas Paleckis, Valdemaras Tomaševskis ir Petras Gražulis. Kaip labiausiai nepanašūs į populistus ir galintys pridaryti mažiausiai bėdos, jei kuris nors iš jų taptų Lietuvos prezidentu, buvo nurodyti Eligijus Masiulis, Andrius Kubilius ir Algirdas Butkevičius.
Įvertinus ir rinkėjų balsus, kuriuos pastaruosiuose nacionalinio lygmens rinkimuose yra gavę politikai, aiškiai matyti, kad didžiausią populizmo potencialą (atitinkamai, ir galimybių labiausiai pakenkti) turi V. Tomaševskis, N. Puteikis ir P. Gražulis. Didelis rinkėjų palaikymas į gana aukštą poziciją iškėlė ir A. Guogą, nors jis ekspertų laikomas „mažesniu už vidutinį“ populistu. Visiškai neturinčiais galimybių tapti įtakingais populistais pasirodė Rimantas Dagys, Mečislovas Zasčiurinskas ir Bronius Bradauskas. Nors kai kurie iš jų ekspertų buvo įvertinti gana aukštai kaip galintys pridaryti bėdų, jų palaikymas visuomenėje yra toks mažas, kad realių galimybių užimti svarbius postus jie neturi.
„Pirmojo potencialių populistų trejeto politikai yra labai skirtingi, – teigė Lietuvos politologų asociacijos prezidentas Liutauras Gudžinskas. – Nepaisant jų populiarumo, vargu ar kuris iš jų turėtų galimybę tapti, pavyzdžiui, šalies prezidentu. V. Tomaševskis nusitaikęs į konkrečią rinkėjų grupę, tautines mažumas, tačiau kitiems rinkėjams jis yra vienas nemėgstamiausių politikų. Jo keliama žala – tai etninių santykių aštrinimas, konfliktų tarp skirtingų etninių bendruomenių skatinimas, taip pat neskaidrios struktūros, kontroliuojančios Vilniaus rajoną, palaikymas. Šio politiko populizmas labiausiai atsiremia į etninę ir kultūrinę skirtį.“
Anot L. Gudžinsko, P. Gražulis populisto pozą užėmė maždaug po 2004 m. Prieš tai jis buvo vienas Krikščionių demokratų partijos kūrėjų ir svarbiausių jos žmonių. „Tačiau po 2004-ųjų P. Gražulis ieškojo savo nišos ir ją surado – orientuojasi į rinkėjus, turinčius antivakarietiškų, ksenofobinių sentimentų. P. Gražulis yra kiek platesnio profilio nei V. Tomaševskis ir ne toks nuoseklus, tačiau taip pat remiasi į tam tikro konflikto tarp visuomenės grupių skatinimą. Kartais net balansuoja ant neapykantos kurstymo ribos“, – sakė ekspertas.
„N. Puteikis – mažiausiai aiškus politikas. Jis labai blaškosi ir nuomonę viešai reiškia įvairiais klausimais. Negalima sakyti, kad jis yra tipinis populistas, politikas bando atkreipti dėmesį ir į ekonomines, socialines problemas. Ilgą laiką jis buvo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos vidinėje opozicijoje ir neskubėjo rinktis radikalios ar populistinės partijos. N. Puteikis nėra orientuotas tik į žemiausius visuomenės sluoksnius, nesiekia kelti ksenofobinės ar etninės įtampos. Pavyzdžiui, prezidento kampanijos debatuose jis kartais visai neblogai pasirodydavo, palyginti su kitais varžovais. Tačiau jo metodai atkreipti dėmesį ir kai kurie kontroversiški teiginiai neleidžia N. Puteikio laikyti prognozuojamu politiku – neaišku, ko iš jo galima tikėtis, jei jis užimtų kokį svarbų politinį postą“, – vertino L. Gudžinskas.
—–
Kaip tapti D. Trumpu Lietuvoje?
Būti milijonieriumi, verslininku.
Kalbėti ne sudėtingiau už septintoką.
Akcentuoti socialines problemas.
Kritikuoti partijas, būti nepartiniu.
Būti žinomam, charizmatiškam.
