-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Beveik 2 m ūgio Sebastianas, žuvies pardavėjas, mane pamatęs iš tolo moja ranka. Nors paprastai sulaukia daug klientų, puikiausiai žino visų vardus. Ir ne tik juos. Sebastianui nereikia aiškinti, kokios žuvies norėsiu ir kaip man ją paruošti. Įspūdingame turgaus pastate akys raibsta nuo jūrų gėrybių ir žuvų, sugautų dar naktį, gausos.
Mano mėgstamiausias Trianos turgus (isp. El Mercado de Triana) Sevilijoje pastatytas ant Šv. Jurgio pilies (isp. El Castillo de San Jorge) liekanų. Čia galima ne tik nusipirkti šviežios žuvies, mėsos, vaisių, bet ir lankyti šokių, teatro, virtuvės kursus, susirasti bendraminčių ir tiesiog gerai leisti laiką. Nenuostabu, kad jis tapo ir vietinių, ir turistų traukos centru. Švieži maisto produktai ir kitos gamtos dovanos nuo prekystalių dingsta kone žaibo greičiu.
„Dukra, ar dar ko nors norėsi?“ – klausia manęs vaisių pardavėjas, dėdamas savo paties užaugintus apelsinus į krepšį. „Rytoj man pasakysi, ar patiko“, – šypsosi paduodamas pirkinius. Sumoku ir šiltai atsisveikinu. Žinau, kad rytoj čia tikrai grįšiu.
Į Seviliją atvykau jau pramokusi ispanų kalbos, tačiau prireikė metų, kol ėmiau visiškai suprasti, ką sako vietos gyventojai. Pirmaisiais mėnesiais mano ausiai itin neįprastai skambėjo skirtingai tariami ir greitai beriami žodžiai, kurių galūnės nukertamos. Greitai įsitikinau, kad mokant tik anglų kalbą adaptacijos periodas šiame krašte užtruktų daug ilgiau. Dažnas vietinis, besišypsantis, draugiškas ir paslaugus, užkalbintas angliškai nė nesupras, ko iš jo norima.
Per pusketvirtų metų, praleistų Sevilijoje, jau tapau sava, o man ji – antraisiais namais. Čia lengva pritapti ir jaustis gerai. Ne veltui Sevilija įvairiose apklausose patenka į draugiškiausių miestų sąrašą.
PAVASARIS SEVILIJOJE DVELKIA žydinčių apelsinmedžių aromatu. Tokiu metų laiku Andalūzijos sostinę užplūsta minios turistų, piligrimų ir visų, trokštančių panirti į jausmingą šv. Velykų savaitę bei po dviejų savaičių rengiamą šurmulingą miesto šventę „La Feria de Abril“. Plūstelėjus atvykėliams viešbučiai gerokai pakelia paslaugų kainas, o į gatves, kuriomis driekiasi iškilmingos tikinčiųjų procesijos, vos gali įkišti nosį. Tokiu populiarumu vietiniai sėkmingai naudojasi: nuomoja svečiams lovą, kambarį ar visą butą, o jei iškilmes galima patogiai stebėti iš balkono, tai ir jį.
Sevilijoje tebėra labai populiari ir korida, nors šis reginys sulaukia nemažai prieštaringų vertinimų. Pirmoji korida rengiama Velykų sekmadienį, o entuziastai į ją ruošiasi kaip į tikrą šventę. Aistrų ir magijos kupina popietė ilgam įsirėžia atmintin. Kartą vienas ispanas man pasakė, kad į koridą reikia žvelgti daug giliau – ne kaip į pramogą, o kaip į kontrastų dvikovą: buliaus jėga prieš žmogaus protą. Nuostabi pasodoblio muzika prieš tylą. Visiška sėkmė prieš absoliutų žlugimą. Gyvenimas prieš mirtį.
Pirmą kartą dalyvaujant šventėje „La Feria de Abril“ užplūdo įspūdis, kad patekau į nuostabų filmą ir įsimaišiau tarp išsipusčiusių damų su palydovais bei žirgų traukiamų karietų.
Visą savaitę besitęsiančios „La Feria de Abril“ simbolis – įspūdingi vartai (isp. Portada de la Feria). Jų dizainas keičiasi kasmet, o įkvėpimo ieškoma svarbiausiuose Sevilijos objektuose. Pirmadienio vakarą, kai tradiciškai valgoma žuvis ir jūrų gėrybės, visi nekantriai laukia oficialios vartų įžiebimo ceremonijos. Daugiau nei tūkstantyje namelių (isp. casetos) žmonės susitinka, linksminasi ir šoka tradicinį sevillanas šokį iki pat paryčių. Dauguma šių namelių – privatūs, todėl norint pakliūti vidun reikia būti šeimos nariu arba turėtų draugų, kurie pakviestų. Tačiau pajusti šventės dvasią galima ir apsilankius keletame viešų vietų, kur laukiami visi norintys.
Šioje siautulingoje fiestoje gali įsitikinti, kad Sevilija garbingai saugo flamenko sostinės titulą. Spalvingas šio stiliaus sukneles dėvinčios ispanės mados tendencijomis ima domėtis likus porai mėnesių iki laukiamiausios metų šventės, per mieste vykstančius mados kolekcijų pristatymus. Kasmet keičiasi flamenko suknelių raštai, detalės, spalvos. Nuo pigiausiai 200 eurų kainuojančio apdaro iki 1 000 eurų verto dizainerio darbo – kiekviena stengiasi susikurti nepriekaištingą ansamblį. Ekonomiškesnių variantų galima rasti dėvėtų drabužių parduotuvėje, kur suknelė siūloma ir už 25 eurus.
Garsusis ispaniškas šokis neatsiejamas ir nuo Sevilijos kasdienio gyvenimo. Akademijos šio meno gerbėjų sulaukia ištisus metus, o mieste yra daugybė vietų pasigrožėti profesionaliais pasirodymais. Dauguma jų, žinoma, skirta turistams, o tikro nesurežisuoto flamenko reikia ieškoti mažesnėse bei uždaresnėse erdvėse. Šalia mano namo įsikūręs nedidelis flamenko klubas nepatenka į turizmo gidus, tačiau užburia nuoširdžiais improvizuotais pasirodymais.
ATVYKĖLIAI IŠKART PASTEBI, kad ispanai niekur neskuba, mėgaujasi gyvenimu čia ir dabar. Man taip pat teko prisitaikyti ne tik prie ramesnio ritmo, bet ir prie kiek atsainaus požiūrio į punktualumą. Iš pradžių tai erzino, bet vėliau susitaikiau, kad truputį vėluoti – visiškai normalu. Gyvenimo tempas dar labiau sulėtėja vasarą, ypač liepą bei rugpjūtį, kai beveik kasdien termometro stulpelis perkopia 40 laipsnių ribą.
Jau po pirmosios žiemos, praleistos Sevilijoje, nusistebėjau, kaip greitai čia ateina vasara, o pavasarį vos spėji pastebėti. ,,Žiemą ieškok saulės, o vasarą – pavėsio“ – šios auksinės taisyklės man, kaip ir daugumai svetimšalių, kartoti nereikia. Energinga 70-metė Laura, pas kurią tuo metu gyvenau, nesiskųsdavo dėl tvyrančio karščio ir mane šio to išmokė. Vasarą nuo 13 iki 18 val. rekomenduojama neiti į lauką, gerti daug skysčių, rinktis lengvesnį maistą ir nusnūsti per siestą. Kad siesta – veikiau būtinybė nei privilegija, supratau tik gyvendama Sevilijoje. 14 val. dauguma įstaigų užsidaro, tad iki 17.30 val., kol jos vėl atveria duris, gatvės ištuštėja. Vietiniai, jei tik gali, traukia vasaroti prie jūros, o tokios prabangos neturintys lieka namie ar biuruose, kur beveik ištisą parą veikia kondicionieriai.
Užtat naktį Sevilija atgyja. Nusileidus saulei, vyksta daug koncertų, teatro pasirodymų ir kitokių renginių po atviru dangumi. Palei upę nusidriekę kokteilių klubai, diskotekos sutraukia daugybę lankytojų. Ilgai vakaroja ne tik jaunimas, bet ir vyresnio amžiaus žmonės.
Barai yra Ispanijos kultūros dalis. Vien Sevilijoje jų veikia apie 4 500. Atrodo, sudėtinga tarp tiek nepasiklysti. Tačiau tereikia prisiminti keliautojų seniai žinomą taisyklę – eiti ten, kur daugiausia vietinių. Paradoksas, bet neretoje gatvėje gali pamatyti vieną barą perpildytą ir dar eilę laukiančių žmonių, o šalia kitą – pustuštį, kaip sako ispanai, su keturiais katinais (isp. con cuatro gatos).
NEMAŽAI VIETINIŲ PO darbų gyvena gatvėse: linksminasi, lanko mėgstamiausius barus; į barmeną visi kreipiasi vardu ir beatodairiškai juo pasitiki. Norintys nebrangiai paragauti kuo įvairesnio maisto turėtų rinktis tapos, šaltus bei karštus užkandžius. Juos už keletą eurų siūlo daugelis barų. Beje, viešojo maitinimo įstaigos lankytojų sulaukia ne tik vakarais. Jau apie 9 val. ryto kavinės ir barai prisipildo kavos aromato, skrudinamos duonos kvapo bei pusryčiautojų. Pusryčiauti mieste netoli namų ar darbo – sena tradicija.
Gyvenimas gatvėje ne visiems yra žavi pramoga. Nors Sevilija bando išbristi iš krizės ir mažinti 30 proc. siekiantį nedarbo lygį, gatvėse matyti daug benamių. Dalis jų neteko bankams įkeistų būstų ir miega gatvėse. Pinigų bandoma prasimanyti įvairiausiais būdais, pavyzdžiui, padedant rasti laisvą vietą automobiliui gatvėje. Kartą įsišnekėjau su vienu iš tokių pagalbininkų. Jis prisipažino, kad prieš porą metų prarado už paskolą įkeistą butą, todėl naktis leidžia mašinoje.
Esant sudėtingai ekonominei padėčiai, nemažai ispanų viliasi praturtėti loterijose. Sevilijoje svarbiausia – kalėdinė loterija. Prekiauti bilietais pradedama dar liepą. Į šį žaidimą įsitraukia beveik visi šeimos nariai, giminės, kolegos, draugai. Įprasta bilietus dovanoti, keistis jais tarpusavyje, ieškant laimingų numerių, ir įvairiais būdais bandyti prisivilioti sėkmę. Prekybos vietose, kur statistiškai buvo parduota daugiausia laimingų bilietų, kitąmet nusidriekia ilgos eilės.
Akivaizdu, kad ir Ispanijoje pinigai iš dangaus nebyra. Tiesa, kartą per metus pasipila saldumynai. Tai sena Trijų Karalių šventės, kurios ypač laukia vaikai, tradicija. Sausio 6-ąją Trys Karaliai su palyda važiuoja per miestą įspūdingomis karietomis ir barsto mažiesiems saldainius bei žaislus. Gatves užplūdę žmonės stengiasi pačiupti kuo daugiau saldžių dovanų. Šypseną kelia užhipnotizuotų vaikų veidai, o einant gatve padai kimba prie karamelėmis nukloto grindinio.
Prašalaičiui gali pasirodyti, kad šiuose kraštuose mokama tik linksmintis. Išties, Šiaurės Europoje gajų stereotipą, kad pietinėse žemyno šalyse žmonės gyvena nerūpestingai, neskuba imtis darbų ir linkę juos atidėlioti, sunku paneigti. Sevilijoje vietiniai stengiasi kuo mažiau galvoti apie problemas, elgiasi spontaniškai ir nevengia improvizuoti. Jie atrodo labiau atsipalaidavę, o darbus atlieka neskubėdami.
Man, įpratusiai iš anksto planuoti, tokį požiūrį buvo sunku pateisinti, tačiau ilgainiui nustojau jaudintis, kad kruopščiai suplanuota diena staiga pasikeičia. Sevilijoje išmokau dažniau šypsotis, šiltai bendrauti su kaimynais, dalytis kavinėje užsisakytu maistu su draugais ir gyventi tuo pačiu – čia ir dabar – principu. Prieš atvykdama nenumaniau, kad kiek daugiau nei 700 tūkst. gyventojų turintis miestas gali būti didelis ir jaukus, gerbiantis senas tradicijas ir užkrečiantis gera nuotaika.
El barrio de Santa Cruz. Šis žydų kvartalas laikomas viena iš gražiausių miesto zonų. Privalu pasivaikščioti siauromis labirintą primenančiomis gatvelėmis ir pasigrožėti nuostabiais pastatais bei vidiniais kiemeliais (isp. patios). Naktį, ypač vasarą, patirti įspūdžiai abejingų nepalieka.
El Real Alcázar. Vieni seniausių Europoje karališkieji rūmai, apšviesti sutemus, prilygsta magiškam reginiui, o teatralizuotas pasirodymas padeda keliauti laiku ir priartėti prie šio pastato saugomų paslapčių. Įspūdingi El Real Alcázar sodai prisipildo įvairaus stiliaus gyvos muzikos. Rekomenduojama paklausyti bent vieno koncerto iš ciklo „Las Noches del Alcázar“. Neapsakomas malonumas šiltą vasaros naktį mėgautis gyva muzika žiedais kvepiančiuose karališkuosiuose soduose.
Pasivaikščioti prie Gvadalkivyro upės saulei leidžiantis. Nuo devynių šią upę kertančių tiltų atsiveria nuostabi panorama. Įdomu stebėti, kaip keičiasi miesto ir dangaus spalvos įsižiebus tiltų šviesoms.
El Museo de Bellas Artes. Viena svarbiausių meno galerijų Ispanijoje. Vaikštinėti tarp Murillo, Zurbaráno, Velázquezo kūrinių – tikra palaima bet kuriam meno mylėtojui. Muziejuje net vasarą būna vėsu, todėl čia galima praleisti karščiausias siestos valandas.
Monasterio de la Cartuja ir Centro Andaluz de Arte Contemporáneo. Įspūdingoje atpalaiduojančioje vienuolyno aplinkoje įsikūręs Andalūzijos šiuolaikinio meno centras laukia meno gurmanų, ieškančių estetiškos aplinkos.
Viešbučio „EME“ (Calle Alemanes 27) panoraminė terasa. Būtina pakilti į šio viešbučio terasą ir gėrėtis nepamirštamu Sevilijos katedros bei Chiraldos vaizdu. Čia veikia kokteilių baras ir restoranas, o pati vieta labai stilinga bei elegantiška.
„Casa Román“ (Plaza de los Venerables 1). Santa Cruz širdyje įsikūręs tradicinės virtuvės restoranas ieškantiems jaukios bei ramios aplinkos. Be tradicinių patiekalų, rekomenduoju užsisakyti kumpio. Jis vienas skaniausių Sevilijoje.
„Los Coloniales“ (Plaza del Cristo de Burgos 19). Legendinė taverna, labai mėgstama vietos gyventojų ir turistų. Dažniausiai būna pilna žmonių ir tenka laukti eilėje, bet tikrai verta. Didelis skanių tapos pasirinkimas, gera kaina ir žaismingai nusiteikę padavėjai. Tikėtina, kad pavyks gauti laisvą staliuką, jeigu pietauti išsiruošite apie 13 val., o vakarieniauti – apie 21-ą.
„Bodega dos de Mayo“ (Plaza de la Gavidia 6). Kita išskirtinė vieta pačiame miesto centre. Geros sevilietiškos tapos, greitai besisukantys padavėjai ir šurmulinga aplinka. Vietiniams ši užeiga labai patinka.
